Iš tradicinių žemės ūkio šakų pieno ūkis išlieka vienas svarbiausių, Lietuvai žengiant į Europos Sąjungą. Kas laukia pieno ūkio narystės ES išvakarėse ir įstojus į ES? Į šį klausimą žurnalui „Mano ūkis“ atsako ŽŪM Žemės ūkio ir maisto departamento mėsos ir pieno produktų skyriaus vedėjo pavaduotoja Violeta DAILIDĖNIENĖ ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslinė bendradarbė Rūta SAVICKIENĖ. Jos pateikė oficialius skaičius ir prognozes, remdamosi ES numatyta parama. Praktinę, gyvenimiškąją pieno ūkio padėtį komentuoja Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Bronius MARKAUSKAS ir UAB “ Vilkyškių pieninė“ direktorius Gintaras BERTAŠIUS.

Pasak Rūtos Savickienės, Lietuvoje 2003 m. vidutinė pieno supirkimo kaina (skaičiuojant kartu su pieno perdirbimo įmonėms teikiama parama supirkimo kainoms palaikyti) yra dvigubai mažesnė negu vidutinė pieno kaina ES šalyse. ES šalyse pieno kainos yra skirtingos: aukščiausios yra Italijoje, Suomijoje, Danijoje, žemiausios – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Belgijoje. Aukščiausia ir žemiausia kainos 2002 m. skyrėsi 38 proc. (aukščiausia kaina buvo 35,8 eurai/100 kg, žemiausia – 25,9 eurai/100 kg.

Pieno produktų, sviesto ir lieso pieno miltų kainos Lietuvoje yra apie 40 proc. mažesnės, palyginti su ES šalimis. ES šių produktų kainos yra palaikomos įvairiomis priemonėmis (intervenciniais pirkimais, privačiu produktų saugojimu, eksporto subsidijomis ir pan.) ir yra artimos nustatytoms intervencinėms kainoms: sviesto intervencinė kaina – 328,2 eurų/100 kg, lieso pieno miltų – 205,52 eurų/100 kg.

ES prasidės rinkos reguliavimo priemonių reforma

ES nuo 2004 m. prasideda pieno ir pieno produktų rinkos reguliavimo reforma. Reforma panaikino tikslinę pieno kainą. Nuo 2004 m. pradedamos mažinti pieno produktų intervencinės kainos. Sviesto intervencinė kaina mažės 25 proc., lieso pieno miltų - 15 proc. Jau nuo 2004 m. pradedamas riboti sviesto intervencinis supirkimas.

Anot Rūtos Savickienės, Lietuvai tapus ES nare, bus pradėtos taikyti ES pieno rinkos reguliavimo priemonės (pieno kvotų sistema, sviesto ir lieso pieno miltų intervencinis pirkimas ir privatus saugojimas, tiesioginės išmokos, importo muitai, eksporto subsidijos bei produktų vartojimo ir perdirbimo parama), kurių tikslas - subalansuoti pieno produktų paklausą ir pasiūlą bei užtikrinti pieno gamintojų pajamas.

Žemės ūkio ministerija prognozuoja, kad, Lietuvai įstojus į ES, pieno supirkimo kaina didės dėl rinkos reguliavimo priemonių įdiegimo Lietuvoje. Tai perteklinių pieno produktų supirkimas į intervencinius sandėlius, privataus saugojimo taikymas, pieno kokybės gerėjimas (prognozuojama, kad 2004 m. pienas, atitinkantis ES standartus, sudarys 90 proc. viso supirkto pieno), eksporto subsidijos. Visa tai leis parduoti pieno produktus aukštesnėmis negu pasaulinės kainomis, sumažins sezoninį kainos svyravimą. Turėtų išaugti ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia.

V.Dailidėnienė priminė, kad pagal derybų dokumentus, ES Lietuvai yra numačiusi skirti (pagal 1999 m. kainas) 2004 m. - 88 mln. Lt rinkos reguliavimo priemonėms finansuoti (tarp jų - ir intervenciniam pirkimui), 2005 m. - 194 mln. Lt, 2006 m. - 204 mln. Lt.

Atsiras išmokos už kvotinį pieną

Pasak V.Dailidėnienės, 2004 m. pradžioje iš Lietuvos biudžeto numatoma remti pieno gamintojus apie 30 mln. Lt lėšų, skiriant tiesiogines išmokas už karvę, kaip buvo ir 2003 m. Įstojus į ES, tiesioginės išmokos už karves nebebus mokamos, nes ES tokios paramos netaiko, tačiau bus mokamos išmokos už kvotinio pieno toną (maksimalus (100 proc.) ES taikomas dydis - 28 Lt/t pieno).

Gausime eksporto subsidijas

Pasak R.Savickienės, nuo įstojimo į ES datos Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, galės pretenduoti į eksporto subsidijas. ES pernai už sviesto kilogramą mokėjo 6,2 Lt, už lieso pieno miltų kilogramą – 2,1 Lt vidutinio dydžio eksporto subsidiją. Eksporto subsidijų dydis nepastovus ir gali keistis 2 kartus per mėnesį. Europos Sąjunga, norėdama eksportuoti sūrius lengvatinėmis sąlygomis į JAV, turi įsigyti eksporto licenciją. Lietuvos eksportuotojai konkurse šiai licencijai gauti galės dalyvauti nuo 2005 m., kai JAV pripažins, kad Lietuva yra Bendrijos dalis, t.y. gali naudotis ES tarifine kvota. Paraiškų priėmimo terminas 2004 m. licencijai gauti baigėsi 2003 m. rugsėjo 10 d., taigi Lietuva negalės pretenduoti į 2004 m. licencijas.

Supirkimo kaina augs

V.Dailidėnienė teigia, kad, įstojus į ES, perdirbėjai už pieno produktus gaus didesnes kainas negu dabar (nes jau naudosis rinkos reguliavimo priemonėmis), taigi galės daugiau mokėti ir pieno gamintojams. Anot jos, tai elementari ekonomika. Žinoma, rinkoje greitai niekas nesikeičia, bet procesai ryškūs jau ir šiandien. Nors sakoma, kad viskas blogai, bet ūkiai pasinaudojo SAPARD parama (pasirašytos 52 sutartys su ūkiais 33,036 mln. Lt sumai – redakcijos pastaba), 50 ūkių jau gavo geros gamybos pažymėjimus, daugėja superkamo pieno, gerėja jo kokybė. Prognozuojama, kad vidutinė pieno supirkimo kaina 2004 m., palyginti su šiais metais, išaugs 10-15 proc. (skaičiuojama, kad 2003 m. vidutinė natūralaus pieno kaina bus 500-550 Lt).

Santūrus vertinimas

Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Bronius Markauskas dėl pieno ūkio ateities nėra labai optimistiškai nusiteikęs. Jis prisimena, kad ŽŪM atstovai prieš metus žadėjo labai dideles supirkimo kainas, tačiau dabar jau patys mato, kad taip nebus. „Ypač sunkus laikas laukia nuo sausio 1 d. iki gegužės 1 d., kai baigiasi valstybės parama, o perdirbėjai nėra nusiteikę išlaikyti kainos. Dabar deramasi su Vyriausybe dėl tam tikros paramos. Buvo sakoma, kad kai įstosim į ES, iškart bus taikoma tikslinė kaina, intervenciniai pirkimai, tačiau tikslinės kainos nebeliko, o rinkos reguliavimui skirta mažai lėšų, kad intervenciniai pirkimai vyktų sklandžiai. Yra vilties, kad vieninga rinka leis išvežti produkciją ir gauti eksporto subsidijų, bet viskas vyks konkurso būdu“, - sakė B.Markauskas. Jis tikisi, kad galbūt mūsų pieną pirks kitos šalys, nors jau dabar tuos kelius bandoma uždaryti.

Anot jo, ant rankos pirštų galima suskaičiuoti tuos, kurie yra įsirengę mėšlides ir atitinka gamtosaugos reikalavimus. Nors pereinamasis laikotarpis yra suteiktas iki 2007 m., esant tokioms pieno kainoms ir pajamoms, investuoti labai sunku. Trūksta pinigų, todėl restruktūrizacija vyksta labai lėtai, ūkiams stinga lėšų modernizuotis. O išmoka už kvotinį pieną labai menka, kad turėtų ūkiams didesnės reikšmės.

B.Markausko nuomone, pieno ūkiui būtų naudinga, jei Lietuva patvirtintų mišrią išmokų sistemą, tuomet už pievų hektarą būtų mokama 110 Lt išmoka (tačiau ir tai triskart mažiau negu už grūdinius pasėlius!). Jis santūriai vertina ir SAPARD paramą, nes ūkininkams trūksta lėšų, baisu rizikuoti. Anot jo, bent 5 kartus labiau negu SAPARD pieno ūkiui pagelbėjo prieš kurį laiką veikusi specializuotų pieno ūkių programa. B.Markauskas neabejoja, kad pieno ūkis išliks, nes yra savo verslui ištikimų žmonių, kurie jau daug investavę ir trauktis jiems nebėra kur. Žmonės gyvena viltimi. Anot jo, yra tikimybė, kad kitų metų pabaigoje supirkimo kainos gal kiek pakils, tačiau ir šiandien dar neaišku, kokie ūkiai atitiks ES reikalavimus, kokie – ne. B.Markauskas mano, kad kai kurių Žemės ūkio ministerijos specialistų požiūris į pieno ūkį buvo per daug supaprastintas. Jie sakydavo, kad su pieno ūkiu tebūsią tiek problemų, kiek įsigyti 1 maišelį cemento išbetonuoti grindims, kur bus melžiama karvė. Deja, gyvenimas parodė, kad ne viskas taip paprasta.

Optimistinis žvilgsnis

Vilkyškių pieninės direktorius Gintaras Bertašius sako, kad ateinantieji metai jų negąsdina. „Europoje esame jau nuo 2000 m. (vieni pirmųjų pusiau kietųjų sūrių eksportuotojų). Šiandien mes 40 proc. savo produkcijos parduodame į ES, tokią pat dalį Europoje užimame su sūriais iš Lietuvos“, - džiaugėsi direktorius. G.Bertašius įsitikinęs, kad sūrių rinka nemažės, o gali dar ir didėti. Sūriai pagal kokybę, asortimentą atitinka ES poreikius, o jų kiekiai iš Lietuvos Europos mastu yra tik lašas. „Net jeigu mūsų mastu tas „lašas“ bus ir nemažas, jis tikrai ištirps be problemų, - įsitikinęs G.Bertašius. - Sūriui intervencinių pirkimų nebus, bet bus eksporto subsidijos. Kokios jos bus, mes dar nežinome. Nežinome ir kokios bus kvotos. Tačiau sūrininkystė neabejotinai yra viena iš geriausių pieno perdirbimo sričių“.

Anot jo, pieno supirkimo kainodara yra gana paprasta. Šiame versle dalyvauja trys pusės: tiekėjas, perdirbėjas ir valstybė. Svarbiausias klausimas – kiek valstybė turės galimybių paramai. „Žinoma, jau veiks ES taisyklės ir reglamentai, ir aš manau, kad žemdirbys turėtų gauti normalią kainą. Pasakyti, kas yra daug ar mažai, sunku. Vienam 60-70 centų yra mažai, o kitam – normalu“, - svarsto G.Bertašius. Pasak jo, labai daug priklausys nuo tiekėjo savikainos. Žiūrint kokią jis turi bandą, kokiais pašarais ją šeria, kokią įrangą naudoja, kokia jo bandos pieno kokybė. Tos visos sudedamosios ir lems, kokią kainą perdirbėjai galės gamintojui mokėti. Tai priklausys ir nuo to, kokias eksporto subsidijas gaus perdirbėjai. G.Bertašius įsitikinęs, kad išlaidos yra optimizuotos jau visose perdirbimo įmonėse. „Gal dar ir galima rasti resursų, bet šiandien savo srityje mes ūkininkaujame normaliai ir turime bent truputėlį dirbti pelningai. Nekalbame apie 10 proc. rentabilumą, tenkinamės 3-4 proc., bet turime tai prognozuoti. Taigi ir prognozuojame, ką galime mokėti už pieną. Žaliava mūsų savikainoje sudaro apie 60 proc. Taip ir susiklosto kaina, kurią galime mokėti, o kitą dalį turi pridėti valstybė. Nuo kitų metų gegužės valstybė savo dalį pridės jau pagal ES taisykles“, – aiškino G.Bertašius. Pasak jo, ūkininkai pajamas gauna ne tik iš pieno, bet ir iš susigrąžintų kuro akcizų, bus ir tiesioginės išmokos už pieno toną, už žemėnaudas ir pan. Direktorius vardijo, kad įmonių pajamas sudarys iš pardavimų gauti pinigai, eksporto subsidijos ir pan. G.Bertašius tikino: „Pinigų nepasiliksi daugiau negu leidžia ekonomika. Jeigu pasiliksi, nemokėsi žemdirbiams, tuomet tiesiog neteksi tiekėjų. Aš manau, kad kas gerai ūkininkaus, o mūsų žemdirbiai labai darbštūs, tas tikrai galės neblogai gyventi“.

Kaip teigia G.Bertašius, šiuo metu įmonės pieno supirkimas lyg ir atitinka Lietuvos vidurkį - iš stambiųjų superkama apie 20 proc. pieno, kita dalis – iš smulkiųjų. Ryškėja tendencija, kad patys stambiausi dar gana sparčiai stambėja. Vilkyškių pieninės direktorius nemano, kad mums įstojus į ES, iš karto išnyks 1-2 karvių laikytojai. Per kokius 5-10 metų ūkiai sustiprės, sustambės. Tuomet pasikeis ir įmonės superkamo pieno santykis – stambieji tieks įmonei apie 70 proc. pieno, smulkieji – apie 30 proc.

G.Bertašius pastebi, kad esama ir politikavimo pieno sektoriuje, kai sakoma, kad tenka pjauti karves, naikinti pieno ūkį. Jis klausia, kodėl niekas nemini, kiek telyčių kasmet pasipildoma. Jis sutinka, kad karvių gal kiek ir mažėja, bet didėja išmilžiai. Statistika rodo, kad kasmet superkama daugiau, šiemet gal net 4-5 proc. daugiau ir geresnio pieno. G.Bertašius svarsto, kad kol ūkiai persitvarkys, pieno kurį laiką gali kiek ir sumažėti, bet pieno ūkis tikrai neišnyks. „Ta kvota, kurią Lietuva išsiderėjo, tikrai bus išpildyta per keletą metų. Mūsų geografinėje padėtyje, kai ne visoje Lietuvoje žemės derlingos, pieno ūkio verslas bus tikrai naudingas“, - neabejojo įmonės direktorius G.Bertašius.