Pastaruoju metu terminas „darnioji, tvarioji plėtra“ gana dažnas. Jis vartojamas kalbant apie ekonomikos, miestų augimą, miškus, vandenis ir, žinoma, žemės ūkį. Tačiau šios sąvokos interpretacijų ir nuomonių gausa ūkininką gali suklaidinti. Straipsnio tikslas – paaiškinti, kas šiandien yra darnusis arba tausojamasis žemės ūkis.

Tarp daugybės darniosios plėtros apibrėžimų yra vienas, kurį tarptautiniu mastu pripažino daugumos šalių vyriausybės. Vadinamoji Rio aplinkos ir plėtros deklaracija priimta 1992 birželio mėn. FAO darniojo žemės ūkio apibrėžime rašoma: darnioji žemės ūkio gamyba - tai natūralių išteklių valdymas ir apsauga, institucinių ir technologinių pokyčių orientacija į dabartinių ir būsimų kartų poreikių tenkinimą, išsaugant žemę, vandenį, augalų ir gyvūnų genetinius išteklius, plečiant aplinkosauginę, technologiškai tinkamą, ekonomiškai gyvybingą ir socialiai tinkamą gamybą.

Į bet kokią žmogaus ūkinę veiklą, taip pat ir į žemės ūkį, galime žvelgti trimis pagrindiniais aspektais: ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu. Darnioji žemės ūkio plėtra suvokiama kaip rentabili, tausojanti aplinką, kelianti ūkio ir kaimo bendruomenės gerovės lygį.

Pati darniojo žemės ūkio idėja brendo ilgai. Nuo tada, kai buvo pasėta pirmoji sėkla ir į diendaržį uždarytas pirmasis gyvulys, t.y. nuo tada, kai klajoklis ar medžiotojas tapo sėsliu žmogumi, siekiančiu padidinti gyvulių produktyvumą, žemės ūkio augalų derlių ir pan. Bet šis siekis nebuvo savitikslis, o tik žemdirbio, šeimos, bendruomenės gerovės užtikrinimo garantas. Į žemės ūkį buvo žiūrima kaip į gėrį, o ne kaip į problemą. Pramoninis amžius, gyventojų populiacijos augimas, ūkio intensyvinimas daugelyje šalių pakeitė žemės ūkio gamybos pobūdį ir išryškino ekologines problemas. Kaip atsvara, alternatyva beatodairiškam žemės ūkio intensyvinimui pradėjo formuotis ekologinio (organinio) žemės ūkio filosofija, įgavusi visuomeninio judėjimo formas, vėliau pripažinta atskirų valstybių ir tarptautiniu mastu. Darnaus (tausojamojo) žemės ūkio pamatai senesni negu ekologinės žemdirbystės, nes yra neatsiejami nuo bendrosios žemdirbystės kultūros ir žemės ūkio mokslo pažangos. Sėjomainų, naujų žemės dirbimo sistemų diegimas, selekcija, nukreipta didinti žemės ūkio gyvūnų ir augalų atsparumą ligoms, organinių atliekų tvarkymo ūkyje pagrindai ir buvo tai, ką mes šiandien galime vadinti pirmaisiais darnaus žemės ūkio daigais.

Darnaus žemės ūkio tikslai visiškai sutampa su numatančio pasekmes, atsakingai žiūrinčio į ateitį žemdirbio tikslais, sutampa su vartotojo nūdienos ir ateities tikslais. Todėl nuo 1987 metų darnioji (tausojamoji, tvarioji) gamyba apibrėžiama kaip veikla, tenkinanti žmonių šiandienos poreikius ir užtikrinanti galimybę ateinančioms kartoms patenkinti savo poreikius. Bandymai sukonkretinti darniosios gamybos žemės ūkio apibrėžimą vienaip ar kitaip suvedami į šiuos tikslus: tracionaliai naudoti natūralius gamtos išteklius; tišsaugoti agrarinės veiklos paliečiamas ekosistemas; tgaminti saugią, sveiką maisto ir ne maisto produktų žaliavą, atsižvelgiant į esamus ir būsimus rinkos poreikius; tužtikrinti pragyvenimo šaltinį žemės ūkyje dirbantiems žmonėms; tgamybą derinti prie aplinkosaugos apribojimų ir nepažeisti kraštovaizdžio; tsiekti aukščiausių gyvūnų sveikatingumo bei gerovės standartų, suderintų su visuomenės teise apsirūpinti maisto produktais priimtinomis kainomis; tpalaikyti gyvybingą kaimo ekonomiką ir kaimo kultūrų įvairovę.

Pagrindiniai darniojo žemės ūkio principai

• ilgalaikis gamybos stabilumas
• gamtinių išteklių naudojimas ir ekosistemas pažeidžiančių neigiamų veiksnių sumažinimas ar pašalinimas
• žemės ūkio gamyboje naudojamų cheminių medžiagų kiekio mažinimas 
• ūkio pelningumo didinimas
• ūkinės sistemos, vadybos lankstumu prisitaikančios prie klimato ir rinkos svyravimų.

Priešingai negu ekologinis darnusis žemės ūkis iki šių dienų nėra apibrėžtas vieningomis ir tarptautiniu mastu pripažintomis taisyklėmis. Ūkininkavimo metodai ir žemdirbystės ar gyvulininkystės technologijos vienoje šalyje ar regione gali būti pažangūs ir tausojamieji, kitoje – jau pasenę ar netinkami. Todėl bent jau Europos Sąjungoje tausojamojo žemės ūkio gaires apibrėžia skirtingos nacionalinės taisyklės ar rekomendacijos, dažniausiai vadinamos „gerosios žemės ūkio gamybos praktikos kodeksais“. Lietuvoje 2000 metais taip pat buvo parengtos panašios taisyklės, pavadintos „Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir rekomendacijos“.

Vadovautis šiomis taisyklėmis ūkininkui nėra būtina, tačiau ES vykdoma rinkos reguliavimo politika tiesiogines išmokas žemės ūkio produkcijai sieja su darniąja žemės ūkio plėtra. Kadangi atsiranda ekonominiai ir juridiniai svertai, skatinantys darnųjį ūkininkavimą, turi būti bent minimalūs vieningi kriterijai, pagal kuriuos vertinamas ūkio gamybos pobūdis.

Kol kas tokius kriterijus apibrėžia Nitratų direktyva 91/676/EEC, tačiau dabar mokslo institucijos bando susivienyti ir parengti vieningą, detalią kriterijų, vadinamųjų indikatorių, sistemą. Darni, tvari gamyba negali būti tiesiogiai išmatuojama, pasveriama ar paprastai įvertinama tiesioginiu būdu. Geriausias būdas yra nustatyti kiekybiškai matuojamus reiškinius, kurie drauge atspindėtų, kiek darni, tvari yra vertinamoji sistema ar ūkis. Vadinamieji darnios gamybos vertinimo indikatoriai plačiai taikomi, vertinant daugelio žmogaus veiklos sričių. Pavyzdžiui, kainų indeksas ar bendrasis nacionalinis produktas yra indikatoriai, kuriais vertinamas ekonomikos išsivystymo lygis.

Didžiojoje Britanijoje, kuri viena pirmųjų pradėjo diegti darnaus žemės ūkio gamybos vystymo ūkiuose vertinimą, naudojama 35 indikatorių sistema.

Praktiškieji danai naudoja gerokai supaprastintą 19 indikatorių darniosios žemės ūkio gamybos vertinimo sistemą.

Akivaizdu, kad danų pasirinktas modelis neapima visos darnaus žemės ūkio vertinimo paletės, kurią deklaruoja Europos Sąjungos institucijos. Valstybė priima politinį sprendimą ir pati pasirenka prioritetus, pagal kuriuos parenka ūkių vertinimo kriterijus (indikatorius) ir, panaudojusi ekonominius svertus (išmokas, mokesčius, subsidijas ar pan.), nukreipia savo žemės ūkio vystymą numatyta kryptimi. Lygindami Didžiosios Britanijos ir Danijos darnaus žemės ūkio vertinimo indikatorių sistemas, galime aiškiai matyti, jog danų pasirinktas modelis skatina augti šalies ekonomiką ir kartu mažinti biogeninę taršą. Didžiosios Britanijos pasirinktas modelis yra labiau ekologiškai orientuotas, skatinantis gamybos šakų įvairovę, artimesnis nūdienos globalinei darniosios žemės ūkio plėtros koncepcijai.

Svarbiausi kriterijai nustatant, pasirenkant ir įteisinant naudoti darnaus žemės ūkio plėtros vertinimo indikatorius yra šie: tindikatorius turi būti tiesiogiai susijęs su darnia gamyba ir lengvai nustatomas; tjis turi pateikti tipingą ir neiškreiptą vaizdą; tindikatorius turi būti lengvai suprantamas ir parodyti pokyčio tendencijas laike; tjei būtina, jis turi būti lengvai keičiamas; tindikatorius turi būti kiekybiškai išmatuojamas, paprastai išreiškiamas, leisti lyginti vertes, atnaujinti duomenis.

Australijoje 1992 metais Žemės ūkio ir išteklių tvarkymo nuolatinė komisija sudarė ekspertų grupę, kurios tikslas buvo parinkti darniosios žemės ūkio plėtros indikatorius. Ekspertai pasiūlė juos sugrupuoti į keturis pogrupius: pelningumo, žemės ir vandens kokybės išsaugojimo, valdymo įgūdžių ir poveikio aplinkai. Buvo atliktas sociologinis eksperimentas, kurio metu patys ūkininkai kiekvieną iš ekspertų pasiūlytų indikatorių vertino 5 balų sistema: nuo 1, kaip netinkamo naudoti, iki 5, naudingo ir reikalingo indikatoriaus. Daugiausia balų surinko beveik visi indikatoriai, orientuoti į ekonominius rodiklius, aplinkos ir vadybos klausimus.

Darniosios žemės ūkio plėtros indikatorių sistemos parengimas guli ant daugelio Europos šalių mokslininkų darbo stalų. Europos Sąjungos šeštojoje struktūrinėje programoje dirbantys mokslininkai siūlo įvairius naujus modelius. Viename tokių modelių, kurį rengia keliolikos valstybių ir kelių dešimčių mokslo įstaigų darbuotojai, siūloma darniosios plėtros indikatorius sugrupuoti į 4 posistemius: produkcijos gamybos, gamtinių išteklių, socialinių ir aplinkosauginių aspektų, ekonominių rodiklių. Produkcijos gamybos ir gamtinių išteklių indikatoriai apimtų ūkiuose gaminamos produkcijos kiekio, kokybės rodiklius, dirvos bei vandens kokybę, ūkyje esamą floros ir faunos bioįvairovę, pusiau natūralias ir natūralias ekosistemas, ūkyje veisiamų gyvūnų genetiką. Socialinių aspektų indikatoriams būtų priskirti landšaftinio planavimo ir vystymo rodikliai, gyvūnų sveikatos ir gerovės vertinimas, jų auginimas, transportavimo į ūkį ar iš jo sanitarinė rizika, darbo sąlygos, gaminamų maisto produktų kokybė ir sauga, žmonių sveikata. Aplinkosauginių aspektų indikatoriai apimtų globalinio atšilimo mažinimo priemonių vertinimo rodiklius, maisto medžiagų balansą ūkyje, ilgalaikės ir trumpalaikės oro taršos vertinimo rodiklius, vandens telkinių eutrofikacijos (procesas, kurio metu telkinyje gausėja maisto medžiagų; jį spartina į vandenį patenkančios trąšos ir kiti teršalai) ir dirvos rūgštėjimo faktorius, gamtinių išteklių eikvojimą, atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Ekonominiai darniosios žemės ūkio plėtros įvertinimo indikatoriai būtų ūkio rentabilumas, poveikio rinkos formavimui, nacionaliniam ir ES biudžetui, trečiosioms šalims įvertinimas. Naujas šio siūlomo modelio bruožas – globalumas. Indikatorių sistema peržengia ūkio ribas ir bando vertinti, kiek vienas, tarkime 10 ha, ūkis paveiks planetos ekosistemą, valstybės, Europos bendrijos ir net labiausiai vargstančių trečiųjų šalių ekonomiką. Dar visai neseniai danų ūkininkas, berdamas į dirvą trąšas, tegalvojo, kokį poveikį tai turės būsimam derliui, o dabar jam tapo kasdienybė skaičiuoti maisto medžiagų balansą, t.y. apskaičiuoti, kokia tų trąšų dalis pateko į produkciją ir „iškeliavo“ iš ūkio ją pardavus, kiek išsiplovė į gruntinius vandenis, kiek liko dirvoje ir kaip tai paveiks kitų metų derlių.

Žmonija pradeda įsisamoninti, kad ir gamta, ir ekonomika, ir žmonių gerovė susiję neatsiejamomis gijomis. Tai ir yra tikroji prielaida darnai - savo gerovę kurti ne kitų (kaimynų ar ateinančių kartų) sąskaita.