Nuolatos mažėjanti tradicinės žemės ūkio produkcijos paklausa verčia žemdirbius bei perdirbėjus ieškoti alternatyvų. Perteklinės žemės ūkio produkcijos mažėtų, jei daugiau augintume alternatyvių augalų bei juos perdirbtume.

Alternatyviais laikomi tokie augalai, iš kurių pagaminta produkcija nevartojama maistui ar gyvulių pašarui. Šie augalai dažniausiai naudojami kaip žaliava atsinaujinančiai energijai gaminti, dažų, vaistų, tekstilės ir kitose pramonės šakose. Minėtiems tikslams gali būti naudojami ir tradiciniai augalai: tuomet juos galima priskirti prie alternatyvių. Visus šiuos augalus bus leidžiama auginti privalomuose pūdymuose, o augintojas gaus tiesioginę išmoką už pasėlius bei papildomų pajamų už užaugintą ir parduotą produkciją. Vienas iš alternatyvių augalų - sėjamoji judra.

Sėjamosios judros (Camelina sativa) yra vienas seniausių kultūrinių augalų. Jos kildinamos net iš neolitinio amžiaus laikų. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad judros buvo auginamos dar bronzos bei geležies amžiuose, daugiausia Rytų ir Pietų Europoje.

Įprastais augalais judros tapo apie 400–500 metų prieš Kristų. Judros buvo auginamos vienos ar su linais. Sėklos buvo naudojamos kasdieniniam maistui (kaip linų ir kviečių). Judrų sėklų buvo dedama kepant duoną, kartu su avižų kruopomis iš jų verdama košė.

Judros priklauso kryžmažiedžių šeimai, kaip ir rapsai, garstyčios, kopūstai. Kaip ir rapsų, sėjamųjų judrų yra vasarinė ir žieminė formos. Augalai išauga 30–120 cm aukščio ir turi šalutinių stiebų. Žiedai - geltonos spalvos, žiedynai - kekės. Po žydėjimo susidaro kriaušės formos smailios ankštaros su 8–16 sėklų, kurios gali būti pailgai ovalios iki kylio formos, geltonos iki rausvai rudos spalvos. 1 000 sėklų sveria apie 1,5 g. Lietuvoje natūraliai auga kai kurios laukinių judrų rūšys. Linų ir vasarojaus pasėliuose dažnai pasitaiko lininių ir vasarinių judrų, žiemkenčiuose – plaukuotųjų, pamiškėse, pakelėse bei pakrantėse – smulkiavaisių judrų.

Auginimo agrotechnika

Auginti judras nesudėtinga, kadangi sėjamosios judros nereiklios nei dirvožemiui, nei klimato sąlygoms. Jų agrotechnika yra beveik tokia pat kaip vasarinių rapsų arba garstyčių. Sėjamosios judros gali augti lengvuose priesmėliuose, taip pat kalkingose molio dirvose, t.y. visur, kur joms pakanka maisto medžiagų. Dažniausiai auginama vasarinė šių augalų forma, todėl sėti jas reikia anksti pavasarį. Judros yra nejautrios pavasarinėms šalnoms, todėl reikia jas pasėti kuo anksčiau, kai tik pradžiūva dirva. Sėklos norma, priklausomai nuo sėjos būdo bei pasėlio paskirties, gali svyruoti nuo 6 ik 12 kg/ha. Labai svarbu, kad judrų sėjai būtų gerai paruošta dirva. Sėklų įterpimo gylis neturi viršyti 3 cm, todėl dirvą prieš sėją reikia stengtis įdirbti kuo sekliau.

Lietuvoje sėjamųjų judrų auginimo patirties kol kas nėra. Taip pat nėra išsamesnių mokslinių duomenų, todėl apie jų auginimo technologiją galima kalbėti tik remiantis užsienio šalių augintojų patirtimi. Sėjamosios judros tręšiamos panašiai kaip ir vasariniai rapsai. Kiekvienai planuojamo sėklų derliaus tonai paprastai išberiama apie 33 kg azoto, 18 kg fosforo, 10 kg kalio ir 5 kg magnio trąšų. Vidutiniai judrų sėklų derliai, priklausomai nuo vietovės, klimato bei auginimo sąlygų, svyruoja nuo 0,8 iki 2,1 t/ha.

Sėjamųjų judrų stiebas yra gana tvirtas, tad pasėlis niekada neišgula. Austrijos bei Vokietijos ūkininkai judras naudoja kaip palaikančius augalus žirnių bei peliuškų pasėliuose. Pasėtos į minėtų ankštinių augalų pasėlius kaip įsėlis, net esant gausiems krituliams, judros neleidžia augalams sugulti ant dirvos paviršiaus per visą vegetaciją. Tokius pasėlius be didesnio vargo nukulia javų kombainas, o judrų sėklas nesudėtinga atskirti nuo žirnių bet kokia grūdų valomąja mašina. Paprastai judrų sėklos pribręsta šiek tiek anksčiau negu žirnių arba peliuškų, tačiau jos beveik nebyra ir derliaus nuostolių nebūna. Vien dėl šios teigiamos sėjamųjų judrų savybės žemdirbiams vertėtų jomis labiau susidomėti.

Judrų vertė ir panaudojimas

Sėjamųjų judrų sėklose yra 28–42 proc. aliejaus, kuris turi daug naudingų nesočiųjų riebalinių rūgščių. Šaltu būdu išspaustas judrų aliejus iš pradžių būna tamsios spalvos, tačiau greitai tamsiosios dalelės nusėda ir aliejus tampa šviesiai geltonas. Kaip ir kitų kryžmažiedžių augalų aliejus, judrų aliejus turi šiek tiek aštroką prieskonį, tačiau jis nėra nemalonus. Kaip maistinis aliejus yra vertinamas dėl palankaus riebalinių rūgščių santykio ir ypač dėl didelio alfa linoleninės rūgšties kiekio. Ši rūgštis priklauso tai jų grupei, kurių žmogaus organizmas negali susintetinti. Tik nereikia pamiršti, kad numačius naudoti aliejų maistui, privalomuose pūdymuose auginti judrų nebus galima.

Dėl didelio nesočiųjų rūgščių kiekio judrų aliejus (kaip ir linų) priklauso greitai džiūvančių aliejų grupei, todėl jis naudojamas aplinkos neteršiančių polimerų, lakų bei dažų gamybai. Be to, šis aliejus tinka kai kuriems vaistams gaminti. Dėl tinkamo nesočiųjų rūgščių santykio judrų aliejus yra nepakeičiamas komponentas kosmetinių aliejų, kremų ar losjonų gamyboje. Kaip ir visi kiti augaliniai aliejai, judrų aliejus gali būti naudojamas biodyzelino gamyboje.

Šalutinis aliejaus gamybos produktas yra išspaudos. Priklausomai nuo aliejaus spaudimo būdo, vokiečių tyrimų duomenimis, išspaudose lieka nuo 8,5 iki 16,4 proc. riebalų. Gliukozinolatų kiekis išspaudose neviršija leistinų normų. Pagal baltyminių rūgščių metionino, cistino ir treonino sudėtį judros išspaudų vertė prilygsta sojų rupiniams, tačiau lizino kiekis yra daug mažesnis.

Sėjamųjų judrų šiaudai kai kur naudojami kaip žaliava popieriaus gamyboje. Taip pat tinka kaip pašaras avims. ES šalyse sėjamųjų judrų auginimas dar nėra labai išplitęs. Būdamos nereiklios dirvai, priešsėliui, tręšimui ir kitoms auginimo sąlygoms, judros daugiau auginamos ekologiniuose ūkiuose.

Naudojant judras maistinio aliejaus gamybai, tiesioginių išmokų dydis yra toks pat kaip ir už javus, rapsus bei linus. Sėjant jas privalomųjų pūdymų plotuose, reikės rasti perdirbimo įmonių, kurios iš judrų gamins ne maistui skirtus produktus. Šiuo metu Lietuvoje dar labai menkai išplėtota vaistų gamybos, kosmetinių priemonių bei dažų pramonė. Tikėtina, kad ES narystės pradžioje judrų supirkėjų reikės ieškoti kitose šalyse. Ilgainiui turės išsivystyti atitinkamos pramonės šakos ir Lietuvoje bei artimiausiose kaimyninėse šalyse.