Seimo Kaimo reikalų komitetas, įvertindamas pasirengimo įgyvendinti ES Bendrąją žemės ūkio politiką svarbą Lietuvos žemės ūkio konkurencingumui ir kaimo gyvybingumui didinti, 2003 m. rugsėjo 3 d. nusprendė pasiūlyti Vyriausybei numatyti 2004 m. valstybės biudžete lėšas, užtikrinančias žemės ūkio produkcijos gamintojams 55 proc. ES lygio tiesiogines išmokas ir taikyti daugumai mūsų šalies ūkininkų palankesnę supaprastintą tiesioginių išmokų administravimo schemą.

Kartu pasiūlyta užtikrinti tinkamus Nacionalinės mokėjimo agentūros, Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros ir kitų institucijų administracinius gebėjimus, ypatingą dėmesį skiriant SAPARD ir struktūrinių fondų lėšų racionaliam įsisavinimui bei žemės ūkio produkcijos intervenciniams pirkimams.

Kaimo reikalų komitetas nuolat stengiasi daryti įtaką ir Vyriausybės, ir Seimo darbui, sakyčiau, vykdo gana aktyvią ir reiklią parlamentinę kontrolę, kad priimti žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymai būtų įgyvendinti, kad geriau būtų finansuojami ūkininkai, sparčiau plėtojama kooperacija, alternatyvūs verslai, įgyvendintas Biokuro įstatymas, veiksmingiau koordinuojamas įvairių ministerijų darbas.

Būtent Kaimo reikalų komitetas, atsižvelgdamas į žemdirbių išsakytus siūlymus ir įvertindamas itin sudėtingą padėtį žemės ūkyje, šių metų pavasarį parengė rezoliuciją “Dėl žemės ūkio konkurencingumo stiprinimo, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą”, kuriai Seimas pritarė šių metų balandžio 22 d. Šia Rezoliucija Vyriausybei pasiūlyta, kad žemės ūkio sektoriui šiemet būtų skirta iš viso ne mažiau 450 mln. litų, o Bendrajame programavimo dokumente nustatyti, kad ne mažiau kaip 25 proc. ES struktūrinių fondų lėšų būtų skirta kaimo plėtrai, imtis visų galimų priemonių apsaugoti vidaus rinką ir plėtoti Lietuvoje pagamintų žemės ūkio ir maisto prekių eksportą.

Kaimo reikalų komitetas 2000–2003 m. vykdė gana racionalią žemės ūkio politiką. Ne tik todėl, kad ją iš esmės diktavo mūsų ketinimai įstoti į Europos Sąjungą ir perimti ten taikomą Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP). Būtent pastaraisiais metais buvo patvirtintos ilgalaikės žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos (iki 2006 ir iki 2015 metų), pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl konkurencingo žemės ūkio, modernios infrastruktūros ir aktyvaus verslo galimybių kaime kūrimo.

Priimtas Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, pirmą kartą įtvirtinęs kompleksines kaimo gyvybingumo didinimo priemones. Kartu buvo baigtos formuoti BŽŪP įgyvendinimui reikalingos institucijos, įtvirtintos tiesioginės išmokos, įsisavinamos SAPARD lėšos.

Pirmasis pasirengimo narystės ES sąlygoms etapas įveiktas gana sklandžiai. Derybose pavyko išsiderėti kvotas, viršijančias dabartinį gamybos lygį, kai kuriuos mums palankius pereinamuosius laikotarpius, suderinti mūsų teisės aktus su ES normomis.

Antrasis etapas yra dar atsakingesnis. Būtina siekti įgyvendinti išsiderėtas kvotas, priimtus įstatymus, naujus veterinarijos, fitosanitarijos ir gamtosaugos reikalavimus, baigti kurti veiksmingą administravimo, informacijos ir kontrolės sistemą.

Integracijos į ES poveikis mūsų žemės ūkiui bus dvigubas. Tapsime ES bendrosios rinkos dalimi, dėl laisvos prekybos padidės spaudimas mūsų rinkai, kils žemės ūkio ir maisto prekių kainos.

Kita vertus, narystė užtikrins galimybę naudotis svaria ES parama žemės ūkiui, kaimo ir regionų plėtrai, atsivers naujos rinkos mūsų produktams. Integraciniai procesai susiję ir su tam tikromis sąnaudomis, pavyzdžiui, dar tik apie 10 proc. ūkių yra įdiegę pažangiausias gyvulių auginimo technologijas.

Vis tik tikiu, kad mūsų ūkininkų gaminamos produkcijos sąnaudos, įstojus į ES, iš karto nepasieks ES lygio, todėl jie turės naudos iš žemės ūkio produkcijos kainų kilimo ir realizavimo masto didėjimo. Laimės geriau pasirengę dirbti rinkos sąlygomis – gaminantys pagal vartotojų poreikius, taikantys naujausias technologijas ir, žinoma, iniciatyvūs ūkininkai.

Seimo Kaimo reikalų komitetas niekada nebuvo nusišalinęs nuo labiausiai kaimo žmonėms rūpimų klausimų sprendimo. Turime daug smulkių, nespecializuotų ūkių, kol kas stringa produktų, žemės ir kreditų rinkų plėtra, neišplėtota kaimo infrastruktūra, ypač keliai.

Kaimui reikia daugiau išsilavinusių, kvalifikuotų ir jaunų darbuotojų, gebančių dirbti aštrios konkurencijos sąlygomis. Ūkių modernizavimas, naujos technologijos išstumia iš žemės ūkio vis daugiau žmonių, o ekonominės veiklos kaime įvairinimo procesas vėluoja.

Prie ES prisijungiančios valstybės, tarp jų ir Lietuva, pritarė BŽŪP pertvarkai, tačiau kartu pareiškė ir savo nuomonę - siekiama, kad būtų kompensuojama už grūdų ir pieno produktų kainų mažinimą, kad būtų skirta papildoma pieno kvota (jeigu kvotos bus didinamos dabartinėms narėms) ir suteikiamas pereinamasis laikotarpis gamtosaugos, gyvulių gerovės ir maisto kokybės reikalavimams įgyvendinti, kol tiesioginės išmokos pasieks 100 proc. ES lygio.

Pasaulio prekybos organizacija (PPO), kurios narė yra ir Lietuva, daro didžiausią įtaką žemės ūkio prekybos laisvėjimui. Šiuo metu intensyviai vyksta naujos derybos. Jas ketinama baigti iki 2005 m. pradžios. Galima prognozuoti, kad ateityje prekyba žemės ūkio ir maisto prekėmis ir toliau liberalės. Tačiau, manau, ji niekuomet netaps visiškai laisva.

Kiekviena šalis stengiasi apsirūpinti savo maisto produktais ir užtikrinti tinkamas žemdirbių pajamas.