Lietuvai tapus ES nare, pasirengimo narystei rūpesčius pakeis ES žaidimo taisyklių įsisavinimas, kad galėtume kuo veiksmingiau pasinaudoti teikiama parama. Didesnę reikšmę negu iki šiol įgis kaimo plėtra – įvairūs infrastruktūros ir socialiniai projektai. Palyginti su išsivysčiusiomis ES šalimis, Lietuvos kaimo infrastruktūra yra žemo lygio. Tai reiškia, kad atsiveria didelės galimybės patenkinti mūsų šalies poreikius ir pagerinti kaimo padėtį.

ES kaimo plėtros finansavimas 1994-1999 m.

ES struktūrinė politika finansuojama iš Europos socialinio, regioninės plėtros, žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondų (EŽŪOGF) bei vadinamosios žuvininkystės orientavimo finansinės programos. ES Bendrosios žemės ūkio politika (BŽŪP) finansuojama per EŽŪOGF, o dalis šio fondo lėšų skiriama kaimo plėtrai.

Europos Sąjunga kaimo plėtrai per ankstesnįjį biudžetinį laikotarpį (1994-1999 m.) buvo numačiusi tokius paramos tikslus:

• ekonomiškai atsilikusiems kaimo regionams paremti;
• verslams kaimo vietovėse įvairinti;
• retai apgyventiems regionams paremti.

ES parama įvairiose valstybėse buvo labai skirtinga, priklausomai nuo šalių kaimo išsivystymo lygio, ES nustatytų paramos kriterijų ir kiekvienos šalies administracinių gebėjimų parengti ir vykdyti kaimo plėtros programas.

Tuomet reikėjo laikytis tokių kaimo plėtros programų rengimo taisyklių:

• kaimo plėtros programos ir jų finansavimo schemos turėjo būti numatytos ir parengtos visam 1994-1999 m. laikotarpiui, tačiau jas vykdant buvo galima perskirstyti lėšas tarp atskirų programų;
• laikotarpio pradžioje daugelis ES šalių nesugebėjo pasinaudoti visa numatyta finansine parama pagal planą, tačiau laikui bėgant lėšų įsisavinimo laipsnis gerėjo;
• ilgametėms programoms pinigai buvo išmokami kasmet, o dvejų metų ir dar trumpesnio laikotarpio programoms galėjo būti taikomos vienkartinės išmokos;
• didesnių stichinių nelaimių atvejais (sausros, potvynio, žemės drebėjimo) ES biudžetas skyrė papildomų lėšų;
• tikslinis ES lėšų panaudojimas buvo griežtai kontroliuojamas. Ne pagal paskirtį panaudotos lėšos turėjo būti grąžintos į ES biudžetą.

Pirmenybė ES kaimo plėtros paramai vadinamojo pirmojo tikslo* regionuose, t.y. Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Airijoje ir Rytų Vokietijoje, buvo teikiama žemės ūkiui modernizuoti, rinkodarai, žemės ūkio produktams perdirbti, kaimo infrastruktūrai gerinti, darbo vietoms sukurti. (*Pirmojo tikslo regionais laikomos šalys ar tam tikros jų teritorijos, kuriose BVP vienam gyventojui per ankstesniuosius 3 metus nesiekė 75 proc. ES vidurkio.) Jų programų finansavimas iš ES struktūrinių fondų galėjo siekti iki 75 proc. projektų vertės. Kitose ekonomiškai labiau išsivysčiusiose šalyse pirmavo žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo, žemės ūkio produktų perdirbimo, modernizavimo bei darbo vietų kūrimo programos. Maksimali ES paramos dalis šioms programoms finansuoti galėjo siekti 50 proc.

Kaimo plėtros programos 2000-2006 m.

ES politikos gairės ir finansavimo rėmai 2000-2006 metams buvo nustatyti 1999 m. Berlyne. Programiniame dokumente “Darbotvarkė 2000” gerokai padaugėjo kaimo plėtros paramos krypčių (programų).

Kaimo plėtros programos rengiamos ir ES finansinė parama teikiama pagal regionus, o jų visoje ES teritorijoje yra 120. Daugiausia regionų turi Italija, net 18.

Kaip ankstesniuoju, taip ir šiuo (2000-2006 m.) laikotarpiu iš dalies didžiausia parama iš ES vėl numatyta pirmojo tikslo regionams, t.y. Ispanijai, Portugalijai, Graikijai, Airijai, Rytų Vokietijos žemėms ir kai kurių kitų šalių ekonomiškai atsilikusiems regionams. Priėmus naująsias nares į ES, kai kurie dabartiniai pirmojo tikslo regionai gali netekti dalies paramos iš ES biudžeto.

Kaimo plėtros programos atskiruose regionuose yra skirtingos. Pirmojo tikslo regionuose 2000-2006 m. pirmenybė teikiama šioms programoms: agroaplinkosaugai; miškininkystei; ūkiams, veikiantiems nepalankiomis žemės ūkiui sąlygomis; išankstinėms pensijoms mokėti; žemės ūkio restruktūrizacijai. Kituose regionuose vyravo agroaplinkosaugos, kraštovaizdžio gerinimo, žemės ir miško ūkio konkurencingumo kėlimo, kaimo verslų įvairinimo, naujų darbo vietų kūrimo, kaimo gyvenimo sąlygų gerinimo programos.

Lyderio (LEADER) programa

Europos Sąjungoje vis didesnė reikšmė skiriama kaimo bendruomenėms. Patirtis rodo, kad kaimo plėtros projektų veiksmingumas žymia dalimi priklauso nuo kaimo lyderių.

“Lyderio plius” programai 2000-2006 m. numatyta 17 410,4 mln. Lt (5046,5 mln. eurų). Beveik pusę lėšų (7 262,25 mln. Lt - 2 105 mln. eurų) skirs ES struktūriniai fondai, o likusioji dalis bus finansuojama iš pačių šalių biudžetų ir privataus sektoriaus.

Kaimo plėtra Lietuvoje

Lietuvai tapus ES nare, atsiveria galimybė gauti didelę paramą iš ES struktūrinių fondų. Parama kaimo plėtrai gali būti didesnė negu tiesioginės išmokos už žemės ūkio produkciją.

ES paramai įsisavinti pirmiausia būtina įvaldyti ES žaidimo taisykles. Reikia laikytis lėšų koncentravimo, decentralizavimo, administravimo supaprastinimo principų. Lėšų koncentravimas reiškia, kad vienas regionas turi teisę gauti net keturių kaimo plėtros krypčių (programų) paramą. Naujosioms narėms numatoma teisė dar į dvi papildomas programas.

ES šalyse plačiai praktikuojamas atskirų projektų rengimo iniciatyvos “iš apačios į viršų” (“bottom up”) principas, nes manoma, kad vietinės institucijos kaimo poreikius žino geriau negu centrinės. Tai būtų sektinas pavyzdys ir Lietuvai.

Atsižvelgiant į Europos Komisijos siūlymą ir padėtį Lietuvos kaime, Kaimo plėtros plane (KPP) 2004-2006 m. numatytos septynios kaimo plėtros programos:

• bus remiamas ankstyvas ūkininkų pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos;
• parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose teritorijose;
• agroaplinkosauga;
• žemės ūkio paskirties žemės apželdinimasb mišku;
• parama pusiau natūriniams, restruktūrizacijos etape esantiems ūkiams;
• parama diegiant ES standartus;
• techninė parama.

Šioms programoms finansuoti iš ES struktūrinių fondų galėtų būti skiriama iki 850 mln. Lt (75 proc. projektų vertės) su sąlyga, kad Lietuvos bendro finansavimo dalis sudarytų ne mažiau kaip 25 proc., t.y. apie 253 mln. Lt.

Veiksmingai įsisavinti visą galimą ES paramą kaimo plėtrai yra svarbus ir nelengvas uždavinys šalies administracijai. ES šalių patirtis rodo, kad įsisavinamų lėšų apimtis labiau priklauso nuo regiono administracinių gebėjimų (nuo programų ir atskirų projektų parengimo kokybės) negu nuo realių kaimo poreikių.