Saugokite šaknis

Sodo augalų šaknys gali nukentėti nuo šalčių ir nuo graužikų. Šiuolaikiniai sodai sodinami skiepyti į vegetatyviškai dauginamus poskiepius, kurių šaknys jautresnės negu sėklinių poskiepių. Kai nėra sniego, o oro temperatūra siekia 20 laipsnių šalčio, prie šaknų žemės temperatūra gali būti apie 14 laipsnių. Tai jau pavojinga (kai kurių poskiepių šaknys pašąla, kai temperatūra dirvoje nukrinta iki 8-10 laipsnių šalčio).

Šaknis nuo šalčio geriausiai apsaugo mulčias – mėšlas (geriau perpuvęs), kompostas, durpės. Tinka ir pjuvenos, drožlės. Mulčiuoti būtina tik pasodintus medelius, naudinga ir metus ar dvejus jau augusius sode. Mulčiuojama, kai dirva truputį pašąla. Tada mažiau pavojaus, kad užpuls pelės. Po mulčio sluoksniu geriau laikosi drėgmė, mažiau dygsta piktžolių. Mulčiuojama iki 10 cm storio sluoksniu 50-100 cm spinduliu aplink kamienėlį (priklausomai nuo vaismedžių dydžio). Mulčiuojant šviežiu mėšlu, kad nenukentėtų vaismedžių žievė, tarp kamienėlio ir mulčio sluoksnio turi likti apie 5 cm tarpelis.

Daug žalos sodams padaro pelėnai (dirvinė pelė, paprastasis pelėnas, vandeninis pelėnas).

Vandeniniai pelėnai kenkia tiems sodams, kurie ribojasi su didesniais vandens telkiniais (pasodintais prie ežerų, tvenkinių). Vandeninis pelėnas sveria 60-100 gramų. Graužiko kūnelio ilgis 16-20 cm, uodega 9-13 cm. Šaknis nugraužia giliai po žeme, todėl pažeidimų nesimato (nebent iškasus medelį). Vandeninius pelėnus sunkoka pastebėti, nes jie beveik visą laiką būna po žeme. Jei sode atsirado žemės kauburėlių (panašių į kurmiarausius), galima manyti, kad čia įsikūrė vandeniniai pelėnai. Tokį plotą reikia stebėti: atkasti urvelius ir palaukti 1-2 paras. Jei po dienos ar dviejų urvelius rasite uždengtus (žemėmis su lapais), vadinasi, vandeniniai pelėnai tikrai įsikūrė jūsų sode.

Dažnesni kenkėjai yra dirvinė pelė ir paprastasis pelėnas. Jie paplitę visur. Kas keleri metai paplinta ypač gausiai ir gali rimtai pakenkti obelų bei vyšnių sodams. Tai palyginti nedideli (9-11 cm ilgio) kolonijomis gyvenantys graužikai. Jie nugraužia šaknis, šaknies kaklelį ir kamienėlį iki sniego dangos ribos, todėl medis žūsta. Šių graužikų urveliai negilūs, 3-5 cm pločio angomis, kurias jungia ištrypti takeliai. Pelių ir pelėnų buvimo požymiai: šviežiai iškapstyta žemė, maisto likučiai, apgraužti nukritę vaisiai, šviežios išmatos. Šių kenkėjų gausumą geriausiai nustatyti rudenį pagal urvų kolonijas. Reikia praeiti 400-500 metrų ilgio sodo eiles ir suskaičiuoti kolonijas. Jeigu jų jauno sodo hektare bus apie 10, o derančio – per 10, verta susirūpinti. Pelės daugiau žalos padaro, kai sodų tarpueiliuose auginama netvarkingai šienaujama žolė, pomedžiai būna piktžolėti, netoli sodo sėjami javai, auginami sėklojai, žemė dirvonuoja. Pelėnai dauginasi nuo kovo iki lapkričio mėn., todėl jų daugiausia būna rudenį. Pasidauginę laukuose ar pievose, rudenį pereina į sodus.

Nuosekliai naikinant piktžoles, dažnai šienaujant žolynus, mechaniškai dirbant dirvas, šių kenkėjų populiacijos mažėja. Pelėnus ir peles gaudo plėšrūs paukščiai, lapės, ežiai, šermuonėliai. Todėl reikėtų įvairiomis priemonėmis šiuos plėšrūnus privilioti į sodus. Paukščiams įkasami ilgi kuolai tupėti, žebenkštims suritamos akmenų krūvelės.

Veiksmingiausia apsaugos priemonė – graužikus nuodyti. Jaunuose soduose tam tinkamiausias laikas yra rugsėjis ir spalis, derančiuose – spalis ir lapkritis. Užnuodytas masalas išdėstomas ne mažiau kaip 2 kartus su 2-3 savaičių pertrauka. Graužikų epifitotijos (masinio paplitimo) metais masalą reikia dėlioti 3-4 kartus.

Masalas išdėstomas įvairiais būdais. Didesniuose plotuose veiksmingiausia naudoti traktorinį dozatorių. Juo nuodai įterpiami į požeminį kanalą. Dėti į drenažo vamzdelius mažiau veiksminga. Dėstant rankomis, nuodai beriami tiesiai į urvelius. Masalas dedamas mažomis porcijomis – 2-50 g į 10 m2 plotą 2-4 vietose. Urvelių neužpilkite žemėmis ir jokiu būdu nemindykite. Masalą dėliokite sausu oru. Visuomet žiūrėkite, kad jo nesulestų paukščiai. Vandeniniams pelėnams užnuodyto masalo norma padidinama iki 100 g.

Žiemą po atodrėkių sniegą pomedžiuose suspauskite. Sumintas sniegas neleis graužikams prieiti prie šaknies kaklelio ir šaknų. Tą reikia daryti po kiekvieno ilgesnio atodrėkio. Nuo pelių saugos ir perforuoti plastmasiniai gaubtai, jei jų apačia bus įsmeigta į žemę. Kartais tam panaudojami paprasti plastmasiniai buteliai.

Antžeminės dalies apsauga

Šiuolaikinius verpstiška vainiko forma suformuotus vaismedžius nuo kiškių gelbsti tik ne žemesnė kaip 2 metrų aukščio tvora, kurios apačia turi būti apipilta žemėmis. Tuomet kiškiai į sodą nepatenka.

Žiemą, o ypač pavasarį, labai pavojinga temperatūrų kaita. Giedromis dienomis antroje žiemos pusėje bei ankstyvą pavasarį oro temperatūra pavėsyje pakyla arti 0oC arba net iki pliusinės temperatūros, o naktį oro temperatūra nukrinta iki - 15-20oC šalčio. Saulės įšildytuose kamienuose sužadinami audinių gyvybingumo procesai, be to, įvyksta kiti fiziologiniai pakitimai ląstelėse, todėl sumažėja jų atsparumas šalčiams. Staigus temperatūros kritimas naktį sužaloja tokius audinius. Po metų, kitų stipriau pažeistose kamieno dalyse pasirodo atviros žaizdos. Tokius pažeidimus galima pastebėti lepesnių veislių ir senesnio amžiaus obelų bei kitų vaismedžių kamienuose.

Lengvesnėse dirvose po sausringų metų padidėja pavojus, kad temperatūrų kaita pažeis kamienus. Audinių jautrumas tokiam pažeidimui taip pat didesnis, kai kamiene yra neužgijusių žaizdų, pavyzdžiui, išpjauta stambesnė šaka. Kamienus ir storesnes šakas reikia baltinti vėlai rudenį, po pirmųjų šalnų. Tam naudojamos šviežiai gesintos kalkės, dėl lipnumo pridedant į jas molio bei 2 procentus sisteminio fungicido (topsino, benlato). Dešimčiai litrų vandens imama 2-3 kg kalkių ir 1,5 kg molio. Dėl lipnumo į skiedinį galima įpilti nugriebto pieno. Jauni medeliai dažomi vandens emulsiniais dažais, pridedant staliaus klijų ir kurio nors sisteminio fungicido.

Kad augalai sėkmingai peržiemotų, svarbu sureguliuoti drėgmę dirvoje, tuo pačiu ir augaluose. Kai dirvoje trūksta drėgmės, padidėja šaknų nušalimo ir augalų žieminio išdžiūvimo pavojus.

Sausą rudenį dirva šaknų sistemos išsidėstymo gylyje būna sausoka, todėl sodo augalus, ypač augančius lengvose dirvose, prieš dirvos užšalimą naudinga gausiai palaistyti.

Kad vaismedžiai ateinančiais metais būtų sveikesni, lapams krintant apipurkškite 5 proc. karbamido tirpalu. Juo reikėtų apipurkšti ir į pomedžius nukritusius lapus. Taip pat nepalikite ant šakų kaboti supuvusių ir sudžiūvusių vaisių, nes tai ligų šaltiniai.