Paprasta gyvenimiška istorija... Ankstyvą pavasarį, kai saulė ištirpdė paskutinius sniego lopinėlius ir vieversiai jau seniai pranešė apie pavasario darbų pradžią, ūkininkas sunerimęs vaikščiojo po pažliugusius pasėlius ir mąstė: „Jau reikėtų ir į laukus važiuoti, suvargusius želmenis trąša atgaivinti, bet kokia gi technika čia įvažiuos. Dirva niekaip neišdžiūva. Ogi pas kaimyną darbai jau verda. Nieko nesuprantu. Rodos ir laukai, ir technika tokia pati, vienodai įdirbame žemę, vienodai pasėlius prižiūrime. Bet kodėl kaimyno pasėliai gražesni, o ir dirva pradžiūvusi boluoja?“ Gerokai pakrapštęs pakaušį, ūkininkas vis dėlto surado vieną skirtumą: kaimynas visada naudoja plačius arba sudvejintus traktorių ratus.

Dirvos suspaudimas

Suslėgta dirva - rimta problema daugumoje ūkių visame pasaulyje, nes laukuose naudojamos vis didesnės ir sunkesnės mašinos. Dirvos suspaudimas priklauso nuo dirvos drėgmės; organinių medžiagų kiekio; važiavimų skaičiaus lauke; ašies apkrovos; padangų, jų slėgio bei kontakto su dirva ploto.

Dirvoje yra maždaug pusė kietųjų dalelių ir pusė ertmių, kurios daugiau arba mažiau pripildytos vandens, oro ir augalų šaknų. Šis santykis priklauso nuo dirvos tipo. Dirvą sutankinus, mažėja ertmių. Labiausiai veikiamos pačios didžiausios ertmės. Suslėgtoje dirvoje nesivysto šaknys, dažniausiai dėl augintojams nesuprantamų priežasčių mažėja derlius.

Kadangi pažeistais kapiliarais nuo paviršiaus gilyn prasiskverbia mažiau vandens, daug ūkininkų susiduria su sunkiai džiūstančios dirvos problema. Daugelis žemdirbių skuba kaltinti pažeistus melioracijos įrengimus, bet dažniausiai pagrindinė problemų priežastis – suslėgta dirva. Klysta tie, kurie galvoja, kad dirva slegiama tik paviršiuje, ir mano, kad suarus dirvą suspaudimo poveikis išnyksta. Didesnių problemų dėl suslėgimo atsiranda kur kas gilesniuose dirvožemio sluoksniuose.

Padangos – ratų batai

Ratą išradę protėviai tikriausiai suglumtų: vaikaičiai dar sumąstė tą ratą ir „apauti“. Paklauskite bet kurio žmogaus, kas yra padangos? Daugelis atsakys: mašinos, traktoriaus ar padargo ratų „batai“. Žmogus juk retai vaikšto basomis. Taigi kodėl mašina turėtų būti basa? Tačiau ne vien dėl to sugalvota ratus „apauti“.

Metams bėgant, dirva slegiama ir pažeidžiama vis labiau, nes mašinos vis didėja ir sunkėja. Anksčiau į pneumatinių padangų svarbą nebuvo atsižvelgiama. Tačiau supratus, kad dirvožemio būklė ir tuo pačiu derlius priklauso ne tik nuo tinkamos agrotechnikos, geros pasėlių priežiūros, bet ir nuo padangų, susidomėjimas ratų įranga gerokai išaugo. Po išsamių tyrimų nustatyta, kad pripūtus padangas mažiau, technikos svoris geriau pasiskirsto, dirva mažiau spaudžiama, mažiau žalojamas jos paviršius. Padanga – žemės ūkio kultivavimo sistemos dalis, todėl ji ne mažiau svarbi negu bet kuris kitas žemės dirbimo technologijos elementas.

Svorį laiko oras

Į pneumatines padangas pripūstas oras yra tas komponentas, kuris laiko svorį. Padangos keliamoji galia priklauso nuo vidinio padangos tūrio ir pripūtimo slėgio. Esant tam tikrai apkrovai, mažo tūrio padangas reikia pripūsti labiau negu didelio.

Slėgis į dirvos paviršių - tai apkrovos ir kontaktinio paviršiaus santykis, kg/cm2 (barai). Didėjant apkrovai, padangas reikia pripūsti smarkiau, kad būtų išlaikoma apkrova, arba padidinti oro tūrį (padangos dydį), kad tiek pat pripūsta ji išlaikytų didesnį svorį.

Slėgis į žemę

Daugelis technikos naudotojų nežino, kas yra slėgis į žemę. Tol, kol oras išlaiko apkrovą ir padanga būna pakankamai lanksti, kad prisitaikytų prie atraminės srities ant žemės, galima sakyti, kad slėgis į žemę yra beveik toks pat, kaip pripūtimo slėgis. Taigi jei ūkininkas nori, kad slėgis į žemę būtų kuo mažesnis, jis turi rinktis kuo mažesnio pripūtimo slėgio padangą (žr. lentelę).

Pripūtimo slėgis

Norint, kad padanga ilgiau tarnautų, būtina teisingai pasirinkti pripūtimo slėgį. Oras, esantis padangoje, laiko svorį ir paremia mašiną, kad ji kuo geriau dirbtų bet kokiomis sąlygomis.

Pripūtimo slėgį reikia nustatyti pagal atliekamą darbą, greitį, svorio, apkrovos pasiskirstymą, traukos jėgą, dirvos sąlygas. Auksinė taisyklė tokia: minkštos padangos ant minkštos žemės, kietos - ant kietos.

Kiekvienos padangos pripūtimo slėgis konkrečiam atvejui nurodomas padangos atmintinėje. Lentelėse pateikti duomenys tinka įvairioms greičio ir darbo reikšmėms. Reikia skaityti tuos patarimus ir, pasikeitus sąlygoms, keisti slėgį. Slėgis labiausiai priklauso nuo to, ar mašina važiuoja keliu, ar lauku. Pagal pripūtimo slėgį galima nustatyti kontaktinį plotą su žeme. Kontaktinio ploto skirtumas šiuo atveju tarp didžiausio ir mažiausio slėgio yra maždaug 75 proc. didesnis, lyginant 0,4 ir 1,6 baro. Dėl šios savybės padanga labai lanksti ir unikali tuo, kad gali prisiderinti prie žemės, esant įvairiam pripūtimo slėgiui.

Jei pripūtimo slėgis mažas: didėja kontakto plotas, sukibimo ir traukos jėga, pasipriešinimas riedėjimui ant kieto paviršiaus; mažėja slydimas, pasipriešinimas riedėjimui ant minkšto paviršiaus ir dirvos suslėgimas.

Jei pripūtimo slėgis didelis: mažėja kontakto plotas, sukibimo ir traukos jėga, padangos deformacija ir pasipriešinimas riedėjimui ant kieto paviršiaus; didėja slydimas, pasipriešinimas riedėjimui ant minkšto paviršiaus.

Jei pripūtimo slėgis tinkamas: padidėja trauka lauke; sumažėja kuro sąnaudos; padangos lauke ir kelyje dėvisi vienodai; mažesnė tikimybė joms susprogti.

Reguliuokime slėgį

Kai sukimo momentas labai didelis, kad nesusigadintų padanga ir transmisija, reikia teisingai nustatyti pripūtimo slėgį. Traktorių gamintojai rekomenduoja mažiausiai 10-15 proc. slydimo koeficientą. Esant didesnei apkrovai, daugiau pripūsta padanga ant ratlankio neslidinėja.

Reikia ne tik teisingai išmatuoti slėgį, bet ir stebėti padangų būklę. Jei šoninė sienelė per daug lankstosi ir susitraukia, padanga suplyš. Kartais, norint išlaikyti pastovią mašinos galią, reikia montuoti didesnę padangą arba ratus sudvejinti.

Kad žemė būtų slegiama mažiau, pripūtimo slėgis turi būti kuo mažesnis, tačiau saugus padangai. Labai svarbu tiksliai laikytis rekomenduojamų apkrovos ir slėgio duomenų, neviršyti traukos jėgos.

„Plaukiojimas“ - tai savybė, reikalinga ant drėgnos ir minkštos žemės, kad nebūtų gadinama dirva, kad būtų mažesnis pasipriešinimas riedėjimui ir nekiltų pavojus įklimpti.

Kad kontakto plotas būtų tinkamas ir dirva mažiau slegiama, svarbu teisingai pasirinkti padangos dydį, skersmenį ir plotį. Padangos raštas turi būti toks, kad ji savaime išsivalytų, kad prie padangos užpakalyje ir šonuose neliptų purvas.

Pasipriešinimas riedėjimui

Pasipriešinimas riedėjimui - tai jėga, kuri reikalinga pasukti padangą ant žemės. Ji gali būti skirtinga ir priklauso nuo padangos ir žemės sąlygų. Pasipriešinimas riedėjimui susidaro dėl trijų priežasčių:

• energijos, kuri susidaro suspaudus dirvą po padanga;
• stūmimo efekto, judant ratui, kai dirvos sienelė stumiama priešais ir šalia rato;
• besisukančios padangos deformacijos.

Ant kieto paviršiaus tik padangos deformacija ir raštas sukelia pasipriešinimą. Kuo slėgis didesnis, tuo padanga kietesnė, dėl to ji mažiau deformuojasi ir mažiau priešinasi riedėjimui.

Ant minkštos žemės pasipriešinimą sukelia dirva ir jos stūmimas. Sumažinus pripūtimo slėgį, didėja kontakto plotas, mažėja spaudimas į žemę. Minkšta ir lanksti padanga lengviau prisitaiko prie dirvos ir geriau „plaukioja“.

Kuo mažesnis pasipriešinimas riedėjimui, tuo mažiau sunaudojama kuro, padanga mažiau slidinėja ir geriau išnaudojama traktoriaus galia.

Parengta pagal Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto dirvos mokslų skyriaus ir Švedijos žemės ūkio inžinerijos instituto Upsaloje duomenis