Sunkių dirvožemių savybės

Vienas iš pagrindinių augalų augimą ir derlių ribojančių veiksnių yra dirvožemio agrofizikinių, hidrofizikinių, fizikinių–mechaninių, agrocheminių ir biologinių savybių blogėjimas augalų šaknis maitinančiame sluoksnyje. Sunkesniuose dirvožemiuose lygumų regionuose taip dažniausiai atsitinka dėl fizinės degradacijos, kuri atsiranda per daug suslėgtuose dirvožemiuose. Degradavę dirvožemiai būna labai sutankėję, prastos struktūros, drėgmės ir oro režimas sutrikęs, mikroorganizmų veikla ir organinių medžiagų mineralizacija silpna, juose kaupiasi toksiškos medžiagos. Dėl to nukenčia augalų mityba, jų šaknų sistema susiformuoja dirvos paviršiuje, nes šaknys negali prasiskverbti į gilesnius sluoksnius. Pablogėjus fizikinėms savybėms, padidėja sunkių dirvožemių rišlumas, kietumas, plastiškumas ir lipnumas, tuo pačiu ir pasipriešinimas dirbimui bei energijos sąnaudos.

Sunkiuose dirvožemiuose labai svarbu palaikyti tinkamą drėgmės ir oro santykį. Geriausios sąlygos augalams susidaro, kai drėgmė užima 60 proc., o oras 40 proc. porų. Per daug sutankėjusiame dirvožemyje labai sumažėja ir drėgmės atsargos. Molinguose dirvožemiuose, kurių fizikinės savybės sugadintos, augalai ypač nukenčia nuo kritulių pertekliaus arba sausros.

Molingi dirvožemiai mažai laidūs vandeniui, o jų fizinė degradacija šį rodiklį dar labiau pablogina. Stipriai suslėgti gilesniuose sluoksniuose jie gali vandens visai nepraleisti. Lietuvoje tai labai aktualu, nes drenažo sistemos sensta ir prastėja.

Dėl fizinės dirvožemių degradacijos nukenčia aplinka: į atmosferą patenka daugiau azoto ir anglies junginių, dirvožemio dulkių, nuplaunama daugiau pesticidų, trąšų, sulėtėja pesticidų skaidymas. Augalų nepanaudotos, išplautos maisto medžiagos teršia vandenis. Blogėjant augalų augimo sąlygoms, jiems reikia daugiau trąšų ir pesticidų. Dirvožemyje sumažėja faunos, didėja vandens sukelta dirvožemio erozija.

Organinės medžiagos

Dirvožemio atsparumą fizinei degradacijai daug lemia organinių medžiagų, ypač humuso, kiekis jame. Daugumos Lietuvos sunkių dirvožemių armenyje humuso kiekis nesiekia 3 proc., todėl degradacijos pavojus realus. Šiuo požiūriu sunkius dirvožemius tręšti organinėmis trąšomis svarbu ne tik dėl augalų derliaus padidinimo, bet ir dirvožemio gerai fizinei būsenai palaikyti. Organinės ir mineralinės kilmės medžiagos naudojamos kaip vadinamieji meliorantai, t.y. dirvožemio savybių gerinimo priemonės.

Sunkiose dirvose svarbu išsaugoti ir palaikyti gerą struktūrą, ypač viršutiniame armens sluoksnyje, kuriame daromos augalų sėklų guoliavietės. Ypač tai svarbu auginant vasarinius augalus. Nuo dirvožemio struktūros priklauso sėklų sąlytis su dirva, drėgmės režimas ir augalų sudygimo galimybės. Pasirenkamos sunkių žemių dirbimo technologijos ir jose naudojami padargai turėtų ypatingai tausoti dirvos struktūrą.

Meliorantai dirvožemiui gerinti

Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje kaip meliorantai buvo tirti mėšlas, žaliosios trąšos ir kalkių defekatas. Panaudotų meliorantų cheminė sudėtis pagal pagrindinių maisto medžiagų kiekį juose nurodyta lentelėje. Galvijų mėšlo buvo įterpta 60 t ha-1, avižų ir vikių mišinio žaliosios masės 27 t ha-1 ir kalkių defekato (cukraus gamybos pramonės atliekų) 10 t ha-1. Nustatyta, kad nuo to pagerėjo dirvožemio struktūra, sumažėjo jo kietumas, dirvožemis tapo poringesnis ir biologiškai aktyvesnis, jame išsilaikė daugiau drėgmės. Mėšlas labiausiai spartino humifikacijos procesus ir gerino humuso kokybę. Poarmenį labiausiai gerino kalkių defekatas. Trejus metus po meliorantų panaudojimo buvo sveriamas augalų derlius. Nustatytas toks jų veiksmingumas: mėšlas >kalkių defekatas >žaliosios trąšos.

Tik biologiškai aktyvus dirvožemis yra našus. Biologinį sunkių dirvožemių aktyvumą sunku pagerinti, nes jų biologines savybes nėra lengva pakeisti. Įterpus mėšlo, pagerėja dirvožemio mikrofloros sudėtis ir suaktyvėja humifikacijos procesai. Žaliosios trąšos pagerina azoto režimo mikrobiologinius rodiklius bei slopina toksinų susidarymą. Kalcio turinčių medžiagų įterpimas taip pat suaktyvina mikroorganizmų veiklą.

Molingos dirvos turi neužmirkti ir neperdžiūti

Molingose dirvose svarbu palaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp jų laidumo vandeniui drėgnais periodais ir galimybės išlaikyti pakankamas drėgmės atsargas sausrų metu. Tyrimai parodė, kad vien poarmenio supurenimas padidino jo laidumą vandeniui 17 proc., lyginant su nepurentu, purenimas kartu įterpiant minėtus meliorantus – 28-37 proc. Meliorantų panaudojimas taip pat užtikrino ir didesnes drėgmės atsargas armenyje.

Kalkių defekatas – vertinga atlieka

Žemdirbių dėmesio turėtų būti vertas ir kalkių defekatas, turintis savo sudėtyje ne tik kalcio, bet ir azoto, fosforo, kalio, magnio, įvairių mikroelementų bei organinių medžiagų. Tirto kalkių defekato (be lentelėje nurodytų pagrindinių maisto elementų) sudėtyje taip pat buvo 50,7 proc. CaCO3; 7 proc. MaCO3 ir 11,8 proc. organinių medžiagų. Ypač verta kalkių defekatą būtų panaudoti tiems, kas augina cukrinius runkelius, ir vėlai rudenį juos nuimdami dažnai šlapią dirvą per daug suslegia. Be to, nuvežus cukrinius runkelius į fabriką, grįžtant atgal būtų galima parsivežti kalkių defekato. Kalkių defekatą reikėtų išdžiovinti, susmulkinti ir išbarstyti mineralinių trąšų barstytuvais dirvos paviršiuje po 8-10 t ha-1 prieš arimą ar kitokį žemės dirbimą. Kalkių defekatą užtektų panaudoti kartą per 5-10 metų. Įvairių cukraus fabrikų defekatas būna labai skirtingos sudėties. Tona defekato vidutiniškai turi 360-630 kg kalkinių medžiagų (CaCO3), 150-350 kg organinių medžiagų, 2-6 kg azoto, 2-4 kg fosforo, 4-7 kg kalio ir įvairių mikroelementų.

Dabar Lietuvoje vis labiau plinta beplūgės žemės dirbimo technologijos. Tačiau sunkesnėse žemėse dėl važiuoklių ratais bei atmosferos veiksnių (žemė suplakta lietaus, perdžiūvusi nuo saulės ir vėjo) sėklų guoliavietės zonoje dirvožemio struktūra būna prasta. Po beplūgio dirbimo vasariniai augalai dažnai sudygsta prasčiau ir derlius būna menkesnis. Tokiais atvejais paviršinio dirvos sluoksnio struktūrą galima gerinti kalkių defekatais.

Dirvą gerina ir augalai

Molingų dirvožemių savybes gerinti ir palaikyti galima auginant juose tam tikrus augalus. Dirvožemį gerina daugiametės žolės, ypač ankštinės. Armens struktūra labai pagerėja po įvairių ankštinių žolių auginimo, o molingo poarmenio – po giliašaknių ankštinių (liucernų, ožiarūčių, barkūnų ir kt.). Pakankamai stiprią šaknų sistemą turi ir bastutinių šeimos augalai: rapsai, aliejiniai ridikai, baltosios garstyčios ir kt. Natūralus biologinis dirvos purenimas dažnai būna net veiksmingesnis už mechaninį.

Dauguma augalininkystės specializacijos ūkių gyvulių nelaiko, todėl neaugina žolių ir neturi mėšlo. Tokiuose ūkiuose reikėtų maksimaliai išnaudoti žaliosioms trąšoms auginamų augalų gerinančias biologines galimybes, sėjant juos ir pagrindiniuose, ir tarpiniuose pasėliuose. Joniškėlio bandymų stotyje atlikti tyrimai ir patirtis rodo, kad sunkesnėse dirvose lengviau ir pigiau žaliajai trąšai išauginti įsėlinius tarpinių pasėlių augalus negu posėlinius. Kadangi sunkiose dirvose augalai, ypač vasariniai, jautriai reaguoja į technikos važiuoklių ir atmosferos veiksnių sugadintą armens sluoksnio struktūrą, reikia stengtis daugiau auginti žiemojančių ir žieminių augalų. Jiems dirvos ruošiamos ir jų derlius nuimamas sausesniu periodu negu vasariniams. Be to, jie, kaip ir tarpinių pasėlių augalai, ilgiau uždengia dirvos paviršių ir apsaugo jį nuo neigiamo atmosferos poveikio. Žemdirbystės biologizacija kaip dirvožemio gerinimo būdas pas mus per menkai panaudojama.

Kompleksiškai dirvožemio savybes gerinti ir jas palaikyti būtina ir intensyviuose, ir ekologiniuose ūkiuose. Tik tuomet galima tikėtis gausaus ir pastovaus derliaus. Žemė už rūpestį skolinga nelieka.