Seminaruose apie Lietuvos ūkininkų perspektyvas, įstojus į Europos Sąjungą, dažnai girdima, kad lietuviams vertėtų auginti avis. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 7 tūkst. ėriavedžių. ES išsiderėta kvota – 17 tūkst. ėriavedžių. Ganyklų sanitarais vadinami gyvūnai kitose Europos šalyse labiau paplitę, tačiau avienos produktų paklausa vis dar viršija pasiūlą. Jų trūksta ir Lietuvoje. Taigi ne visos ES nišos dar užimtos, ir lietuviai, galbūt, atrastų savąją aukso gyslą. Avininkystės ateitimi tiki ir Šalčininkų rajono ūkininkas Kamalas Zulfijevas, jau treji metai auginantis Romanovo veislės avis. Jo tikslas – 160 avių bandą padidinti iki 500 – pietietiškų kraštų ūkininkui, regis, nesunkiai pasiekiamas.

Lietuva – antrieji namai

Kamalas Zulfijevas į Lietuvą iš Azerbaidžano atvyko prieš penkiolika metų, pasak jo, tik pasidairyti. „Buvau jaunas, ką tik baigęs Maskvos žemės ūkio inžinerijos institutą. Tuo metu buvusioje TSRS be jokių vizų galėjai keliauti kur panorėjęs. Aš ir keliavau. Lietuva man labai patiko, todėl čia ir pasilikau“, - prisiminė ūkininkas. Tuo metu niekas nė neįtarė, kad galinga šalis subyrės it kortų namelis ir penkiolika respublikų viena nuo kitos atsitvers „aukštomis“ sienomis. Šiemet Kamalo svajonė po daugiau kaip 10 metų aplankyti gimtajame Azerbaidžane tebegyvenančius tėvus, brolius ir seseris sprogo kaip muilo burbulas. Pervažiavęs visą Baltarusiją, dalį Rusijos įstrigo Dagestane (Azerbaidžano pasienyje). Vizos Lietuvos piliečio pase neatvėrė kelio į gimtinę: buvo pasakyta, kad Lietuvos piliečiai į Azerbaidžaną per Rusiją keliauti negali. Automobiliu nuvažiavusiam 3 500 km Kamalui teko grįžti taip ir nesusitikus su savo artimaisiais.

Pajamų šaltinis – veislinės avys, grikiai ir rugiai

Įsitvirtinti svetimoje šalyje nelengva ne tik dėl to, kad šalia nėra artimųjų. Pritapti kitataučių bendruomenėje sunku ir dėl to, kad nemoki kalbos, nežinai papročių. Todėl nekeista, kad K.Zulfijevas apsistojo Šalčininkų rajone, kur gyvena daug rusakalbių žmonių. Čia jis sutiko būsimą žmoną Galiną, čia pradėjo dirbti kolūkyje skambiu pavadinimu „Za Rodinu“ (už Tėvynę) inžinieriumi mechaniku. Sugriuvus sovietinei sistemai, kolūkis buvo reorganizuotas į bendrovę, kurios vadovu išrinktas K.Zulfijevas. Tačiau bendrovė gyvavo trumpai. Atsiradus galimybei ūkininkauti savarankiškai, kaukazietis ėmėsi tvarkytis ūkyje pats.

Šalčininkų žemė nėra derlinga, kviečių ir miežių derliai čia apgailėtini, bet grikius ir rugius auginti apsimoka, nes nenašių žemių šeimininkai už šiuos augalus gauna paramą. Tad 1998 m. pradėjęs ūkininkauti Kamalas į iš valstybės nuomotą žemę bėrė grikius ir rugius. Vėliau K.Zulfijevas pradėjo ieškoti papildomos žemės ūkio šakos, iš kurios gautų žemei dirbti reikalingų apyvartinių lėšų. Nuolatinės pradedančio ūkininko pagalbininkės Konsultavimo tarnybos Šalčininkų r. biuro konsultantės jam patarė steigti avių ūkį. „Iš pradžių Kamalas buvo sumanęs verstis pienininkyste, bet mes atkalbėjome. Be to, ir jis pats suprato, kad tam reikėtų nemažų investicijų“, - sakė LŽŪKT Šalčininkų biuro vedėja Zinaida Kiščenko. Anot ūkininko, konsultantės jam labai padeda, ir ne tik patarimais: jos tvarko ūkio buhalterinę apskaitą. Ūkininką Z.Kiščenko irgi giria: „Sukasi kaip gali, nestovi vietoje ir neverkšlena kaip kiti“. Pernai pavasarį K.Zulfijevo avių banda buvo pripažinta veisline. Tad už veislei parduodamus ėriukus ir laikomas ėriavedes jis dar gauna subsidijų.

Ir aprengia, ir pamaitina, ir užkloja

Verstis avininkyste, pasak ūkininko, nėra sunku, lengviau negu auginti javus. „Kol kas sekasi neblogai, todėl bandą dar didinsiu. Norint išgyventi tik iš avių, reikia auginti ne mažiau kaip 500 kailiavilnių“, - teigia K.Zulfijevas. Romanovo veislės avys priskiriamos kailinių veislių grupei, tačiau ir jų mėsa skani, be specifinio prieskonio. Taigi paaugusius avinukus ūkininkas parduoda mėsai. „Gyvulių supirkėjai už 1 kg gyvo svorio moka 5 Lt. Jei pats vežčiau į skerdyklą, o po to pardavinėčiau mėsą, gaučiau daugiau, nes avienai paklausa yra, tačiau tam neturiu laiko“, - tikino avių augintojas.

Kamalas avis kerpa 3 kartus per metus: kovą, liepą ir spalį. Iš nukirptos vilnos verpia siūlus, velia veltinius ir siuva antklodes. Tam turi visą reikalingą įrangą. Nukirpta vilna plaunama, po to džiovinama, du kartus karšiama. Karšinys kišamas į verpimo mašiną, iš kurios ant ritės vyniojami vilnoniai siūlai. „Praėjusią šaltą žiemą veltinius vos spėjome gaminti, ir antklodė tik viena liko“, - džiaugiasi vykusia prekyba avių augintojas. Beje, ir visos veislinės avytės taip pat parduotos, norintieji įsigyti jų turės laukti kitų metų prieauglio. Vilnos gaminius paprastai perka ūkininko draugai ir pažįstami. Pats Kamalas sako neturįs laiko prekiauti turguose ar mugėse. Na, o avienos šašlykų Zulfijevų šeima per gausybę darbų išsikepa labai retai: gal tik kartą per tris mėnesius.

Avys nereiklios nei laikymo sąlygoms, nei pašarams. Ūkininkas jas augina senoje bankrutavusios bendrovės karvidėje. Bebaigiančių griūti pastatų jis įsigijo ir daugiau. Viename iš jų įrengė grūdų saugyklą. Jei banda padidės, dar vieną karvidę teks paversti avide.

Romanovo veislės avys vislesnės negu mėsinės. Per 2 metus jos ėriuojasi tris kartus. „Pasitaiko, kad kai kurios avys ėriukus veda du kartus per metus. Su mama jie laikomi 2-2,5 mėnesio, o parduodami ne anksčiau kaip 4 mėn. amžiaus – toks reikalavimas keliamas veislinių avių augintojams“, - dalijasi avių auginimo patirtimi ūkininkas. Avys pirmą kartą gali būti kergiamos ne jaunesnės kaip vienerių metų. Vienam avinui skiriama 25-30 avių. Kad susikergtų kuo daugiau avių, avinas su avimis laikomas beveik mėnesį. O po penkių mėnesių jau sulaukiama palikuonių.

Visus pašarus ūkininkas užaugina savo ūkyje. Vienai aviai per metus reikia apie 400 kg šieno, dar šiek tiek avižų, kurios praturtinamos premiksais. Pasak K.Zulfijevo, daugiausia pajamų gaunama iš veislinių avių ir grikių bei rugių. Pastarųjų augalų plotus ūkininkas ketina dar padidinti ir ūkį išplėsti nuo 390 iki 500 ha. Beveik visus darbus K.Zulfijevas nudirba pats, uošvis padeda avis prižiūrėti, o laukuose dirbti vasarą samdomi šeši pagalbiniai darbininkai.

Sertifikuos ekologinį ūkį

Per trejus metus bandą padidinęs 7 kartus, K.Zulfijevas jau kuria naujus planus. „Ūkyje nenaudoju jokių cheminių augalų apsaugos priemonių, pasėlių ir žolynų netręšiu jokiomis neorganinėmis trąšomis. Vienintelė pasėlių trąša – avių mėšlas. Jų pašarai taip pat ekologiški. Taigi jokių kliūčių sertifikuoti ekologinį ūkį neturėtų būti“, - įsitikinęs ūkininkas. Tačiau pasirodo, kad gauti ekologinio ūkio statusą ne taip paprasta, nes visa K.Zulfijevo žemė nuomojama. Tik tiems, kurie su žemės nuomotojais pasirašę ilgalaikes sutartis, gali būti išduoti sertifikatai. „Šiemet pasirašysiu 5 metų nuomos sutartis. Taigi sertifikacija ne už kalnų“, - nenusimena ūkininkas. Pasak jo, su privačiais žemės savininkais susitarti ypač sunku, ir nėra jokių garantijų, kad po metų ar dvejų jie nesugalvos sutartį nutraukti. Dėl šios priežasties K.Zulfijevas neskuba ir ganyklų atnaujinti, bet vilties kada nors turėti nuosavos žemės ir įgyvendinti visus savo planus nepraranda.