Už Kražių vieškeliu pavažiavus apie penketą kilometrų ant kalvos stūkso antrą šimtmetį pradėjęs skaičiuoti dvaras. Gerokai apšiurusio pastato šlovingą praeitį mena šimtamečių ąžuolų alėja ir prie įvažiavimo ratu sustoję galingi kaštonai.

Dabar senajame dvare Kletiškėse šeimininkauja Reginos ir Regimanto Grubliauskų šeima. Gyvena jie toli gražu ne dvarininkišką gyvenimą. Penkios karvės, veršeliai, pora bulių, arklys, triušiai, kalakutai, vištos – toks būrys augintinių kasdien laukia šeimininkų rūpesčio ir priežiūros. O kur dar daržai, laukai…Tiesa, žemės nėra daug – viso labo trys hektarai, bet darbo užtenka visiems. Tėvams ūkyje talkina keturi Grubliauskų vaikai: trylikametė Rimantė, dvylikametis Audrius, dešimtmetė Gintarė ir pats mažiausias devynmetis Sauliukas.

Regina Grubliauskienė pasidžiaugė, kad jų žemė derlinga, gerai dera javai, bulvės, daržovės. Visas derlius suvartojamas savo ūkio reikmėms. Parduodamas tik pienas. Tai, pasak Reginos, nors ir menki, bet garantuotai ir reguliariai gaunami pinigai. Šeimos biudžetui nemenka paspirtis būdavo už gerai įmitusius mėsinius buliukus gaunami pinigai, bet jie kasmet mažėja. Buvo metų, kai už vieną bulių gaudavo 2,5 tūkst. litų, o štai pernai už du gyvulius tesukrapštyta vos pora tūkstančių. Pinigai menki, o darbo daug: pašaro gyvuliams priruošti, vandens su arkliuku privežti (šią vasarą iškastas 13 žiedų šulinys labai jau nenoriai pildosi vandens), vien penkias karves pamelžti kiek reikia laiko ir jėgų.

Nepaisant gausybės ūkiškų darbų, didžiuliame Grubliauskų kieme – ideali tvarka ir neįtikėtina gėlių įvairovė. Skaisčiu raudoniu iš tolo šviečia šalavijai, svyra surfinijų žiedų kaskados, puikiai žalios vejos fone atrodo raudonlapės pipytės ir ricinmedžiai, vešlioje žalumoje žiedus skandina durnaropės, aukštyn į saulę gręžiasi saulėgrąžos. Beveik visas gėles nuo sėklytės užsiaugina pati šeimininkė, dar ir drauges pavasarį daigeliais apdalina. Paprastas kaimiškas stilius, jokių įmantrybių ir viskas puikiai suderinta, tarsi būtų padirbėta profesionalaus floristo. Bet Regina į tokį klausimą atsako šypsniu: „Atsikraustę čia prieš gerą dešimtmetį, radome siaubingą netvarką. Dvare gyveno prastokos reputacijos šeimynėlės, kurios nesivargindamos pylė šiukšles tiesiog pro langus. Kiemą teko valyti metras po metro: vežėme šiukšles, lyginome žemę, kirtome krūmų sąžalynus“.

Taip kasmet vis plėtėsi vejos plotas, vis daugėjo jaukių kampelių. Šeimininkas pats tvėrė medinę tvorą, iš rąstų skobė lovelius gėlėms. Pats naujausias Regimanto rankų kūrinys – pernai kiemo pakraštyje sumūrytas lauko židinys, prie kurio sumeistrautos medinės kėdutės. Smagu vasaros vakarais pasėdėti, besigrožint šokinėjančiais liepsnos liežuvėliais. Tokiais vakarais visa šeimyna pasvajoja apie dailų tvenkinėlį su besisupančiais lelijų žiedais, naują sodą, braškyną, apie senojo dvaro pastato rekonstrukciją. Tiesa, Grubliauskams priklauso tik trečdalis pastato. Likusios dalies likimas kol kas neaiškus. Net ir taip kruopščiai prižiūrimas kiemas nėra Grubliauskų nuosavybė. Bet Regina ir Rimantas tikisi, kad pavyks tuos vis kažkur stringančius „popierinius“ reikalus sutvarkyti.

Pasak Kražių kraštotyros muziejaus vadovo Edvardo Dirmeikio, senieji dvaro šeimininkai Tomaševičiai emigravo į Lenkiją apie 1944 metus. Po karo dvaro pastate iki 1958 m. veikė Mašinų ir traktorių stotis, vėliau įsikūrė kolūkio kontora. Tai tikriausiai ir išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Neblogai išsilaikė senieji akmeniniai tvartai, ledainė, išlikęs tipiškas dvaro privažiavimas – „garbės ratas“, ąžuolų alėja. Kletiškių dvaras įtrauktas į Kelmės rajono medinių dvarų sąrašą.

Pernai dvarą aplankė čia gimęs ir iki 16 metų augęs Jurgis Tomaševičius. Tūkstančio kilometrų kelią įveikęs Lenkijoje gyvenantis 74 metų senukas susigraudino pamatęs jo sutiktuvėms padengtą stalą, kurį Regina Grubliauskienė pataikė pastatyti kaip tik toje vietoje, kur senais laikais pietaudavo dvarininkų šeima. J.Tomaševičius padėkojo už žieduose skendintį kiemą, išsaugotus senuosius medžius, visomis išgalėmis prižiūrimą namą.

Regina prisipažino, kad ir jos širdyje kirba savotiškas pasididžiavimas, kad gyvena dvare. Ta mintis verčia pasitempti. Tada ir kasdieniai tupinėjimai aplink gėles, kai į darbą Regina, dirbanti bendruomenės slaugytoja, išlekia net lūpų nespėjusi pasidažyti, įgauna šiek tiek kitokią prasmę. „Nors grožį kurdamos nuvargsta rankos, bet pailsi siela“, - šypsosi pernai gražiausio vienkiemio Kelmės rajone pripažintos sodybos šeimininkė.