Galvijų produktyvumas, augimo sparta bei sveikata labai priklauso nuo proteinų kiekio pašaruose. Jų racionai dažniausiai sudaromi iš savame ūkyje išaugintų varpinių žolių ir grūdinių augalų, kurie šia maisto medžiaga nėra turtingi. Itin daug proteinų trūksta tuomet, kai suvėlinama žolynų pjūtis.

Racionus praturtinti išspaudomis, rupiniais arba specialiais baltymingais papildais ūkininkai kartais atsisako dėl palyginti didelės baltymingų pašarų kainos. Patenkinti atrajotojų proteinų poreikį galima ne tik baltymingais pašarų priedais. Jau daugumai galvijų augintojų turėtų būti žinoma išskirtinė atrajotojų savybė – gebėjimas apsirūpinti visaverčiais baltymais, padedant prieskrandžių mikroorganizmams. Didžiajame prieskrandyje esanti mikroflora pašarų proteinus, taip pat ir azoto turinčius nebaltyminius junginius suskaido iki amoniako, o paskui iš jo sintetina aukštos biologinės vertės savo kūno baltymus, turtingus nepakeičiamųjų amino rūgščių. Jie vadinami mikrobiniais baltymais. Šiame procese svarbu tai, kad amoniakui gauti mikroorganizmai gali naudoti ne vien tik pašaruose, bet ir kitokiuose junginiuose esantį azotą. Todėl atrajotojų racionus galima papildyti sintetiniais azoto junginiais, gautais naudojant chemines reakcijas.

Mikroorganizmai (mikrobiniai baltymai) kartu su pašaro mase patenka į plonąsias žarnas ir fermentų suskaidomi į amino rūgštis, kurios naudojamos pienui ir kūno audiniams sintetinti, gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir kt. Esant palankioms sąlygoms, didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai labai sparčiai dauginasi ir susintetina daug (2 kg ir daugiau) mikrobinių baltymų. Toks kiekis visiškai tenkina mažesnio produktyvumo (primelžiant iki 20 kg) pieninių ir mėsinių galvijų visaverčių baltymų poreikius.

Nenuostabu, kad sintetiniai azoto junginiai visame pasaulyje plačiai naudojami praturtinti azotu atrajotojų, ypač galvijų, racionus. Taip taupomi brangūs, natūralios kilmės augaliniai proteinai. Yra apskaičiuota, jog kiekvienas gyvuliams sunaudotas kilogramas šlapalo (karbamido) sutaupo daugiau negu 6 kg sojų rupinių.

Karbamidas – pigus baltymų šaltinis

Pramonė gamina įvairios cheminės sudėties sintetinių, azoto turinčių medžiagų: biuretą, neorganinių ir organinių rūgščių amonio druskas (amonio chloridą, amonio fosfatą, amonio sulfatą, amonio acetatą, amonio laktatą ir kt.). Gyvuliams šerti vienos ar kitos medžiagos pasirenkamos, atsižvelgiant į tirpimo greitį, toksiškumą, skonio savybes, gamybos sudėtingumą, kainą ir į tai, kiek jose yra azoto, bei kitus ypatumus. Didžiausią paklausą turi karbamidas arba šlapalas. Tai kristalinė, balsvos spalvos druska, kartoko skonio, be kvapo, higroskopiška, gerai tirpstanti vandenyje. Dažniausiai granuliuojama. Lyginant su kitais sintetiniais azoto junginiais, karbamidas turi tam tikrų pranašumų. Jį gaminant naudojamas oro azotas. Karbamide šio elemento yra net 42-46 proc. Be to, jis yra nebrangus. Svarbu ir tai, kad toks pat junginys natūraliu būdu susidaro ir gyvūnų organizme, vykstant baltymų apykaitai. Pagal azoto kiekį 100 g karbamido prilygsta 260-290 g žaliųjų arba 200-260 g virškinamųjų proteinų.

Didžiausias karbamido trūkumas tas, kad veikiant didžiojo prieskrandžio bakterijų fermentui ureazei, labai greitai (per 1-2 val.) jis suskyla į amoniaką. Vienu metu susidaręs didelis amoniako kiekis prieskrandyje gali organizmą apnuodyti. Jei amoniako susidaro labai daug, gyvuliai gaišta. Tačiau tinkamai gyvulius šeriant, jo skilimo greitį galima reguliuoti.

Kaip šerti?

Karbamidas galvijams gali būti šeriamas įvairiai. Labai patogu jį įmaišyti (1-3 proc. visos masės) į kombinuotuosius pašarus arba baltymingus pašarų papildus, kuriuose karbamidas gali sudaryti 4-8 proc. Labai gerai, jei tokie papildai yra granuliuoti. Tuomet karbamidas lėčiau skyla ir amoniakas išsiskiria palaipsniui, nedidelėmis porcijomis, mikroorganizmai efektyviai jį suvartoja baltymams gaminti.

Karbamidą galima maišyti su krakmolingomis žaliavomis – džiovintomis bulvėmis, varpinių javais. Tokį mišinį veikiant aukšta temperatūra bei slėgiu (ekstruduojant), krakmolas, virsdamas želatina, susijungia su karbamidu ir slopina jo skilimą.

Melasa ir džiovinti cukrinių runkelių griežiniai irgi tinkami maišyti su karbamidu. Jų energija lengvai pasisavinama, be to, šie pašarai labai pagerina skonį.

Šiek tiek karbamido (0,3-0,5 proc.) galima pridėti silosuojant daug cukraus turinčius žolynus (silosuojamoje masėje turi būti 30-35 proc. sausųjų medžiagų). Silose amoniakas susijungia su organinėmis rūgštimis, tampa netoksiškas gyvuliams ir didina pašaro baltymingumą. Amoniako pridėti į mažiau cukraus turinčias žaliavas netinka, nes jis silpnintų jų rūgimą.

Elgiantis atsargiai, karbamido galima tiesiogiai įmaišyti ir į savo ūkyje užaugintus koncentratus. Karbamidas naudingas tik tuomet, jei gyvuliai šeriami apdairiai, laikantis tam tikrų reikalavimų.

Karbamido normos

Karbamidu galima šerti suaugusius galvijus, kitus atrajotojus ir vyresnį kaip 6 mėn. prieauglį, t.y., kai visiškai išsivysto ir gerai funkcionuoja prieskrandžiai. Šviežiapienėms ir užtrūkusioms veršingoms karvėms jo duoti nepatartina.

Karbamido proteinai karvių racionuose gali sudaryti 15-20 proc., o penimo prieauglio - 20-30 proc. visų pagal normą reikalingų baltymų. Galvijams 100 kg kūno masės skiriama maždaug 20 g karbamido arba vidutiniškai 100-150 g per parą.

Gyvuliai prie karbamido pratinami pamažu – apie dvi savaites. Pirmosiomis dienomis reikia duoti ne daugiau kaip penktadalį numatytos normos. Jeigu kelias dienas karbamido nešeriama, gyvulius būtina pratinti iš naujo. Karbamidas duodamas sausas labai gerai sumaišytas su koncentratais arba silosu, šienainiu. Negalima duoti gryno arba sugirdyti ištirpintą vandenyje.

Numatytą sušerti per parą karbamidą gyvuliams reikėtų atiduoti suskirsčius į kelias porcijas. Tuomet mikroorganizmai vienodžiau aprūpinami amoniaku, nesusidaro jo pertekliaus didžiajame prieskrandyje, mažėja pavojus apnuodyti gyvulį.

Karbamidas efektyviai vartojamas tik tada, kai galvijų racione pakanka lengvai skaidomų angliavandenių - cukraus bei krakmolo, kurie yra mikroorganizmų energijos šaltinis, palaikantis jų aktyvumą. Ypač naudinga karbamidą derinti su krakmolingais pašarais – varpinių javais, bulvėmis. Mat krakmolas ir karbamidas skyla panašiu greičiu, todėl sudaromos ypač geros sąlygos mikroorganizmams maitintis, daugintis ir sintetinti kūno baltymus. Šakniavaisių ir melasos cukraus energija išsiskiria greičiau, todėl jos vartojimo laikas yra gerokai trumpesnis. Be to, cukraus fermentacijos metu susidaręs didelis lakiųjų riebalų rūgščių kiekis didina prieskrandžio turinio rūgštingumą ir slopina mikrofloros veiklą. Reikėtų stengtis pašarus parinkti taip, kad kiekvienai daliai cukraus tektų 2 dalys krakmolo.

Mažai naudingas karbamidas būna tuose racionuose, kur energijos šaltinis yra ląsteliena. Jos energija išsiskiria lėtai, todėl mikroorganizmų aktyvumas ir baltymų sintezė būna menka. Akivaizdu, kad vien šienu arba šiaudais šeriamiems galvijams papildomai duodant karbamido, baltymų trūkumo problemos neišspręsime. Baltymų poreikį patenkinsime, jei toks racionas bus papildytas krakmolu arba cukrumi turtingais pašarais.

Būtų visiškai klaidinga, jei pakankamai proteinų gaunantiems galvijams dar būtų duodama karbamido. Didžiulio amoniako kiekio mikroorganizmai nepajėgtų pasisavinti, todėl jis rezorbuotųsi į kraują, kepenyse virstų šlapalu ir būtų pašalintas iš organizmo. Be to, yra pavojus gyvulius apnuodyti. Duodant karbamidą svarbu, kad racione būtų pakankamai visų mineralinių elementų ir riebaluose tirpstančių vitaminų. Jie reikalingi ir pačiam gyvuliui, ir mikroorganizmams.

Jei apsinuodijo karbamidu

Karbamidu apsinuodiję gyvuliai tampa apatiški, dreba, prakaituoja, seilėjasi, sutrinka judesiai. Pastebėjus tokius požymius, pirmiausia būtina skubiai neutralizuoti amoniako perteklių. Galvijui supilama 4-5 l rūgštaus pieno, išrūgų arba 1-2 litrai 0,5 proc. koncentracijos acto, pieno rūgšties. Taip pat galima naudoti melasos arba cukraus 20-30 proc. koncentracijos tirpalą (1-1,5 l gyvuliui). Bet kuriuo atveju, jei gyvuliai apsinuodijo karbamidu, būtina kviesti veterinarijos gydytoją.