Artėja rudeninis vaismedžių sodinimas. Jau dabar reikėtų apgalvoti, kur įsigysime sodinukų, kokį žemės plotą skirsime sodui. Sodą sodiname kartą per 15-20 metų, todėl visi darbai turi būti kruopščiai suplanuoti.

Pir­miau­siai, prieš pirk­da­mi me­de­lius įsi­ti­kin­ki­te, ar me­de­lių par­da­vė­jai tu­ri so­di­na­mo­sios me­džia­gos ko­ky­bės do­ku­men­tus. An­tra, vi­suo­met per­ka­mus so­di­nu­kus rei­kia la­bai ati­džiai ap­žiū­rė­ti. Vi­si vais­me­džiai tu­ri tu­rė­ti aiš­kią vir­šū­nę. Dvi­me­čiai me­de­liai pri­va­lo tu­rė­ti ne ma­žiau kaip ke­tu­rias, tin­ka­mu (kuo ho­ri­zon­ta­les­niu) kam­pu au­gan­čias, pro­por­cin­gai ap­link ka­mie­ną iš­si­dės­čiu­sias, ne trum­pes­nes kaip 25-30 cm ša­kas. Stie­bo sker­smuo ma­tuo­ja­mas 30 cm aukš­ty­je nuo šak­nų. Pri­klau­so­mai nuo po­skie­pio au­gu­mo, obe­lų ir kriau­šių tu­ri bū­ti 1,5-1,8 cm, kau­la­vai­sių - 1,2-1,4 cm. Sėk­la­vai­sių ka­mie­nė­lio aukš­tis iki pir­mų­jų ša­kų tu­ri bū­ti 60-80 cm, kau­la­vai­sių - apie 50 cm. Šak­nys tu­ri bū­ti pro­por­cin­gos me­de­lio ant­že­mi­nei da­liai – 25-30 cm il­gio. I rū­šies me­de­lių aukš­tis – 1,2-1,8 cm. Pirk­da­mi me­de­lius tu­ri­me pa­žiū­rė­ti, ko­kia­me aukš­ty­je jie skie­py­ti. Iš­au­gin­ti su ve­ge­ta­ty­viš­kai dau­gi­na­mais po­skie­piais tu­rė­tų bū­ti skie­py­ti ne ma­žiau kaip 10 cm nuo že­mės pa­vir­šiaus.

Re­a­li­zuo­ja­mi so­di­nu­kai (jei­gu jie ne­au­gi­na­mi su už­da­ra šak­nų sis­te­ma, t.y. kon­tei­ne­riuo­se) tu­ri bū­ti nu­brauk­tais la­pais (1-2 sa­vai­tės prieš iš­ka­si­mą). Švie­žios žaiz­de­lės lap­ko­čio vie­to­je reiš­kia, kad la­pai bu­vo pa­ša­lin­ti per vė­lai. Iš kar­to po la­pų pa­ša­li­ni­mo so­di­nu­kai pri­va­lo bū­ti nu­purkš­ti rei­kia­mo­mis che­mi­nė­mis ap­sau­gos prie­mo­nė­mis. Me­de­liai tu­ri bū­ti svei­ki, ne­pa­žeis­ti me­cha­niš­kai, su­bren­dę. Kai ša­kų ga­luo­se ir vir­šū­nė­je jau yra su­si­for­ma­vęs pum­pu­ras, reiš­kia, kad me­de­liai jau bai­gė aug­ti ir yra pa­si­ruo­šę žie­mos pe­ri­odui. Kai ant stie­bo ma­to­si gels­vai rus­vos, pail­gos dė­mės, reiš­kia, kad toks so­di­nu­kas jau ser­ga žie­vės li­go­mis ir po me­tų ki­tų už­si­krės vė­žiu ir žus.

Me­de­lis ne­ga­li bū­ti pa­džiū­vęs. Pa­si­raukš­lė­ju­si žie­vė, nu­lin­kę ša­kų ga­lai, nu­svi­ru­si vir­šū­nė ro­do, kad me­de­lis nu­ken­tė­jo nuo saus­ros. Bū­ti­na pa­tik­rin­ti šak­nis. Nu­džiū­vu­siam me­de­liui nu­brau­kus iš­ori­nį sluoks­nį, šak­nys lie­ka bal­tos ir pa­žei­di­mo vie­to­je jau­čia­si drėg­mė. Taip daž­nai at­si­tin­ka, kai me­de­liai il­gai ke­liau­ja iš vie­no tur­gaus į ki­tą ir, ne­tin­ka­mai juos trans­por­tuo­jant, ga­li ge­ro­kai nu­ken­tė­ti. Į so­dą so­din­ki­te de­vi­ru­suo­tus I rū­šies so­di­nu­kus, iš­au­gin­tus vals­ty­bės kon­tro­liuo­ja­muo­se me­de­ly­nuo­se. Svei­ki sod­me­nys – pu­sė sėk­mės.

So­di­ni­mo sis­te­mos ir tankumas

Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį į ver­sli­nius so­dus so­di­na­mi tik pu­siau že­ma­ū­giai ir že­ma­ū­giai vais­me­džiai ir vis tan­kiau: pu­siau že­ma­ū­giai 1 250-1 666 vnt./ha, že­ma­ū­giai – 2 500-3 000 vnt./ha. Tę­sia­mi ban­dy­mai, kai pa­so­din­ta 3 330-5 000 vnt./ha vais­me­džių. Di­di­nant au­ga­lų skai­čių hek­ta­re, ne­ga­li­me pa­mirš­ti vai­sių ko­ky­bės. Per tan­kiai su­so­di­nus, pri­trūks­ta švie­sos, vai­siai ne­iš­au­ga pa­kan­ka­mo dy­džio, blo­giau nu­si­spal­vi­na, pa­blo­gė­ja jų sko­nis. Ki­ta ver­tus, iš la­bai stip­riai ge­nė­to so­do nu­skin­ti obuo­liai ir kriau­šės blo­giau lai­ko­si.

Svar­bu ir me­de­lių iš­dės­ty­mo so­de bū­das. Po­pu­lia­riau­sias - so­di­ni­mo ei­lė­mis, kai že­ma­ū­giai me­de­liai ei­lė­je so­di­na­mi tan­kiau, pa­vyz­džiui, kas 1-1,5 m, o tarp ei­lių pa­lie­ka­ma 3-3,5 m.

Me­de­lių so­di­ni­mo tan­ku­mas vi­sa­da su­kel­da­vo abe­jo­nių. Ge­riau­sia iš­lai­ky­ti pu­siau­svy­rą ir svei­ką pro­tą. Jei so­dą pa­so­din­si­me per tan­kų jo au­gi­mo stip­ru­mui, tai varg­si­me vi­są jo eks­plo­a­ta­vi­mo lai­ką. Jei pa­so­din­si­me tru­pu­tį per re­tai, pa­pil­do­mai lauk­si­me me­tus ar dve­jus, kol jis pra­dės vi­siš­kai de­rė­ti, bet vė­liau džiaug­si­mės ge­ra vai­sių ko­ky­be, iš­veng­si­me pa­pil­do­mų rū­pes­čių.

Re­ko­men­duo­ja­mų so­di­ni­mo at­stu­mų ne­rei­kia lai­ky­tis ak­lai. Bū­ti­na at­si­žvelg­ti į dir­vos ir vie­tos są­ly­gas, ste­bė­ti įpras­tą to­je vie­to­vė­je so­dų au­gu­mą. Vais­me­džiai bu­vu­sio so­do vie­to­je au­ga blo­giau ne­gu nau­ja­me že­mės skly­pe.

Veis­lių iš­dės­ty­mas so­de

Kiek­vie­nas di­des­nis so­das skirs­to­mas į kvar­ta­lus. Kvar­ta­le so­di­na­ma tik vie­na vais­me­džių rū­šis, bet ke­lios veis­lės, kad žie­dai tar­pu­sa­vy­je ap­si­dul­kin­tų. Veis­lės su­gru­puo­ja­mos pa­gal su­no­ki­mo lai­ką. Va­sa­ri­nės veis­lės ne­mai­šo­mos su žie­mi­nė­mis. At­ski­ra­me kvar­ta­le tu­ri bū­ti pa­so­din­tos ir jaut­res­nės li­goms veis­lės, kad jas ga­lė­tu­me pa­pil­do­mai nu­purkš­ti.

Dar­bus pa­to­giau or­ga­ni­zuo­ti, kai vie­nos veis­lės so­di­na­ma po­ri­nis ei­lių skai­čius (2; 4 ar 6 ei­lės). Dau­giau vie­nos veis­lės ei­lių so­di­na­ma tų veis­lių, ku­rios lin­ku­sios už­megz­ti daug vai­sių (pvz., Šam­pion). Veis­lėms, ku­rios blo­gai mez­ga (pvz., Mel­ro­se), vie­na­veis­lė ei­lė ir­gi ga­li bū­ti ne­nau­din­ga. Nu­sta­ty­ta, kad tan­kiuo­se so­duo­se bi­tės lan­ky­da­mos žie­dus, skren­da iš­il­gai ei­lių ir re­čiau per­skren­da iš vie­nos ei­lės į ki­tą. Toms veis­lėms nau­din­ga, kad veis­lės dul­ki­nin­kės aug­tų sker­sai ei­lių. Tam pa­si­nau­do­ja­ma kvar­ta­le pa­lik­tais (maž­daug kas 100-150 m) sker­si­niais pra­va­žia­vi­mo ta­kais (pa­to­giau iš­vež­ti der­lių).

Kvar­ta­lų ga­luo­se ir prie sker­si­nių pra­va­žia­vi­mų ta­kų pa­so­din­tų vais­me­džių vai­sius taip pat bus pa­to­gu nu­skin­ti. Va­ka­rų Eu­ro­po­je ir ypač JAV kar­tais kvar­ta­le so­di­na­ma tik vie­na veis­lė, o po to ei­lė­se dar pa­so­di­na­mos veis­lės dul­ki­nin­kės (daž­niau­siai tai de­ko­ra­ty­vi­nės obe­lys). Jos au­ga lais­vai ir tu­ri ne­pa­pras­tai daug žie­dų. Ge­ni­mos taip, kad ne­truk­dy­tų pa­grin­di­niams vais­me­džiams.

Me­de­lių so­di­ni­mo tech­ni­ka

Prieš so­di­ni­mą su­tvar­ko­mos šak­nys: iš­kar­po­mos pa­žeis­tos, pa­trum­pi­na­mos per daug il­gos, kad so­di­nant jos ne­už­si­lenk­tų, iš­pjaus­to­mos po­skie­pių at­ža­los ir iš šak­nų iš­ren­ka­mi dau­gia­me­čių pik­tžo­lių šak­nias­tie­biai. Šak­nys mir­ko­mos mo­lio ir kar­vių mėš­lo ty­rė­je. Vais­me­džiai su ve­ge­ta­ty­vi­niais po­skie­piais so­di­na­mi gi­liau ne­gu au­go me­de­ly­ne, bet skie­pi­ji­mo vie­ta vi­suo­met tu­ri bū­ti dir­vos pa­vir­šiu­je (5-10 cm nuo že­mės pa­vir­šiaus). Me­de­liai, pa­so­din­ti per daug gi­liai, šak­nis iš­lei­džia iš kul­tū­ri­nės da­lies ir nu­sto­ja bū­ti že­ma­ū­giai. Šak­nys tu­ri bū­ti vie­no­dai pa­skleis­tos, ne­su­si­su­ku­sios, ir tik tuo­met ga­li­me pil­ti ant jų že­mę. Pi­lant že­mę, me­de­lį kils­te­lė­ki­me, kad že­mės pa­tek­tų tarp šak­nų.

Daž­nai spa­lio mė­ne­sį bū­na sau­sa, ta­da pa­so­din­tus me­de­lius rei­kia pa­lais­ty­ti – kiek­vie­nam už­pil­ti ki­bi­rą van­dens, tuo­met dir­va la­biau pri­glus prie šak­nų. Sil­pni lie­tūs to ne­pa­da­rys. Že­mei šiek tiek pa­ša­lus, me­de­lius ap­mul­čiuo­ki­me. Mul­čias ap­sau­go šak­nis nuo iš­ša­li­mo, o pa­va­sa­rį ma­žiau su­dygs pik­tžo­lių. Mul­čio sto­ris 5-10 cm. Jis pa­sklei­džia­mas 50-100 cm spin­du­liu ap­link me­de­lį. Mul­čiuo­ja­ma pū­di­niu, dur­pė­mis, me­džio drož­lė­mis. Kai mul­čiuo­ja­ma mėš­lu, prie ka­mie­nė­lio pa­lie­ka­mas ke­lių cen­ti­met­rų ne­mul­čiuo­tas tar­pe­lis.

Me­džių at­ra­mos

Že­ma­ū­gėms ir pu­siau že­ma­ū­gėms obe­lims ir kriau­šėms tu­ri bū­ti įreng­tos stip­rios at­ra­mos tuoj pat po pa­so­di­ni­mo į so­dą.

Jos įren­gia­mos įvai­riai. Daž­nai prie kiek­vie­no me­de­lio sta­to­mas 3 met­rų aukš­čio kuo­las. Kuo­lai įka­la­mi apie 0,5 m gy­liu vi­suo­met nuo vy­rau­jan­čių vė­jų pu­sės, 10-15 cm at­stu­mu nuo me­de­lio.

Me­džia­ga kuo­lams ge­riau­sia pu­šies, eg­lės ar­ba kie­tų­jų la­puo­čių. Jie ruo­šia­mi iš ža­lios me­die­nos, jo­kiu bū­du ne iš sau­suo­lių. Jų sker­smuo 6-8 cm. Kuo­lai tu­ri bū­ti ap­sau­go­ti nuo pu­vi­mo 15-20 me­tų lai­ko­tar­piu. Ge­riau­sia, kai jie yra im­preg­nuo­ti va­ku­u­mi­niu bū­du. Kuo­lai su­sta­to­mi nau­do­jant van­dens grąž­tą. Tai 1 m il­gio kuo­le­lio sker­smens vamz­dis, be­si­bai­gian­tis kū­gi­ne de­ta­le su ert­mė­mis, pro ku­rias te­ka slė­gio va­ro­mas van­duo.

Pri­ei­na­miau­sia, nors ir ne pa­ti tin­ka­miau­sia me­de­lių ri­ši­mo me­džia­ga – vis­ko­zi­nis šiau­dų pre­sa­vi­mo špa­ga­tas. Yra ga­mi­na­mi plo­ni (apie 5 mm sker­smens) po­ni­vi­li­no vamz­de­liai.

Sil­pniau im­preg­nuo­ti kuo­lai ne įka­la­mi į že­mę, o pa­ka­bi­na­mi ant 2 met­rų aukš­ty­je iš­temp­tos vie­los. Kuo­lo ar­ba apie 5 cm sto­rio kar­te­lės il­gis tu­ri bū­ti su­lig bū­si­mo­jo me­džio aukš­čiu – apie 2,5 m. Už­sie­ny­je nau­do­ja­mos bam­bu­ki­nės laz­de­lės. Ant kas 15-20 cm įkas­tų gelž­be­to­ni­nių stul­pų iš­tem­pia­mos vie­los. Prie vie­no jų vie­la tvir­ti­na­ma tie­sio­giai, o prie ant­ro­jo – vie­los įtem­pi­mo me­cha­niz­mu (vie­la vy­nio­ja­ma ant 2,5-3 cm sker­smens ve­le­no ir ve­le­nas fik­suo­ja­mas). La­bai tvir­tai tu­ri bū­ti su­sta­ty­ti kraš­ti­niai stul­pai. Juos rei­kia įtvir­tin­ti stip­ria vie­los ato­tam­pa ar­ba kam­pu pa­sta­ty­tu stul­pu. Kraš­ti­nio stul­po įtvir­ti­ni­mas nu­le­mia vi­sos at­ra­mų sis­te­mos ver­tę. Ato­tam­pai įtvir­tin­ti pui­kiai tin­ka iš 10 mm sker­smens ar­ma­tū­ros pa­ga­min­ti in­ka­rai. Jų il­gis 100 cm. Apa­čio­je pri­tvir­ti­na­mas iš­lenk­to grąž­to for­mos skar­dos ga­ba­lė­lis. Toks vir­bas įsu­ka­mas į dir­vą ir pui­kiai lai­ko ato­tam­pą nuo stul­po. Stul­pe­liu iš­temp­tos cin­kuo­tos vie­los sto­ris turi būti 3-4 mm. Kai vie­la gerai iš­temp­ta, ties kiek­vie­nu me­de­liu pa­sta­to­mas 3-5 cm sto­rio bas­lys. Apa­ti­nį to­kios at­ra­mos ga­lą ri­ša­me prie me­de­lio, o vir­šu­ti­nį- prie vie­los. Pa­pras­čiau­sia jį pri­tvir­tin­ti prie vie­los seg­tu­kais, pa­ga­min­tais iš to­kios pat 4 mm sker­smens vie­los.

Me­de­lius ga­li­me pri­riš­ti ir tie­siai prie vie­los. Vie­lų tuomet tem­pia­me 2-3. Pir­mo­ji vie­la 80 cm aukš­ty­je nuo že­mės, prie ku­rios pri­ri­ša­mas tik pa­so­din­tas me­de­lis. Me­džiams au­gant virš jos tem­pia­ma an­troji, o vė­liau apa­ti­nė per­ke­lia­ma dar aukš­čiau, prie ku­rios ri­ša­ma me­de­lio vir­šū­nė. Ne­pa­to­gu­mas – vie­los truk­do ju­dė­ti sker­sai ei­lių.