Lie­tu­vo­je da­lis že­mės ūkio pro­duk­ci­jos ga­min­to­jų ne­tu­ri lė­šų pel­nin­gai nau­do­ti vi­są sa­vo že­mę, to­dėl dau­gė­ja ap­leis­tų plo­tų. Daž­niau­siai ap­lei­džia­ma že­mė po at­sė­liuo­tų ja­vų, kai vis pras­čiau de­ra. Aiš­kė­ja dės­nin­gas pro­ce­sas - ver­ta au­gin­ti tik tiek, kiek ap­si­mo­ka. Že­mių nau­do­ji­mas ima pa­klus­ti rin­kai, klos­to­si na­tū­ra­lūs že­mės ūkio pro­duk­ci­jos pa­siū­los ir pa­klau­sos san­ty­kiai. Kaip pri­žiū­rė­ti ne­nau­do­ja­mus plo­tus?

Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių ir JAV siū­lo­ma lai­ki­nai ne­nau­do­ja­mas že­mes kon­ser­vuo­ti, t.y. ele­men­ta­riai pri­žiū­rė­ti jo­se įveis­tus žo­ly­nus. Tai eko­no­miš­kai re­mia­ma ag­ro­po­li­ti­kos prie­mo­nė, nau­do­ja­ma že­mės ūkio ga­my­bos - rin­kos san­ty­kiams ba­lan­suo­ti. Be to, nau­do­ja­mų bei kon­ser­vuo­ja­mų plo­tų re­gu­lia­vi­mu ban­do­ma su­švel­nin­ti su ga­my­bos di­dė­ji­mu au­gan­čius ir so­cia­li­nius, ir svei­kes­nės ap­lin­kos iš­lai­ky­mo sun­ku­mus. Mid­ves­te ir Ili­no­ju­je (JAV) pa­gal trum­pa­lai­kes dir­vų kon­ser­va­vimo pro­gra­mas su­ma­ži­na­mi kau­pia­mų­jų au­ga­lų plo­tai ir mi­li­jo­nai hek­ta­rų aria­mos že­mės ap­sė­ja­ma žo­ly­nais.

Šve­di­jo­je ne­nau­do­ja­mo­se že­mė­se au­gan­čias fi­to­ce­no­zes (au­ga­lų ben­dri­jas) re­ko­men­duo­ja­ma šie­nau­ti, kad ne­si­veis­tų krū­mai bei me­džiai. Eks­ten­sy­viai že­mės (ypač pie­vos bei ga­nyk­los) nau­do­ja­mos Vo­kie­ti­jo­je. Pie­vos ne­trę­šia­mos azo­to trą­šo­mis ir šie­nau­ja­mos tik vie­ną ar­ba du kar­tus. Nu­šie­nau­ta žo­lė pa­lie­ka­ma kaip mul­čias dir­vos pa­vir­šiu­je.

Da­lis ne­nau­do­ja­mų že­mių Da­ni­jo­je ap­žel­di­na­ma miš­ku (spyg­liuo­čių bei la­puo­čių), da­lis ap­sė­ja­ma dau­gia­me­tė­mis žo­lė­mis, ku­rio­se ga­no­mi gal­vi­jai ar­ba avys. Yra to­kių plo­tų, ku­rie pa­lie­ka­mi vi­siš­kai ne­nau­do­ja­mi, sie­kiant iš­sau­go­ti na­tū­ra­lią aug­me­ni­ją bei gy­vū­ni­ją. Pa­gal ben­drą Lie­tu­vos ir Da­ni­jos pro­jek­tą ne­nau­do­ja­mos že­mės ap­žel­di­na­mos miš­ku.

Lie­tu­vo­je že­mių kon­ser­va­vi­mo (kol kas – tie­siog pa­pras­čiau­sio ap­lei­di­mo) lai­kas, mas­tas ir bū­das pra­dė­jo for­muo­tis sti­chiš­kai. Il­gai­niui šis pro­ce­sas, kaip ir ki­to­se ša­ly­se, ga­li bū­ti pla­nuo­ja­mas. Lau­kiant pa­lan­kes­nio lai­ko že­mės ūkio ga­my­bai, da­lį že­mių no­rom ne­no­rom teks kon­ser­vuo­ti. Rei­kė­tų ži­no­ti, kaip ma­žiau­sio­mis są­nau­do­mis, ku­rias at­ei­ty­je vals­ty­bė gal im­sis kom­pen­suo­ti, to­kio­se že­mė­se ne­leis­ti plis­ti pik­tžo­lėms, už­aug­ti krū­mams, iš­lai­ky­ti ar net pa­di­din­ti jų na­šu­mą. Su­si­klos­čius pa­lan­kes­nėms są­ly­goms že­mės ūkio pro­duk­ci­jai ga­min­ti, lai­ki­nai už­kon­ser­vuo­tas že­mes ga­li ap­si­mo­kė­ti vėl nau­do­ti, pa­gei­dau­ti­na be di­des­nių jų re­kul­ti­va­vimo są­nau­dų. Mi­nė­toms že­mių kon­ser­va­vimo ir vė­les­nės re­kul­ti­va­vimo są­ly­goms ge­rai tin­ka dau­gia­me­tės žo­lės.

LŽI Kal­ti­nė­nų ban­dy­mų sto­ty­je 1996-2000 me­tais tir­ta mie­žie­nų kon­ser­va­ci­ja to­kiais bū­dais: pa­va­sa­rį į mie­žius įsė­ta 40 proc. rau­do­nų­jų do­bi­lų ir 60 proc. pa­ša­ri­nių mo­tie­ju­kų ar­ba 10 proc. rau­do­nų­jų do­bi­lų ir 90 proc. pa­ša­ri­nių mo­tie­ju­kų. Su­rin­kus šiau­dus, mie­žie­no­je nie­ko ne­da­ro­ma; ki­tų me­tų pa­va­sa­rį tie­siog į mie­žie­ną įsė­ja­ma 10 proc. rau­do­nų­jų do­bi­lų ir 90 proc. pa­ša­ri­nių mo­tie­ju­kų. Mie­žie­na lėkš­čiuo­ja­ma, akė­ja­ma ir įsė­ja­mas anks­čiau mi­nė­tas žo­lių mi­ši­nys; mie­žie­no­je pa­lie­ka­mi šiau­dai ir nie­ko ne­da­ro­ma.

Įreng­ti du ban­dy­mai: I - 1996-1997 m. kal­vos vir­šu­je, II - 1997-1998 m. ly­gu­mo­je. Žo­ly­nai kon­ser­va­vimo me­tais ne­trę­šia­mi, ne­ga­no­mi, se­na žo­lė ne­de­gi­na­ma.

Bu­vo nu­sta­ty­ta pik­tžo­lė­tu­mo di­na­mi­ka, žo­ly­no bo­ta­ni­nė su­dė­tis, sau­sų­jų me­džia­gų der­lius, dir­vo­že­mio ag­ro­che­mi­niai po­ky­čiai.

Lau­ke­liuo­se, ku­riuo­se bu­vo įsė­tas do­bi­lų ir mo­tie­ju­kų mi­ši­nys, žo­ly­nas 2 kar­tus nu­šie­nau­tas pa­ša­rui, ki­tuo­se lau­ke­liuo­se 1-2 kar­tus nu­pjau­ta žo­lė pa­sklei­sta ir pa­likta su­pū­ti.

I ban­dy­me pir­mai­siais kon­ser­va­vi­mo me­tais įsė­tų­jų žo­lių – rau­do­nų­jų do­bi­lų (13-18 proc.) ir mo­tie­ju­kų (13-16 proc.) dau­giau ras­ta į mie­žius įsė­tuo­se lau­ke­liuo­se. Daug pik­tžo­lių (66,0-92,3 proc.) ras­ta vi­suo­se lau­ke­liuo­se. Iš jų, pa­pras­tų­jų var­pu­čių bu­vo 31-72 pro­cen­tai. La­bai šla­pias ir šal­tas pa­va­sa­ris pa­lan­kes­nis bu­vo pik­tžo­lėms iš­plis­ti. Ki­tais me­tais (ypač ant­rai­siais) iš­ryš­kė­jo įsė­tų­jų žo­lė­mis lau­ke­lių pra­na­šu­mas, pa­ly­gin­ti su ne­įsė­tai­siais. Įsė­tuo­se lau­ke­liuo­se pik­tžo­lių kie­kis svy­ra­vo nuo 16 iki 63 proc. (var­pu­čių 9-35 proc.), o ne­įsė­tuo­se pik­tžo­lių ap­tik­ta 33-81 proc. (var­pu­čių 29-70 proc.).

II ban­dy­me nuo pir­mų­jų kon­ser­va­vi­mo me­tų be­veik vi­sus tre­jus me­tus įsė­tie­ji lau­ke­liai bu­vo daug ma­žiau pik­tžo­lė­ti (4-43 proc., var­pu­čių - 2-27 proc.), pa­ly­gi­nti su ne­įsė­tai­siais (56-94 proc., var­pu­čių – 38-72 proc.). Sens­tant žo­ly­nams, abie­juo­se ban­dy­muo­se pik­tžo­lių ma­žė­jo. Jų vie­tą už­ėmė pie­vi­nės ir pel­ki­nės mig­lės, rau­do­nie­ji erai­či­nai, pie­vi­niai pe­lė­žir­niai ir ki­tos pie­vų žo­lės.

Sau­sų­jų me­džia­gų I ban­dy­me vi­du­ti­niš­kai per ket­ve­rius me­tus su­rink­ta 3,91-4,00 t/ha, II ban­dy­me per tre­jus me­tus – 2,54-3,04 t/ha.

Pa­ge­rė­jo dir­vos ag­ro­che­mi­nės sa­vy­bės, ypač hu­mu­so kie­kis. Prieš ban­dy­mų įren­gi­mą hu­mu­so dir­vo­je nu­sta­ty­ta 2,0-2,1 proc., po tre­jų kon­ser­va­ci­jos me­tų hu­mu­so pa­di­dė­jo nuo 2,85 iki 3,15 pro­cen­to.

Gau­ti duo­me­nys ro­do, kad ne­nau­do­ja­mų mie­žie­nų kon­ser­va­vi­mas dau­gia­me­tė­mis žo­lė­mis tu­ri pri­va­lu­mų. La­bai svar­bu jau vien tai, kad su­ma­žė­ja pik­tžo­lių, ypač pa­pras­tų­jų var­pu­čių.

At­lik­ti eko­no­mi­niai skai­čia­vi­mai pa­ro­dė, kad kon­ser­vuo­jant mie­žie­nas žo­lė­mis, dau­giau­sia lė­šų (322 Lt/ha) iš­leis­ta, kai mie­žie­na lėkš­čiuo­ja­ma, akė­ja­ma ir įsė­ja­mas 90 proc. var­pi­nių ir 10 proc. ankš­ti­nių žo­lių mi­ši­nys. Ki­tiems kon­ser­va­vi­mo bū­dams iš­lai­dų dy­dis svy­ra­vo nuo 0 iki 257 Lt/ha.

Re­kul­ti­vuo­jant že­mes, di­des­nių iš­lai­dų pri­reik­tų pik­tžo­lė­tes­nė­se že­mė­se. Čia tek­tų nau­do­ti her­bi­ci­dus. To­kiu at­ve­ju ja­vais ap­sė­ti 1 ha kai­nuo­tų apie 931 Lt, be her­bi­ci­dų – 531 Lt.

Šian­dien ne vi­si ūki­nin­kai tai ga­li įgy­ven­din­ti. Bet ap­svars­ty­ti to­kius že­mės nau­do­ji­mo bū­dus ver­ta.