Mi­ko­tok­si­nai – pe­lė­si­nių gry­be­lių me­džia­gų apy­kai­tos pro­duk­tas, ga­lin­tis už­nuo­dy­ti žmo­nių mais­tą ir gy­vū­nų pa­ša­rus.

Mi­ko­tok­si­nai yra la­bai at­spa­rūs ap­lin­kos veiks­niams. Kai ku­rie mi­ko­tok­si­nai su­yra tik esant 300-400oC, tad pa­ša­rus pli­ki­nant, vi­ri­nant ar ap­do­ro­jant au­to­kla­vuo­se, su­nai­ki­na­mi tik pe­lė­siai, o ne jų iš­skir­ti nuo­dai – mi­ko­tok­si­nai.

Mi­ko­tok­si­nų ga­li bū­ti ir au­ga­li­nia­me, ir gy­vu­li­nia­me mais­te. Jie į žmo­gaus or­ga­niz­mą pa­ten­ka su mil­tais, rie­šu­tais, gy­vu­li­nin­kys­tės pro­duk­tais (jei gy­vu­liai bu­vo šer­ti už­krės­tais pa­ša­rais). Pa­vyz­džiui, mi­ko­tok­si­nas pa­tu­li­nas į žmo­gaus or­ga­niz­mą pa­ten­ka su uo­gie­ne ir sul­ti­mis: nuo uo­gie­nės ar sul­čių pa­vir­šiaus nu­grai­bius pe­lė­sių sluoks­nį, jų iš­skir­ti mi­ko­tok­si­nai lie­ka ir grimz­ta gi­lyn. Tai­gi to­kios uo­gie­nės, net pa­ša­li­nus pe­lė­sių sluoks­nį, valgyti ne­ga­li­ma. Mi­nė­ta­sis mi­ko­tok­si­nas la­bai ken­kia inks­tams, ke­pe­nims, stab­do au­gi­mą. Mi­ko­tok­si­nai och­ra­tok­si­nas, ze­a­ra­le­no­nas, DON (vo­mi­tok­si­nas), jung­da­mie­si su krau­jo bal­ty­mais, ken­kia inks­tams.

Ko­dėl at­si­ran­da mi­ko­tok­si­nai?

Šiuo­lai­ki­nės rin­kos tvar­ka: kuo dau­giau bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis, in­ten­sy­vi mais­to ir že­mės ūkio pro­duk­tų ga­my­ba, pa­blo­gė­ju­si au­ga­li­nin­kys­tės fi­to­sa­ni­ta­ri­ja – tai pa­grin­di­nės mi­ko­tok­si­nų at­si­ra­di­mo prie­žas­tys. Pas­ta­ruo­ju me­tu net to­kio­se stip­rio­se že­mės ūkio ša­ly­se kaip JAV ir Ka­na­da pa­si­tai­ko to­kių grū­dų, ku­riuo­se mi­ko­tok­si­nų kie­kis ypač di­de­lis, to­dėl juos už­draus­ta var­to­ti net pa­ša­rams.

Dėl sė­jo­mai­nos ne­si­lai­ky­mo, sė­jos ter­mi­nų ne­pai­sy­mo (sė­ja­ma į drėg­ną ir šal­tą dir­vą), be­sai­kio fun­gi­ci­dų, her­bi­ci­dų ir trą­šų nau­do­ji­mo fi­to­sa­ni­ta­ri­ja dar blo­ges­nė. Pa­ste­bė­ta, kad sė­jant į šal­tą dir­vą ar ne lai­ku, ja­vai la­biau ser­ga, o grū­dai trans­por­tuo­jant la­biau pa­žei­džia­mi. Be to, ne­tin­ka­mas grū­dų san­dė­lia­vi­mas taip pat pa­žei­džia jų imu­ni­nę sis­te­mą, to­dėl su­si­da­ro ge­res­nės są­ly­gos pe­lė­si­niams gry­be­liams tarp­ti. Pa­sak Rad­vi­liš­kio r. Skėmių že­mės ūkio ben­dro­vės va­do­vo Al­gir­do Venc­kaus, dir­va tu­ri bū­ti su­bren­du­si sė­jai. Tai ne­nu­gin­či­ja­ma tie­sa.

Mi­ko­tok­si­nų gru­pės

Šiuo me­tu moks­lui yra ži­no­ma apie 400 mi­ko­tok­si­nų. Že­mės ūkio pro­duk­tuo­se ga­li dau­gin­tis skir­tin­gų rū­šių gry­be­liai, ku­rie skirs­to­mi į 2 pa­grin­di­nes gru­pes: lau­ko ir san­dė­lių. Lau­ko gry­be­lių gru­pei pri­ski­ria­mi Fu­sa­rium gen­ties pe­lė­si­niai gry­be­liai, ku­rie iš­ski­ria mi­ko­tok­si­nus ze­a­ra­le­no­ną ir DON (vo­mi­tok­si­ną), o san­dė­lių – As­per­gil­lus ir Pe­ni­cil­li­num, ga­mi­nan­tys mi­ko­tok­si­nus Och­ra ir Af­la.

Lau­ko gry­be­lių iš­ski­ria­mų mi­ko­tok­si­nų at­si­ran­da dėl jau mi­nė­tų prie­žas­čių, o san­dė­lio gry­be­lių mi­ko­tok­si­nai pri­si­ga­mi­na tuo­met, kai grū­dai ku­lia­mi drėg­nu oru, ne vi­siš­kai su­bren­dę ar­ba ne­iš­džio­vin­ti su­pi­la­mi į ne­tin­ka­mai pa­ruoš­tus be ak­ty­vios ven­ti­lia­ci­jos san­dė­lius. Pe­lė­si­niai gry­be­liai ge­riau­siai dau­gi­na­si ir au­ga 12 proc. ir di­des­nio drėg­nio grū­duo­se, kuo­met ap­lin­kos san­ty­ki­nė drėg­mė sie­kia 80-90 proc., o tem­pe­ra­tū­ra 10-42^oC.

Mi­ko­tok­si­nų po­vei­kis gy­vu­liams pri­klau­so nuo pe­lė­si­nių gry­be­lių rū­šies, jų kie­kio, už­krės­tų pa­ša­rų var­to­ji­mo truk­mės, gy­vu­lių rū­šies ir svei­ka­tos būk­lės. Be to, ke­lių nors ir ma­žo tok­siš­ku­mo mi­ko­tok­si­nų de­ri­nys ga­li bū­ti nuo­din­ges­nis ne­gu di­de­lis vie­no iš jų kie­kis.

At­ra­jo­jan­tys gy­vu­liai yra daug at­spa­res­ni mi­ko­tok­si­nams, nes jų skran­dy­je esan­tys mik­ro­or­ga­niz­mai kai ku­riuos pe­lė­si­nius gry­be­lius šiek tiek ga­li virš­kin­ti ar­ba šiuos nuo­dus (pvz., och­ra­tok­si­ną) pa­vers­ti į ne­tok­si­nę for­mą.

Ze­a­ra­le­no­nui jaut­riau­sios kiau­lės. Mi­ko­tok­si­nui DON šie gy­vu­liai 15-20 kar­tų jaut­res­ni ne­gu viš­tos ar ka­la­ku­tai. Kai DON kie­kis pa­ša­ruo­se vir­ši­ja 2,5 mg/kg, kiau­lės ne­no­riai ėda, o kai jo yra dau­giau kaip 12,5 mg/kg – ve­mia.

Paukš­čių va­di­na­ma­sis „ner­vų sin­dro­mas“ pa­si­reiš­kia dėl di­de­lio af­la­tok­si­no kie­kio le­sa­luo­se.

Mi­ko­tok­si­nai la­biau nuo­di­ja or­ga­niz­mą, jei pa­ša­ruo­se trūks­ta bal­ty­mų ir rie­ba­lų, per daug ar­ba per ma­žai vi­ta­mi­nų, esant eks­tre­ma­lioms tem­pe­ra­tū­roms ar įvai­rioms in­fek­ci­joms. Di­de­li mi­ko­tok­si­nų kie­kiai pa­ša­ruo­se slo­pi­na imu­ni­nę sis­te­mą, to­dėl vak­ci­nos, ku­rio­mis skie­pi­ja­mi gy­vu­liai ir paukš­čiai, ne vi­suo­met ga­li bū­ti veiks­min­gos.

Leis­ti­ni mi­ko­tok­si­nų kie­kiai pašaruose Lie­tu­vo­je yra vie­ni iš ma­žiau­sių pa­sau­ly­je.

Pre­ven­ci­nės mi­ko­tok­si­nų ma­ži­ni­mo prie­mo­nės

• Sė­jo­mai­nų lai­ky­ma­sis
• Tin­ka­mas sė­jos lai­kas
• Tin­ka­mas trę­ši­mas
• Lai­ku pa­nau­do­ti fun­gi­ci­dai
• Šva­rūs, dez­in­fe­kuo­ti, su ak­ty­via ven­ti­lia­ci­ja san­dė­liai

Ap­sau­gos nuo mi­ko­tok­si­nų prie­mo­nės

Ge­ras dar­bo or­ga­ni­za­vi­mas. Jau pra­ėjo lenk­ty­nių ir re­kor­dų vai­ky­mo­si lai­kai, kai bu­vo sie­kia­ma anks­čiau pa­sė­ti ar grei­čiau nu­kul­ti ne­gu kai­my­ni­nia­me ko­lū­ky­je. Tin­ka­mą sė­jos lai­ką ga­li nu­sta­ty­ti kiek­vie­nas mąs­tan­tis ūki­nin­kas. O nu­kū­lus ja­vus, rei­kia steng­tis ne­pa­žeis­ti sa­ni­ta­ri­jos rei­ka­la­vi­mų.

Grū­dų ir pa­ša­rų kon­tro­lė. Lau­ko mi­ko­tok­si­nų kie­kį rei­kė­tų iš­tir­ti pra­ėjus 3-5 sa­vai­tėms po der­liaus nu­ė­mi­mo, o san­dė­lių mi­ko­tok­si­nų ty­ri­mai tu­ri bū­ti at­lie­ka­mi ne re­čiau kaip vie­ną kar­tą per 3 mėn. Mi­ko­tok­si­nų kie­kį ga­li­ma nu­sta­ty­ti Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos, UAB „Lab­tar­na“ ir Na­cio­na­li­nė­je mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos la­bo­ra­to­ri­jo­se.

Grū­dų kon­ser­va­vi­mas. Kon­ser­vuo­ti grū­dus Lie­tu­vo­je nė­ra po­pu­lia­ru. Grū­dai ga­li bū­ti kon­ser­vuo­ja­mi įvai­rio­mis or­ga­ni­nė­mis rūgš­ti­mis: pro­pio­no, skruz­džių, ac­to, ben­zoi­ne, cit­ri­nos, pie­no ir ki­to­mis. Jos ne­lei­džia aug­ti pe­lė­si­niams gry­be­liams.

Mi­ko­tok­si­nų nu­kenks­mi­ni­mas. Grū­duo­se ir pa­ša­ruo­se esan­čius mi­ko­tok­si­nus ga­li­ma nu­kenks­min­ti spe­cia­liais prie­dais. Jie tu­ri ne tik stab­dy­ti gry­be­lių au­gi­mą, bet jau iš­skir­tus mi­ko­tok­si­nus „su­ger­ti“ ar­ba pa­deng­ti plė­ve­le. To­kiu bū­du jie per­ei­na per or­ga­niz­mą jam ne­pa­kenk­da­mi.

Na­tū­ra­lios me­džia­gos. Jei pa­ša­ruo­se vis dėl­to yra mi­ko­tok­si­nų ar įta­ria­ma, kad jų kie­kis vir­ši­ja leis­ti­ną­sias nor­mas, gy­vu­liams ir paukš­čiams re­ko­men­duo­ja­ma duo­ti na­tū­ra­lių me­džia­gų, ku­rios ma­ži­na mi­ko­tok­si­nų po­vei­kį. Tai įvai­rūs mo­liai, pa­pras­ta ir ak­ty­vuo­ta me­džio an­glis, pas­ta­ro­sios 1 cm3 tu­ri apie 200 m2 sugeriamąjį pa­vir­šių. Mi­ko­tok­si­nus šiek tiek nu­kenks­mi­na pek­ti­nų tu­rin­tys pa­ša­rai. Šios me­džia­gos ab­sor­buo­ja pe­lė­si­nių gry­be­lių ir ki­tų kenks­min­gų mik­ro­or­ga­niz­mų mi­ko­tok­si­nus bei dau­ge­lį sun­kių­jų me­ta­lų.

Di­džiau­sias pek­ti­nų šal­ti­nis – cuk­ri­nių run­ke­lių ir obuo­lių iš­spau­dos. Sau­so­se cuk­ri­nių run­ke­lių grie­ži­nių iš­spau­do­se yra 20-25 proc. pek­ti­nų, o sau­so­se obuo­lių iš­spau­do­se – dar dau­giau. Šiais pa­ša­rais ga­li­ma šer­ti gal­vi­jus, kai ku­rių gru­pių kiau­les, ta­čiau iš­spau­dos ne­tin­ka­mas le­sa­las paukš­čiams. Pa­vyz­džiui, Šve­di­jos kiau­lių šė­ri­mo spe­cia­lis­tai tei­gia, kad par­šin­gų kiau­lių ra­cio­ne net 60 proc. sau­sų­jų me­džia­gų ga­li su­da­ry­ti sau­sų cuk­ri­nių run­ke­lių iš­spau­dos. Nau­da dvi­gu­ba: jos ne tik nu­kenks­mi­na nuo­dus, bet ir yra ge­ras ląs­te­lie­nos šal­ti­nis. Be to, ir cuk­ri­nių run­ke­lių, ir obuo­lių iš­spau­do­mis ga­li­ma pa­ska­nin­ti kiau­lių pa­ša­rus. Pek­ti­nų yra ir dau­gu­mo­je vai­sių bei uogų, dau­giau­sia juo­duo­siuo­se ser­ben­tuo­se. Obuo­liuo­se jų taip pat yra nema­žai, tad ne­keis­ta, kad se­na an­glų pa­tar­lė­ byloja: jei kiek­vie­ną die­ną su­val­gy­si po obuo­lį, gy­dy­to­jo ne­pri­reiks.