- Dr. Kęstutis JASKELEVIČIUS LIETUVOS AGRARINĖS EKONOMIKOS INSTITUTAS
- Mano ūkis
Pradėjus reformuoti žemės ūkį, apie kooperaciją nebuvo galvota. Galbūt tas laikotarpis nebuvo palankus ir psichologiškai - mat pseudokooperacijos principais besirėmę kolūkiai kuriam laikui diskreditavo pačią jungimosi idėją, todėl besikuriantys ūkininkai siekė ne bendros veiklos, bet savarankiškumo.
Kita neišnaudota proga kooperatyvams kurtis buvo perdirbimo įmonių privatizavimas. Seimas tuomet priėmė net specialų įstatymą, kuriuo žemdirbiams suteikė teisę už 2,5 proc. nominalios vertės, t.y. beveik veltui įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų. Deja, valdžia žengė tik vieną svarbų žingsnį, bet nesugebėjo žengti kito. Mat, neatsirado subjekto, kuris tinkamai valdytų žemdirbių įsigyjamas akcijas. Ūkininkai šių akcijų nė nepirko. Girdi, kam jiems reikia tuomet skolose paskendusių perdirbimo įmonių akcijų.
Tuo tarpu žemės ūkio bendrovės, net ir įsigijusios akcijų, nesugebėjo dalyvauti realiame įmonių valdyme ir, progai pasitaikius, jas parduodavo. Valdžia neišgirdo tuomet racionalaus siūlymo įkurti vieningą kooperacijos fondą, kuris perimtų žemdirbių akcijas ir dalyvautų perdirbimo įmonių valdyme. Visas akcijų antrinio persiskirstymo procesas buvo paliktas likimo valiai.
Taigi liko neišnaudota puiki proga kurtis vertikaliajai - pirminio ž.ū. gamybos sektoriaus ir perdirbimo įmonių - kooperacijai. Būtent dėl to dabar taip sunkiai sekasi suderinti išblaškytų žemdirbių ir susitelkusių perdirbėjų interesus iš esmės visose gamybos šakose: pienininkystėje, galvijininkystėje, grūdų ūkyje.
Kitas kelias – horizontalioji kooperacija, t.y. žemės ūkio produkcijos supirkimo kooperatyvai. Tai kol kas bene vienintelis būdas deramai atstovauti žemdirbių interesus. Horizontaliųjų kooperatyvų kūrimasis aktualiausias pieno ūkyje. Mėsos ir vaisių bei daržovių sektoriuose, kur perdirbimo įmonių monopolizacijos lygis žemesnis negu pieno ūkyje, dar yra nišų ir vertikaliajai kooperacijai, t.y. kooperatinėms skerdykloms bei produktų perdirbimo įmonėms steigtis.
Siekiant suaktyvinti kooperatinį judėjimą labai svarbi ir veiksminga valdžios parama. Todėl reikėtų atnaujinti ir aktualizuoti kooperacijos plėtros ž.ū. valstybinę programą, suteikti jai daugiau dalykiškumo ir konkretumo, įvertinant tam tikrų sektorių ypatumus.
Silpna organizacinė grandis
Šiuo metu šalyje yra įsiregistravę per 400 žemės ūkio kooperatyvų. Iš jų daugiau kaip 100 nevykdo jokios veiklos. Dar tiek pat kooperatyvų vos vegetuoja. Taigi realios kooperacijos potencialas tebėra toks menkas, kad tegalima kalbėti tik apie bendros veiklos užuomazgas.
Pagal veiklos rūšis daugiausia įkurta ž.ū. paslaugų kooperatyvų – 30 proc., gamybinės veiklos - 30 proc., prekybos ir perdirbimo kooperatyvų - apie 25 proc.
Pagrindinis kooperatyvų kūrimosi koordinatorius ir jų veiklos skatintojas yra Žemės ūkio rūmai. Prieš keletą metų įsisteigė žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“, tačiau ir jai dėl įvairių aplinkybių nepavyko išjudinti šio judėjimo. Žemės ūkio ministerijos veikla iki šiol apsiribodavo tam tikrų teisinių aktų rengimu.
Aišku, kooperatyvų kūrimosi svarbą ir naudą pirmiausia turi suvokti patys žemdirbiai, tačiau nesukūrus palankaus teisinio, organizacinio ir finansinio pamato vargu ar galima tikėtis spartaus kooperacijos suklestėjimo.
Pirmiausia turėtų būti sustiprinta organizacinė kooperacijos grandis. Tuo tikslu prie ŽŪR reikėtų įkurti Nacionalinį kooperacijos centrą, kuris užtikrintų nuoseklią šios srities politiką. Šiame centre galėtų veikti ž.ū. kooperatyvų eksporto agentūra, kuri būtų ypač naudinga vaisių ir daržovių, mėsos ir javų sektoriams.
Kol kas menkai rūpinamasi kooperacijos specialistų rengimu. Tą galėtų daryti Buivydiškių studijų centras, turintis ž.ū. vadybininkų rengimo patirties.
Netinkamas įstatymas
Kooperacijos žemės ūkyje kitoniškumas prašosi kur kas atidesnio šių procesų teisinio reglamentavimo – tokių kooperatyvų veiklai teisiškai reguliuoti reikėtų atskiro įstatymo.
Toks įstatymas leistų sukurti ir įteisinti sklandžią ir neprieštaringą skatinimo, finansavimo ir kreditavimo bei mokesčių sistemą. Pirmasis Kooperacijos įstatymas buvo priimtas dar 1993 m. ir atsižvelgė iš esmės tik į vartotojų kooperacijos ypatumus. Vėliau šis teisinis aktas paskubomis buvo pertvarkytas į Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą, kuris taip pat menkai įvertino žemės ūkio kooperacijos savitumą.
Nėra visiškai suderinti Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) ir pernai priimtas Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymai, esama ir kitų prieštaravimų. Tarkime, pavieniai žemdirbiai yra atleidžiami nuo pajamų mokesčio už savo pagamintą ir parduotą produkciją, tuo tarpu susikooperavusių ūkininkų pajamos, gaunamos kaip dividendai ir vėliau skiriamos kiekvieno ūkio investicijoms, be jokio pereinamojo laikotarpio tampa mokesčių objektu. Tarsi užmirštama, kad kooperatyvo tikslas, bent jau jo veiklos pradžioje, nėra beatodairiškos komercinės naudos siekimas.
Dėl neapgalvoto teisinio reglamentavimo kuriasi fiktyvūs ž.ū. kooperatyvai. Tokios bendrovės neretai susiburia tik tam, kad pasinaudotų teikiamomis lengvatomis.
Pastaruoju metu ėmė ryškėti dar viena fiktyvių kooperatyvų rūšis. Jie steigiasi perdirbimo įmonių iniciatyva, yra šių įmonių valdomi ir pagrindinis jų tikslas – užbėgti už akių tikriesiems kooperatyvams. Antai, viena iš stambiausių pieno perdirbimo įmonių „Žemaitijos pienas“ 2002 m. pasirūpino įkurti fiktyvų kooperatyvą „Sodžiaus pienas“ ir jo vardu įrengė net 35 pieno supirkimo punktus. Šis kooperatyvas sugebėjo pasinaudoti teikiamomis lengvatomis ir gavo net 1,1 mln. Lt valstybės paramą. Tačiau akivaizdu, kad jis atstovauja ne žemdirbių, o perdirbėjų interesams.
Kitas fiktyvus kooperatyvas „Žemesa“ įsikūrė AB „Tauragės maistas“ iniciatyva ir sugebėjo „išsirūpinti“ 250 tūkst. Lt valstybės paramą. Šio kooperatyvo veiklą šiuo metu tiria teisėsaugos organai.
Taigi Žemės ūkio rūmai, valstybės vardu administruodami paramą kooperatyvams, turėtų būti kur kas akylesni.
Stringa finansinė parama
Kaimo rėmimo programoje kooperacijai numatomos palyginti nemažos lėšos - 2002 m. skirta 5 mln. Lt (dėl organizacinių nesklandumų iš valstybės skirtos paramos įsisavinta tik nežymi šių lėšų dalis), 2003 m. - 7 mln. Lt. Tenka apgailestauti, kad ir šiemet kartojasi pernykštė situacija. Antai, per pirmąjį tikslinio finansavimo etapą numatyta parama tik 6 kooperatyvams. Valstybės kompensacija šiems kooperatyvams sudarys tik 276 tūkst. Lt arba vos 6 proc. visų kooperacijai skirtų lėšų.
Derėtų tobulinti kooperatyvų paramos principus. Antai, kooperacijos plėtotės tikslinio finansavimo 2003 m. taisyklėse numatyti gana painūs pretendentų atrankos kriterijai, dėl kurių paramos teikimo procedūros tampa neskaidrios. Tai įrodo ir minėtieji atvejai, kai tiksliniu finansavimu pasinaudojo fiktyvūs kooperatyvai.
Neaišku, kodėl tikslinio finansavimo taisyklėse yra numatytas reikalavimas, kad gali būti kompensuojamos tik einamųjų metų investicijos. Toks apribojimas trikdo kooperatyvų investicinius procesus. Nesuprantama, kodėl prie nekompensuotinų priskiriamos investicijos žemei pirkti arba trumpalaikiam turtui įsigyti. Neretai šios investicijos, ypač kooperatyvo veiklos pradžioje, yra labai svarbios ir beveik lemiamos. Ko gero turėtų būti peržiūrėtas draudimas kompensuoti investicijas ilgalaikiam materialiajam turtui įsigyti išperkamosios nuomos (lizingo) būdu.
Dar vienas kooperatyvų kūrimosi stabdys – neišplėtota kreditavimo sistema. Stokodami likvidaus turto, daugelis kooperatyvų, ypač besikuriantys, negali naudotis bankų paskolomis. Dėl įvairių priežasčių ne visada gali pagelbėti ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas.
Tam tikra išeitis galėtų būti beįsibėgėjančios kredito unijos. Tai iš esmės yra kredito kooperatyvai, vienijantys smulkius pajininkus. Šiuo metu šalyje yra įsisteigusios 54 kredito unijos (daugiausia jų kaime), iš jų 46 priklauso kredito unijų asociacijai. Asociacijos narių turtas pirmąjį šių metų pusmetį sudarė 83,6 mln. Lt, indėliai – 65 mln. Lt. Kredito unijos vienija daugiau kaip18 tūkst. narių.
Centrinė kredito unija galėtų būti rimtas kooperatyvų finansinis partneris. Bendram reikalui būtų tik į naudą, jeigu Finansų ministerija ar Lietuvos bankas įneštų solidų pajinį įnašą (tarkime, nors 100 mln. Lt) į centrinę kreditų uniją. Taip būtų išplėstos kooperatyvų kreditavimo galimybės ir suteiktas stiprus impulsas visam kooperatiniam judėjimui. Valstybės finansinė parama kooperacijai galėtų būti pervedama į centrinę kredito uniją ir per ją skirstoma. Taip kooperacijai skirtos lėšos galėtų būti kaupiamos, o ne „dingtų“, pasibaigus biudžetiniams metams, kaip atsitiko 2002 m., kai parama buvo neįsisavinta.