Žemai­ti­jos ūki­nin­kų Dai­nos ir Ju­liaus Mar­ti­šių ūkis iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do tra­di­ci­nis lie­tu­viš­kas šei­mos ūkis: 22 mel­žia­mos kar­vės ir per 60 ha že­mės. Ta­čiau ge­riau po jį pa­si­dai­ręs pa­jun­ti kaž­ką tar­si ne lie­tu­viš­ko. Tik bent mė­ne­sį pa­dir­bė­ju­sie­ji bet ku­ria­me Eu­ro­pos fer­me­rio ūky­je ga­li pa­sa­ky­ti, kas Mar­ti­šių ūky­je yra ne taip, kaip dau­ge­ly­je ki­tų Lie­tu­vos ūkių.

Ne­įpras­tai at­ro­do žy­din­čia­me kie­me pa­sken­du­si be­veik pus­an­tro šimt­me­čio stūk­san­ti tro­ba, nu­pjau­ta ve­ja, tvar­te skam­ban­ti mu­zi­ka… Dar 1859 m. Ju­liaus pro­se­ne­lio sta­ty­ta­me, ne­įti­kė­ti­nai ge­rai iš­si­lai­kiu­sia­me iki šiol, na­me ap­si­gy­ve­nu­si jau­na šei­ma be­veik prieš de­šimt me­tų pra­dė­jo kur­ti sa­vą­jį kai­mo gy­ve­ni­mą. Kaip sa­ko Dai­na, at­va­žia­vę į sve­čius pas vy­ro tė­vus tik sa­vait­ga­liui, li­ko čia vi­sam lai­kui. Jau­ni Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos ab­sol­ven­tai, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę ir iš­irus ko­lū­kiams, li­ko „ant le­do“: jo­kių pa­sky­ri­mų, dar­bo ieš­ko­kis pats ko­kio no­ri ir kur no­ri. Įsi­dar­bin­ti pa­gal spe­cia­ly­bę 1993 m. lai­dos zo­oin­ži­ne­ri­jos spe­cia­lis­tams ne­bu­vo jo­kių vil­čių.

Dar stu­di­jų lai­kais su­si­tuo­kę Dai­na ir Ju­lius, nors ir ne­tvir­tai ap­si­spren­dę, ėmė­si ne­leng­vo pie­no ūkio ver­slo. Pa­sak jų, iš pra­džių apie sa­va­ran­kiš­ką ūki­nin­ka­vi­mą jie net ne­gal­vo­jo, ta­čiau ir ki­to ke­lio ne­bu­vo. „Taip su­ta­po, o gal jau bu­vo lem­ta, kad tik grį­žus į gim­ti­nę, ne­to­lie­se ban­kru­tuo­jan­ti ben­dro­vė da­li­no gy­vu­lius bu­vu­siems dar­buo­to­jams. Ke­lios kar­vės jau bu­vo tė­vų tvar­te, dar ke­lias jie ga­vo iš ben­dro­vės. Gy­vu­lių nu­pir­ko­me ir mes. Taip po tru­pu­tį pra­dė­jo­me plės­tis, - lem­tin­gus at­si­tik­ti­nu­mus pri­si­mi­nė Ju­lius. – Kol ne­pa­sta­tė­me nau­jo tvar­to, ke­le­rius me­tus su 14 mel­žia­mų kar­vių tryp­čio­jo­me vie­to­je, nes se­na­ja­me tvar­te, nors ban­da ne­di­de­lė, da­rė­si ankš­ta“.

Tvar­tas – iš paveikslė­lio

LVA įgy­tos ži­nios apie gy­vu­lių prie­žiū­rą ir au­gi­ni­mą, pa­sak Ju­liaus, ne­daug pra­ver­tė: griu­vo ne tik ko­lū­kiai ir ko­lek­ty­vi­nės nuo­sa­vy­bės sis­te­ma, bet iš es­mės pa­si­kei­tė ir gy­vu­lių au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jos. Dai­na sa­ko, kad jei stu­di­juo­tų da­bar, ži­no­tų, ko dės­ty­to­jų pa­klaus­ti. Tad jau­niems ūki­nin­kams te­ko mo­ky­tis iš nau­jo. „In­for­ma­ci­jos apie tvar­tų pro­jek­tus, kon­struk­ci­jas, gy­vu­lių lai­ky­mo bū­dus ieš­ko­jau žur­na­luo­se, re­kla­mi­niuo­se lei­di­niuo­se. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tvar­tą pa­sta­čiau iš pa­veiks­lė­lio, – juo­ka­vo J.Mar­ti­šius. – Kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bos spe­cia­li­zuo­to Tel­šių biu­ro sta­ty­bos kon­sul­tan­tėms te­ko pa­plu­šė­ti, kol ma­no no­rus po­pie­riu­je iš­dė­lio­jo“. Idė­jų nau­jam sta­ti­niui Ju­liui su­tei­kė ir ke­lio­nės į Lat­vi­ją bei Es­ti­ją. Be to, jis mė­ne­sį dir­bo Pran­cū­zi­jo­je, o jo žmo­na lan­kė­si Da­ni­jo­je. Iš ten ir par­si­ve­žė „ūki­nin­ko biu­ro“ fer­mo­je idė­ją. Nau­ja­ja­me tvar­te Ju­lius jau nu­ma­tė ir vie­tą: virš mel­ži­mo aikš­te­lės, pa­sto­gė­je bus įreng­ta pa­tal­pa su lan­gais į gy­vu­lių guo­lia­vie­tes, ten sto­vės kom­piu­te­ris ir bus lai­ko­mi vi­si su gy­vu­lių au­gi­ni­mu su­si­ję do­ku­men­tai. To­kius biu­rus tu­ri dau­gu­ma už­sie­nio fer­me­rių. Be­je, kar­vių šė­ri­mo ir mel­ži­mo me­tu J.Mar­ti­šiaus, kaip ir Va­ka­rų ūki­nin­kų, tvar­te skam­ba mu­zi­ka.

Nau­jo­jo tvar­to sie­nos pa­sta­ty­tos iš be­to­no blo­ke­lių, sto­go kon­struk­ci­jos me­di­nės. Jo krai­ge pa­lik­ta iš­ti­si­nė an­ga, kad tvar­tas ge­rai vė­din­tų­si. Guo­lia­vie­čių per­tva­ras pa­ga­mi­no UAB „Ly­tag­ra“. Be­je, jų grin­dys ne­be­to­nuo­tos: krai­kas me­ta­mas tie­siog ant su­slėg­to smė­lio. Pa­sak ūki­nin­kų, to­kios grin­dys šil­tes­nės. Mėš­lo ša­li­ni­mo ta­kas ir šė­ri­mo sta­las be­to­nuo­ti. Žie­mą mėš­las ša­li­na­mas kar­tą per die­ną ir krau­na­mas lai­ki­no­je aikš­te­lė­je. West­fa­lia eg­lu­tės ti­po mel­ži­mo aikš­te­lė­je 6 vie­tos. Iš­ti­si­nės lan­gų an­gos už­deng­tos skaid­ria po­lie­ti­le­no plė­ve­le. Ju­liaus tei­gi­mu, kol kas jas taip ir pa­liks, nes tvar­tui pa­baig­ti pri­trū­ko lė­šų. Dar ne­baig­ti įreng­ti ir ver­še­lių bei ver­šin­gų kar­vių gar­dai.

Per­nai ru­de­nį per­kel­tos į šal­tą­jį tvar­tą kar­vės per­žie­mo­jo pui­kiai, ne­per­ša­lo, nors bu­vo nak­tų, kai tem­pe­ra­tū­ra ja­me sie­kė mi­nus 20-24oC. „Be to, nė vie­na kar­vė ne­su­sir­go mas­ti­tu. Se­na­ja­me tvar­te­ly­je gy­vu­liai šia li­ga sir­go kur kas daž­niau“, - tvir­ti­no J.Mar­ti­šius. Vy­rui pri­tar­da­ma Dai­na dar pri­dū­rė, kad kar­vės ne tik kad ne­sir­go, bet dar ir pie­no ne­ma­žai da­vė. Vi­du­ti­nis kar­vių pri­mil­žis sie­kė 6 400 kg, šie­met Mar­ti­šiai prog­no­zuo­ja jį dar di­des­nį – per 7 000 kg. Pa­sak Ju­liaus, pa­siek­ti to­kį pro­duk­ty­vu­mą nė­ra sun­ku, svar­bu, kad si­lo­sas bū­tų ge­ros ko­ky­bės ir gy­vu­liai jo gau­tų iki so­ties.

Be­veik vi­sa jau­nos šei­mos že­mė (per 40 ha) už­sė­ta žo­ly­nais: kai ku­rie iš jų įreng­ti nau­jai, yra ir se­nų pie­vų. „Pa­gal tai, kiek pri­mel­žiu pie­no, ga­liu spręs­ti, ko­kio­je ga­nyk­lo­je ga­no­si kar­vės. Jei tik jos ga­no­si svid­ry­nuo­se, pri­mil­žiai be­mat šok­te­li“, - ži­no žo­ly­nų svar­bą ūki­nin­kas. Be to, ūky­je dar au­gi­na­ma 3,5 ha ku­ku­rū­zų, 11 ha ja­vų pa­ša­rams. Pa­pras­tai žie­mai pa­ruo­šia­mi vie­nas ku­ku­rū­zų ir du žo­lių si­lo­so kau­pai. „Kon­cen­tra­tų tik­rai pri­trūks, tad teks pirk­ti“, - ne­abe­jo­ja Ju­lius. Ver­še­liai gau­na ga­myk­li­nių spe­cia­lių kom­bi­nuo­tų­jų pa­ša­rų, pa­au­gu­siems jau­nik­liams vie­toj pie­no duo­da­ma pa­kai­ta­lų. Su­au­gu­siems gy­vu­liams prie ūky­je už­au­gin­tų pa­ša­rų pri­de­da­ma „Bal­tic fe­ed“ prie­dų. Kaip šer­ti gy­vu­lius, Ju­lius nie­kie­no ne­klau­sia: va­do­vau­ja­si sa­vo pro­tu ir su­kaup­to­mis ži­nio­mis, ta­čiau tvar­ky­ti ūkio bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą pa­ti­ki tik LŽŪKT kon­sul­tan­tams.

Jau maž­daug pen­ke­rius me­tus ūki­nin­kas au­gi­na ožia­rū­čių ir var­pi­nių žo­lių mi­ši­nį. Jo tvir­ti­ni­mu, ožia­rū­čiai ga­na at­spa­rios, ne­rei­ka­lau­jan­čios daug trą­šų, der­lin­gos ir bal­ty­min­gos žo­lės. Net po me­lio­ra­to­rių ka­si­nė­ji­mų jos iš šak­nų at­že­lia, o per se­zo­ną už­au­gi­na tris der­lius. Pie­nin­gu­mą di­di­na ir mi­ši­niai su už­sie­nie­tiš­ko­mis dau­gia­me­tė­mis svid­rė­mis, ku­rios že­mai­čių ūky­je taip pat ge­rai de­ra. Už­per­nai Ju­lius pa­sė­jo pa­ties su­mai­šy­tą lie­tu­viš­kų veis­lių dau­gia­me­čių svid­rių, bal­tų­jų do­bi­lų ir ki­tų var­pi­nių žo­lių sėk­lų mi­ši­nį. Jo tei­gi­mu, jis nie­kuo ne­si­ski­ria nuo už­sie­nie­tiš­ko.

Be­veik vi­są tech­ni­ką, rei­ka­lin­gą že­mei įdirb­ti, ja­vams ir ku­ku­rū­zams pa­sė­ti bei au­ga­lų der­liui nuim­ti, ūki­nin­kai nuo­mo­ja iš „Var­ka­lių ag­ro­ser­vi­so“, nes taip pi­giau. Tik žo­lę smul­ki­na nuo­sa­vu suo­miš­ku žo­lės smul­kin­tu­vu.

Nu­si­pirk­ti ge­rą kar­vę sun­ku

Mar­ti­šių pla­nuo­se – 50 kar­vių ban­da, ta­čiau, ka­da ji bus to­kio dy­džio, nu­ma­ty­ti sun­ku. Pa­sak ūki­nin­kų, ge­ros kar­vės ne­įma­no­ma nu­si­pirk­ti, nes pro­duk­ty­vių gy­vu­lių nie­kas ne­par­duo­da. Tik sa­vo ūky­je už­au­gin­tos te­ly­čios ap­si­ver­šia­vu­sios duo­da daug pie­no. Bet kaip ty­čia Mar­ti­šių kar­vės vien bu­liu­kus ve­da. „Be­veik 80 proc. at­ves­tų ver­še­lių yra vy­riš­kos ly­ties. Anks­čiau juos pe­nė­da­vo­me, ta­čiau da­bar vi­siems gy­vu­liams pri­žiū­rė­ti lai­ko pra­de­da trūk­ti. Be to, dar­bo daug, o nau­dos iš jų ma­žai“, – sa­ko J.Mar­ti­šius. Prieš ke­le­rius me­tus jie iš smal­su­mo ne­pro­duk­ty­vią kar­vę ap­sėk­li­no mė­si­nių Ša­ro­le veis­lės bu­lių sper­ma, gi­mu­sią miš­rū­nę – taip pat. Da­bar kar­tu su pie­ni­nių veis­lių te­ly­čio­mis ga­no­si ir mė­si­nių gal­vi­jų šei­my­na.

Nors ne­leng­va, Mar­ti­šiai ne­si­skun­džia

Pa­klaus­ti, ar jau­niems žmo­nėms ūki­nin­kau­ti sun­ku, Mar­ti­šiai at­sa­ko, kad ne­leng­va, bet verkš­len­ti tik­rai nė­ra dėl ko. „Ir mes ku­rį lai­ką už 1 kg pie­no gau­da­vo­me tik šiek tiek per 30 ct, da­bar „Pie­no žvaigž­dės“ mo­ka 50 ct. Ten­ka su­si­tai­ky­ti su esa­ma pa­dė­ti­mi ir ženg­ti to­liau. Svar­biau­sia, kad nie­kas ne­truk­dy­tų dirb­ti“, - vie­nin­gai sa­ko su­tuok­ti­niai. Pa­sak jų, kai ku­rie Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos rei­ka­la­vi­mai per griež­ti. Ke­liau­da­mi po ki­tas ša­lis, jie ma­tė kur kas pras­čiau įreng­tų tvar­tų ir pie­no lai­ky­mo pa­tal­pų, ta­čiau dėl to nie­kas ne­drau­džia ga­min­ti pie­no.

Dar daug dar­bų lau­kia jau­nos šei­mos: nuo šu­li­nio iki tvar­to rei­kia nu­ties­ti ge­ria­mo­jo van­dens vamz­džius, nes prie­šin­gu at­ve­ju ne­gaus ser­ti­fi­ka­to, įro­dan­čio, kad ūkis ati­tin­ka ES rei­ka­la­vi­mus. Tvar­tas dar ne­baig­tas įreng­ti. Di­de­lių in­ves­ti­ci­jų pa­rei­ka­laus mėš­lo sau­go­ji­mo re­zer­vu­a­rai. „Nuo to nie­kur ne­pa­bėg­si. Rei­kė­tų įsi­gy­ti ir pa­ša­rų mai­šy­tu­vą-da­ly­tu­vą, naują pie­no šal­dy­tu­vą. Re­gis, nie­ka­da ne­bus ga­na“, - mąs­to ūki­nin­kai, bet jų vei­de su­si­rū­pi­ni­mo ar blo­gos nuo­tai­kos še­šė­lio ne­pa­ste­bė­si. Pri­si­tai­kę prie gy­ve­ni­mo kai­me, jie ki­to­kio jo ir ne­įsi­vaiz­duo­ja, o pa­bu­vę did­mies­čiuo­se į na­mus grįž­ta su skau­dan­čio­mis gal­vo­mis.