23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2003/09
Iz­ra­e­lio že­mės ūkis
  • Ša­rū­nas LAUŽADIS ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA
  • Mano ūkis

Jau­ni žy­dai, pa­si­ry­žę su­grąžin­ti Iz­ra­e­liui ro­jaus įvaiz­dį, XX a. pra­džio­je pra­dė­jo kur­tis ki­bu­cuo­se. Iš pra­džių tai bu­vo pui­kiai or­ga­ni­zuo­tos žem­dir­bių gy­ven­vie­tės, at­lie­kan­čios kar­tu ir gy­ny­bos funk­ci­jas. Iki aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio jų gy­ven­to­jų skai­čius nuo­lat di­dė­jo.

 

Šiuo me­tu Iz­ra­e­ly­je yra 269 ki­bu­cai, juo­se gy­ve­na 116 tūkst. žmo­nių. Ki­bu­cai yra la­bai įvai­raus dy­džio. Vie­nuo­se jų gy­ve­na ma­žiau negu 100, ki­tuo­se - tūks­tan­čiai gy­ven­to­jų. Nuo pat sa­vo at­si­ra­di­mo ki­bu­cai gy­ve­na pa­gal ko­mu­nos tai­syk­lę: iš kiek­vie­no pa­gal su­ge­bė­ji­mą – kiek­vie­nam pa­gal dar­bą. Vis­kas spren­džia­ma ben­druo­se su­si­rin­ki­muo­se. Sa­vo gy­ven­to­jus ki­bu­cai ap­rū­pin­da­vo mais­tu, dra­bu­žiais, pa­sto­ge, ap­mo­kė­da­vo trans­por­to, švie­ti­mo, me­di­ci­nos ir kt. pa­slau­gas. Vai­kai aug­da­vo dar­že­liuo­se, o tė­vai su jais ga­lė­da­vo ben­drau­ti tik ke­lias va­lan­das po dar­bo. Kiek­vie­nas na­rys, įsto­da­mas į ki­bu­cą, vi­są sa­vo tur­tą tu­rė­da­vo ati­duo­ti „į ben­drą ka­ti­lą”, o as­me­ni­nėms reik­mėms kas mė­ne­sį gau­da­vo tam tik­rą su­mą pi­ni­gų, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ko­kį dar­bą dirb­da­vo. Ta­čiau tuos pi­ni­gus jie ga­lė­da­vo iš­leis­ti tik griež­tai nu­sta­ty­toms reik­mėms ten­kin­ti: dra­bu­žiams, laik­raš­čiams, šei­mos ar as­me­ni­nėms šven­tėms or­ga­ni­zuo­ti ir pan. Ki­bu­co na­riai vi­sus dar­bus tu­rė­da­vo nu­dirb­ti pa­tys, sam­dy­tis pa­ša­li­nių žmo­nių ne­bu­vo lei­džia­ma. Gy­ven­to­jai ne­ga­lė­da­vo dirb­ti nie­kur ki­tur, tik sa­vo ki­bu­ce. Ma­no­ma, kad tuo me­tu tai bu­vo pa­ti pa­ran­kiau­sia že­mės val­dy­mo for­ma.

 

Pa­si­kei­tus eko­no­mi­nėms są­ly­goms, pa­si­kei­tė ir tvar­ka ki­bu­cuo­se. Dau­gu­ma ki­bu­cų tu­ri įstei­gę vieš­bu­čius, res­to­ra­nus, že­mės ūkio pro­duk­tų per­dir­bi­mo įmo­nes ir pan. Anks­čiau ne­bu­vo net kal­bos apie pi­ni­gi­nį at­ly­gį už dar­bą, o da­bar ki­bu­cų gy­ven­to­jams jau mo­ka­mi di­fe­ren­ci­juo­ti at­ly­gi­ni­mai. Jų dy­dis pri­klau­so nuo na­rys­tės truk­mės, o gy­ven­to­jų pa­ja­mos, gau­na­mos iš ki­tų šal­ti­nių, kon­tro­liuo­ja­mos mi­ni­ma­liai. Nors ima ryš­kė­ti tur­ti­nė na­rių ne­ly­gy­bė, tei­sės į mai­ti­ni­mą, gy­dy­mą, mo­ky­mą te­bė­ra vi­sų vie­no­dos - ki­bu­cai pa­den­gia da­lį šių iš­lai­dų. Gy­ve­ni­mas ki­bu­cuo­se ėmė kon­cen­truo­tis šei­mo­je, tė­vai pa­tys au­gi­na sa­vo vai­kus.

 

Šian­dien ki­bu­cai ne­be­te­ko sa­vo pir­mykš­tės pras­mės. Da­bar žmo­nėms jau lei­džia­ma dirb­ti ir ki­tur, o įvai­riems dar­bams sam­do­mi pro­fe­sio­na­lai (net ir ga­my­bos va­do­vų pa­rei­goms). Šiuo me­tu 269 ša­lies ki­bu­cuo­se dir­ba apie 26 tūkst. na­rių ir net 62 tūkst. sam­do­mų dar­bi­nin­kų. Tik apie 16 proc. ki­bu­cų gy­ven­to­jų dir­ba že­mės ūky­je, ki­ti - pra­mo­nė­je, ap­tar­na­vi­mo sfe­ro­je ir pan.

 

Be ki­bu­cų Iz­ra­e­ly­je pa­pli­tu­si ir ki­ta že­mės val­dy­mo for­ma – mo­ša­vai. Tai sa­va­ran­kiš­kų ūkių ko­o­pe­ra­ty­vai, ben­drai par­duo­dan­tys pro­duk­ci­ją, per­kan­tys tech­ni­ką bei įran­gą, ku­rian­tys so­cia­li­nes tar­ny­bas. Šias dvi for­mas pa­pil­do cen­tri­nė­je ša­lies da­ly­je ir Ga­li­lė­jo­je įsi­kū­ru­sios ara­bų gy­ven­vie­tės su sa­vo spe­ci­fi­ka.

 

Iz­ra­e­lis iš 400 000 ha naud­me­nų tu­ri pa­ten­kin­ti apie 6 mln. gy­ven­to­jų po­rei­kius. Gy­ven­to­jų ša­ly­je kas­met pa­dau­gė­ja apie 2,6 proc. Iz­ra­e­lio že­mės ūkis itin aukš­to in­ten­sy­vu­mo, pa­siek­tas la­bai di­de­lis, gal­būt di­džiau­sias pa­sau­ly­je, van­dens var­to­ji­mo efek­ty­vu­mas.

 

Nuo­lat in­ten­sy­vi­nant že­mės ūkio veik­lą, nu­ken­čia ap­lin­ka, to­dėl ša­lies že­mės ūkiui ke­lia­mi di­de­li eko­lo­gi­niai rei­ka­la­vi­mai. Eko­lo­giš­ka pro­duk­ci­ja au­gi­na­ma 5 000 ha plo­te (1,25 proc. vi­sų ž.ū. naud­me­nų). Šis plo­tas kas­met pa­di­dė­ja 25 proc. Pro­duk­tas eko­lo­giš­ku lai­ko­mas tik tuo­met, jei au­gi­na­mas be che­mi­nių trą­šų, pes­ti­ci­dų, hor­mo­nų ar ra­dia­ci­jos.

 

Karš­tų ir sau­sų re­gio­nų dir­vo­že­miams la­bai trūks­ta or­ga­ni­nių me­džia­gų, to­dėl jie ma­žai der­lin­gi. Aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra pa­lan­ki ken­kė­jams dau­gin­tis. To­dėl pir­mie­ji mė­gi­ni­mai prieš 30 me­tų au­gin­ti eko­lo­giš­kus pro­duk­tus di­de­lės sėk­mės ne­su­si­lau­kė. Ta­čiau ne­di­de­lė gru­pe­lė pa­si­šven­tu­sių au­gin­to­jų pa­ma­žu kau­pė šią pa­tir­tį. Pa­grin­di­nis jų at­ra­di­mas bu­vo tas, kad dir­vo­že­mių der­lin­gu­mas ga­li bū­ti at­nau­ji­na­mas, nuo­lat nau­do­jant sta­bi­li­zuo­tą kom­pos­tą. Tai pa­grin­di­nis eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės prin­ci­pas, tai­ko­mas Iz­ra­e­ly­je ir vi­suo­se ki­tuo­se kraš­tuo­se, kur dir­vo­že­miams trūks­ta or­ga­ni­nių me­džia­gų.

 

Iz­ra­e­lio eko­lo­gi­niai plo­tai ir šilt­na­miai ta­po di­de­liu ban­dy­mų lau­ku. Prof. Ka­ta­no su­kur­tas dir­vo­že­mio ap­švi­ti­ni­mas ta­po pa­grin­di­niu me­to­du nuo li­gų, pik­tžo­lių ir kir­mė­lių, at­si­sa­ky­ta me­ti­lo bro­mi­do. Eko­lo­gi­nia­me ūky­je pa­pli­tęs ir karš­to van­dens nau­do­ji­mas bei vabz­džius su­lai­kan­tys ek­ra­nai, ap­sau­gan­tys šilt­na­mius nuo įvai­rių vabz­džių ler­vų ir vo­rų.

 

Per pas­ku­ti­niuo­sius pen­ke­rius me­tus eko­lo­gi­nė ga­my­ba spar­čiai au­go, to­dėl Iz­ra­e­lio val­džia įtei­si­no šią že­mės ūkio ša­ką kaip pa­grin­di­nę. Ty­ri­mams bu­vo skir­ta pi­ni­gų, įkur­ti du eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės ban­dy­mų plo­tai - dar­žo­vių ir lau­ko au­ga­lų. No­rin­tiems vers­tis eko­lo­gi­ne žem­dir­bys­te bū­ti­na baig­ti vie­nos sa­vai­tės kur­sus. Juo­se kas­met mo­ko­si 70-80 ūki­nin­kų.

 

Tarp­tau­ti­nės ko­o­pe­ra­ci­jos cen­tras prie Iz­ra­e­lio že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos ren­gia tarp­tau­ti­nius kur­sus, ku­riuo­se kas­met pa­bu­vo­ja per 1,6 tūkst. da­ly­vių. Iz­ra­e­lis vyk­do ben­drus pro­jek­tus su JAV, Vo­kie­ti­ja, Olan­di­ja ir kt. ša­li­mis. Sa­vo spe­cia­lis­tus siun­čia į Azi­jos, Af­ri­kos, Lo­ty­nų Ame­ri­kos ir Ka­ri­bų jū­ros ša­lis, įren­gia to­se ša­ly­se pa­ro­do­muo­sius pie­ni­nin­kys­tės bei šilt­na­mių ūkius.

 

Eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės kri­ti­kai įsi­ti­ki­nę, kad to­kia pro­duk­ci­ja tin­ka tik tur­tin­goms Va­ka­rų ša­lims. Vie­nas iš jų ar­gu­men­tų yra tas, kad eko­lo­gi­nių lau­kų der­lin­gu­mas kur kas ma­žes­nis ne­gu tra­di­ci­nių. Dau­ge­liu at­ve­jų gal tai ir tie­sa (nors med­vil­nės, mor­kų, avo­ka­do ir kt. au­ga­lų eko­lo­gi­nis der­lius Iz­ra­e­ly­je yra toks pat kaip ir tra­di­ci­nis), ta­čiau eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės moks­li­nių ty­ri­mų is­to­ri­ja kur kas trum­pes­nė ne­gu tra­di­ci­nio že­mės ūkio. Kai bus su­kaup­ta pa­kan­ka­mai ži­nių ir prak­ti­nio pa­ty­ri­mo, eko­lo­gi­nis der­lius tik­rai ne­be­nu­si­leis tra­di­ci­niam.