- Gintarėlė JURKEVIČIENĖVILNIAUS UNIVERSITETO BOTANIKOS SODAS
- Mano ūkis
Gyvatvorė – tankiai susodintų medžių ar krūmų eilė, dažniausiai karpoma. Aukštomis laikomos aukštesnės negu 2 m gyvatvorės, vidutinėmis – 1-2 m aukščio, žemomis – 0,5-1 m aukščio, bordiūrinėmis – žemesnės negu 0,5 m. Be to, jos gali būti reguliariai karpomos arba laisvai augančios; visžalės, suformuotos iš visžalių lapuočių ir spygliuočių, taip pat iš lapus žiemą metančių lapuočių.
Gyvatvorės iš medžių
Aukštoms gyvatvorėms, kuriomis dažniausiai apjuosiami sodai, saugant juos nuo vėjų, arba apželdinamos didelės teritorijos, geriausiai tinka medžiai. Lietuvoje įprastos eglės (Picea abies), mažalapės liepos (Tilia cordata), itin populiarios vakarinės tujos (Thuja occidentalis), skroblai (Carpinus betulus). Kadangi šie augalai ilgaamžiai, tai galima tikėtis, jog ir gyvatvorės bus tokios pat. Dažniausiai būna taip, jog keletą metų šios gyvatvorės būna stropiai karpomos, o vėliau, kai tampa sunkiai pasiekiamas viršus, nustojama karpyti. Didelės bėdos nėra, nes pažemėje sutankėjusios šakos saugo ne tik nuo vėjų, bet ir nuo gyvūnų (atlieka tikros tvoros vaidmenį). Laisvai augančios viršūnės išplatėja, medžiai pradeda žydėti, derėti. Tokia gyvatvorė tampa tiesiog medžių eile.
Vidutinės ir žemos gyvatvorės
Vidutinio aukščio gyvatvorės sodinamos norint atsiriboti nuo gatvės, nuo kaimynų sklypo, nuo ūkinių pastatų. Kadangi jos sodinamos arčiau gyvenamojo namo, geriausia, kai jos kasmet karpomos. Tada jos būna tvarkingos ir užima tik joms skirtą vietą, nesumažindamos erdvės aplink pastatus.
Ką sodinti? Tinkamiausi aukšti krūmai arba neaukšti šakoti medžiai: kaukazinės slyvos (Prunus cerasifera); gudobelės: vienapiestė (Crataegus monogyna), pošvelnė (C. submollis), ilgadyglė (C. macrantha); ginaliniai klevai (Acer ginnala); sedulos: raudonoji (Cornus sanguinea), palaipinė (C. sericea), Cornus pumila, dar neturinti lietuviško vardo, bet jau išbandyta; žvilgantysis kaulenis (Cotoneaster lucidus), paprastasis ligustras (Ligustrum vulgare), pilkoji lanksva (Spiraea cinerea). Šiai grupei tinka vakarinė tuja, ypač jos kultivarai ‘Fastigiata’ ir ‘Douglasii Pyramidalis’.
Didžioji augalų dalis yra tinkama sodinti formuojant aukštas, vidutines ir net žemas gyvatvores. Karpydami aukštaūgius augalus galime suformuoti norimo aukščio gyvatvorę, žemaūgių, deja, neištempsi. Japoninė lanksva (Spiraea japonica), buksmedis (Buxus sempervirens), kalninis serbentas (Ribes alpinum) ir jo kultivaras ‘Pumilum’, sidabrakrūmių (Potentilla fruticosa) bemaž visi pas mus auginami kultivarai, Tunbergo raugerškiai (Berberis thunbergii), mahonija (Mahonia aquifolium) yra idealūs žemų gyvatvorių augalai. Šios gyvatvorės sodinamos norint atriboti vieną sodybos teritoriją nuo kitos, pvz., daržą nuo dekoratyvinės ar poilsio zonos, sodą nuo daržo ir t.t., taip pat pridengti negražius kampelius. Jos gali pasitarnauti kaip fonas kitiems želdiniams, pvz., gėlynams, žemų krūmų grupėms.
Bordiūrinės gyvatvorės retai karpomos, nes į jas susodinami visai žemi augalai, kurie ir laisvai augdami gražiai atrodo. Tai japoninės lanksvos kultivarai: (‘Japanese Dwarf‘, ‘Little Princess’, ‘Goldflame’, ‘Goldmound’, buksmedžio kultivaras ‘Suffruticosa’, levandos (Lavandula angustifolia), vaistinis šalavijas (Salvia officinalis) ir kt.
Nekarpomos gyvatvorės – irgi gražios
Pas mus labiau įprasta, kad gyvatvorės yra karpomos. Tačiau yra daug rūšių augalų, tinkamų auginti laisvai, tik vos vos patrumpinant vieną kitą šakelę. Kai sodyba didelė, erdvi, aukštai gyvatvorei galime sodinti paprastąją karaganą (Caragana arborescens), paprastąsias alyvas (Syringa vulgaris), varpinę medlievą arba ameliankį (Amelanchier spicata), putinalapį pūslenį (Physocarpus opulifolius), kamuolėtąjį pūslenį (P. capitatus), vidutinįjį pūslenį (P. intermedius), paprastąjį lazdyną (Corylus avellana). Vidutinio aukščio gyvatvorei tiks lanksvos: Bumaldo (Spiraea x bumalda), pilkoji (S. x cinerea), smulkialapė (S. sargentiana) ir kt., auksuotasis serbentas (Ribes aureum), juodavaisė aronija (Aronia melanocarpa), purpurinis gluosnis (Salix purpurea ‘Nana’) ir dar daug kitų. Žemoms nekarpomoms gyvatvorėms gerai tiks japoninės lanksvos varietetas fortunei, kultivaras ‘Macrophylla’, triskiautė lanksva (S. trilobata), Tunbergo raugerškis ir jo kultivaras ‘Erecta’, dyglialapė mahonija (Mahonia aquifolium), dažinis prožirnis (Genista tinctoria) ir jo varietetas alpestris bei kt.
Augalų ir vietos parinkimas
Augalo rūšies pasirinkimas priklausys nuo dirvos, kurioje bus sodinama. Vienos rūšys mėgsta derlingą, humusingą, šarminį dirvožemį, o kitos pakenčia skurdesnį, rūgščios reakcijos dirvožemį. Jei dirva neatitinka augalo poreikių, šis neišvengiamai skurs. Jei būtinai norima sodinti būtent tuos augalus, sodinimo vietą tenka atitinkamai paruošti: nederlingą žemę pagerinti, patręšiant perpuvusiu mėšlu arba kompostu, sunkios molingos dirvos struktūrą palengvina kompostinės durpės.
Bemaž visos aukščiau paminėtos rūšys yra šviesamėgės, bet gerai auga ir nedideliame pavėsyje, o mahonija ir buksmedis gana neblogai auga pasodinti po didelių medžių laja ar šiaurinėje pastato pusėje. Apskritai, reikėtų atsiminti, kad žydinčios nekarpomos gyvatvorės geriausiai atrodo pasodintos saulėtoje vietoje. Karpomos gyvatvorės žydi menkai arba visai nežydi.
Dar viena gyvatvorių grupė – iš augalų spalvotais lapais. Jos laikomos puošniomis, net prašmatniomis. Tokių augalų sodinukai yra brangesni, bet tikrai gražūs. Paprastai jos sodinamos arčiau pastatų, dekoratyvinėje sodo dalyje. Ypač gerai atrodo didelių žalių medžių fone arba gerai prižiūrimos vejos pakraštyje. Būtina sąlyga: kuo daugiau saulės per visą dieną. Dažniausios spalvos – purpurinė, geltona ir jos atspalviai. Gali būti karpomos ir auginamos laisvai. Paprastai jos būna neilgos ir neaukštos, nes jau pati spalva patraukia dėmesį. Didelis ryškios spalvos kiekis gali varginti. Žaismingai atrodo lanku pasodinta spalvota gyvatvorė.
Sodinimo vietos paruošimas
Aišku, kad sodinimo vieta turi būti paruošta iš anksto. Pavyzdžiui, jei žemė per drėgna, nuleidžiame vandenį iškasę griovį, paaukštinę dirvos paviršių ar dar kitaip. Svarbu, kad vanduo nestovėtų po kiekvieno lietaus, ir augalų šaknys nemirktų. Skurdų dirvožemį reikia pagerinti. Jei gyvatvorę sodinsime tik rudenį, tai pavasarį galime iškasti atitinkamo gylio griovį, į kurį per visą vasarą metamos išravėtos piktžolės. Sumestos piktžolės retkarčiais palaistomos, pamaišomos, kad greičiau supūtų. Rudeniop galima įberti trąšų, vėl permaišyti. Jeigu dirva derlinga, duobeles gyvatvorei išsikaskime prieš įsigydami augalus, ir kuo greičiau pasodinkime.
Sodinimo ir auginimo ypatumai
Pirmiausia, pirkdami augalus privalome savo akimis pamatyti sodinukų šaknis. Gyvatvorėms dažniausiai parduodami 2–3 metų augaliukai. Jų šaknys turi būti gerai iškastos (o ne išrautos), su kuo daugiau smulkių šaknelių. Tik kai kurių augalų rūšių sodinukų būna ryškios liemeninės šaknys, o daugumos tokio amžiaus augalėlių – kuokštinės. Šaknys turi būti natūraliai drėgnos ir nepažeistos. Įsigijus sodmenų, jų laikyti nepatartina, reikia iš karto imtis darbo. Sodiname tokiame pat gylyje, kokiame augalas augo medelyne. Žiūrime, kad šaknies kaklelis nestyrotų nuogas žemės paviršiuje. Bet lygiai taip pat negerai, jeigu jis bus per giliai. Tiesa, rudenį galima sodinti 1–2 cm giliau, nes šalčiai dažnai iškilnoja pasodintus sodmenis. Jei žemė sausa, patartina prieš užberiant žemes į duobę įpilti truputį vandens. Užžertą žemę reikia gerai apspausti ir gausiai palaistyti. Rudenį pasodintą gyvatvorę rekomenduojama mulčiuoti nestoru durpių ar komposto sluoksniu. Sodinimo negalima suvėluoti, kad augalo šaknys bent kiek spėtų įsikabinti į žemę. Rudeninio sodinimo gyvatvorę kerpame pavasarį, kad vasarai prasidėjus išleistų kuo daugiau naujų ūglių. Vidurvasarį nukerpame antrą kartą. Pavasarį sodintą gyvatvorę iškart patrumpiname perpus.
Vėliau kiekvieną gyvatvorę prižiūrime skirtingai, tačiau pirmuosius dvejus trejus metus priežiūra visoms vienoda. Pirma: neleisti, kad piktžolės užgožtų jaunus sodinukus, laiku nuravėti ir išpurenti žemę aplink krūmelius. Antra: neuždžiovinti. Laistyti periodiškai, ypač pirmamečius. Trečia: karpomas gyvatvores periodiškai karpyti nuo pat pirmųjų pasodinimo metų. Dažnai gailima kirpti atrodytų dar mažus augaliukus arba galvojama, kad nekarpoma gyvatvorė greičiau užaugs. Atvirkščiai – karpymas skatina augalų šakojimąsi ir augimą, be to, gyvatvorė nuo pat pažemės tampa tanki lyg siena. Laisvai augančių gyvatvorių nukerpami peržydėję žiedynai, kad augalai atrodytų dekoratyviau.
Apie konkretų pasirinktą augalą žinių galima gauti iš specializuotų leidinių, žurnalų, internete, taip pat augalų prekyvietėse.