Gy­va­tvorė – tan­kiai su­so­din­tų me­džių ar krū­mų ei­lė, daž­niau­siai kar­po­ma. Aukš­to­mis lai­ko­mos aukš­tes­nės ne­gu 2 m gy­va­tvorės, vi­du­ti­nė­mis – 1-2 m aukš­čio, že­mo­mis – 0,5-1 m aukš­čio, bor­diū­ri­nė­mis – že­mes­nės ne­gu 0,5 m. Be to, jos ga­li bū­ti re­gu­lia­riai kar­po­mos ar­ba lais­vai au­gan­čios; vis­ža­lės, su­for­muo­tos iš vis­ža­lių la­puo­čių ir spyg­liuo­čių, taip pat iš la­pus žie­mą me­tan­čių la­puo­čių.

Gy­va­tvorės iš me­džių

Aukš­toms gy­va­tvorėms, ku­rio­mis daž­niau­siai ap­juo­sia­mi so­dai, sau­gant juos nuo vė­jų, ar­ba ap­žel­di­na­mos di­de­lės te­ri­to­ri­jos, ge­riau­siai tin­ka me­džiai. Lie­tu­vo­je įpras­tos eg­lės (Pi­cea abies), ma­ža­la­pės lie­pos (Ti­lia cor­da­ta), itin po­pu­lia­rios va­ka­ri­nės tu­jos (Thu­ja oc­ci­den­ta­lis), skrob­lai (Car­pi­nus be­tu­lus). Ka­dan­gi šie au­ga­lai il­ga­am­žiai, tai ga­li­ma ti­kė­tis, jog ir gy­va­tvorės bus to­kios pat. Daž­niau­siai bū­na taip, jog ke­le­tą me­tų šios gy­va­tvorės bū­na stro­piai kar­po­mos, o vė­liau, kai tam­pa sun­kiai pa­sie­kia­mas vir­šus, nu­sto­ja­ma kar­py­ti. Di­de­lės bė­dos nė­ra, nes pa­že­mė­je su­tan­kė­ju­sios ša­kos sau­go ne tik nuo vė­jų, bet ir nuo gy­vū­nų (at­lie­ka tik­ros tvo­ros vaid­me­nį). Lais­vai au­gan­čios vir­šū­nės iš­pla­tė­ja, me­džiai pra­de­da žy­dė­ti, de­rė­ti. To­kia gy­va­tvorė tam­pa tie­siog me­džių ei­le.

Vi­du­ti­nės ir že­mos gy­va­tvorės

Vi­du­ti­nio aukš­čio gy­va­tvorės so­di­na­mos no­rint at­si­ri­bo­ti nuo gat­vės, nuo kai­my­nų skly­po, nuo ūki­nių pa­sta­tų. Ka­dan­gi jos so­di­na­mos ar­čiau gy­ve­na­mo­jo na­mo, ge­riau­sia, kai jos kas­met kar­po­mos. Ta­da jos bū­na tvar­kin­gos ir už­ima tik joms skir­tą vie­tą, ne­su­ma­žin­da­mos erd­vės ap­link pa­sta­tus.

Ką so­din­ti? Tin­ka­miau­si aukš­ti krū­mai ar­ba ne­aukš­ti ša­ko­ti me­džiai: kau­ka­zi­nės sly­vos (Pru­nus ce­ra­si­fe­ra); gu­do­be­lės: vie­na­pies­tė (Cra­ta­e­gus mo­no­gy­na), po­švel­nė (C. sub­mol­lis), il­ga­dyg­lė (C. mac­rant­ha); gi­na­li­niai kle­vai (Acer gin­na­la); se­du­los: rau­do­no­ji (Cor­nus san­gui­nea), pa­lai­pi­nė (C. se­ri­cea), Cor­nus pu­mi­la, dar ne­tu­rin­ti lie­tu­viš­ko var­do, bet jau iš­ban­dy­ta; žvil­gan­ty­sis kau­le­nis (Co­to­ne­as­ter lu­ci­dus), pa­pras­ta­sis li­gust­ras (Li­gust­rum vul­ga­re), pil­ko­ji lanks­va (Spi­ra­ea ci­ne­rea). Šiai gru­pei tin­ka va­ka­ri­nė tu­ja, ypač jos kul­ti­va­rai ‘Fas­ti­gia­ta’ ir ‘Doug­la­sii Py­ra­mi­da­lis’.

Di­džio­ji au­ga­lų da­lis yra tin­ka­ma so­din­ti for­muo­jant aukš­tas, vi­du­ti­nes ir net že­mas gy­va­tvores. Kar­py­da­mi aukš­ta­ū­gius au­ga­lus ga­li­me su­for­muo­ti no­ri­mo aukš­čio gy­va­tvorę, že­ma­ū­gių, de­ja, ne­iš­temp­si. Ja­po­ni­nė lanks­va (Spi­ra­ea ja­po­ni­ca), buks­me­dis (Bu­xus sem­per­vi­rens), kal­ni­nis ser­ben­tas (Ri­bes al­pi­num) ir jo kul­ti­va­ras ‘Pu­mi­lum’, si­dab­rak­rū­mių (Po­ten­til­la fru­ti­co­sa) be­maž vi­si pas mus au­gi­na­mi kul­ti­va­rai, Tun­ber­go rau­gerš­kiai (Ber­be­ris thun­ber­gii), ma­ho­ni­ja (Ma­ho­nia aqui­fo­lium) yra ide­a­lūs že­mų gy­va­tvorių au­ga­lai. Šios gy­va­tvorės so­di­na­mos no­rint at­ri­bo­ti vie­ną so­dy­bos te­ri­to­ri­ją nuo ki­tos, pvz., dar­žą nuo de­ko­ra­ty­vi­nės ar po­il­sio zo­nos, so­dą nuo dar­žo ir t.t., taip pat pri­deng­ti ne­gra­žius kam­pe­lius. Jos ga­li pa­si­tar­nau­ti kaip fo­nas ki­tiems žel­di­niams, pvz., gė­ly­nams, že­mų krū­mų gru­pėms.

Bor­diū­ri­nės gy­va­tvorės re­tai kar­po­mos, nes į jas su­so­di­na­mi vi­sai že­mi au­ga­lai, ku­rie ir lais­vai aug­da­mi gra­žiai at­ro­do. Tai ja­po­ni­nės lanks­vos kul­ti­va­rai: (‘Ja­pa­ne­se Dwarf‘, ‘Lit­tle Prin­cess’, ‘Gold­fla­me’, ‘Gold­mound’, buks­me­džio kul­ti­va­ras ‘Suffru­ti­co­sa’, le­van­dos (La­van­du­la an­gus­ti­fo­lia), vais­ti­nis ša­la­vi­jas (Sal­via offi­ci­na­lis) ir kt.

Ne­kar­po­mos gy­va­tvorės – ir­gi gra­žios

Pas mus la­biau įpras­ta, kad gy­va­tvorės yra kar­po­mos. Ta­čiau yra daug rū­šių au­ga­lų, tin­ka­mų au­gin­ti lais­vai, tik vos vos pa­trum­pi­nant vie­ną ki­tą ša­ke­lę. Kai so­dy­ba di­de­lė, erd­vi, aukš­tai gy­va­tvorei ga­li­me so­din­ti pa­pras­tą­ją ka­ra­ga­ną (Ca­ra­ga­na ar­bo­res­cens), pa­pras­tą­sias aly­vas (Sy­rin­ga vul­ga­ris), var­pi­nę med­lie­vą ar­ba ame­lian­kį (Ame­lan­chier spi­ca­ta), pu­ti­na­la­pį pūs­le­nį (Phy­so­car­pus opu­li­fo­lius), ka­muo­lė­tą­jį pūs­le­nį (P. ca­pi­ta­tus), vi­du­ti­nįjį pūs­le­nį (P. in­ter­me­dius), pa­pras­tą­jį laz­dy­ną (Co­ry­lus avel­la­na). Vi­du­ti­nio aukš­čio gy­va­tvorei tiks lanks­vos: Bu­mal­do (Spi­ra­ea x bu­mal­da), pil­ko­ji (S. x ci­ne­rea), smul­kia­la­pė (S. sar­gen­tia­na) ir kt., auk­suo­ta­sis ser­ben­tas (Ri­bes au­reum), juo­da­vai­sė aro­ni­ja (Aro­nia me­la­no­car­pa), pur­pu­ri­nis gluos­nis (Sa­lix pur­pu­rea ‘Na­na’) ir dar daug ki­tų. Že­moms ne­kar­po­moms gy­va­tvorėms ge­rai tiks ja­po­ni­nės lanks­vos va­rie­te­tas for­tu­nei, kul­ti­va­ras ‘Mac­rop­hyl­la’, tri­skiau­tė lanks­va (S. tri­lo­ba­ta), Tun­ber­go rau­gerš­kis ir jo kul­ti­va­ras ‘Erec­ta’, dyg­lia­la­pė ma­ho­ni­ja (Ma­ho­nia aquifo­lium), da­ži­nis pro­žir­nis (Ge­nis­ta tinc­to­ria) ir jo va­rie­te­tas al­pest­ris bei kt.

Au­ga­lų ir vie­tos pa­rin­ki­mas

Au­ga­lo rū­šies pa­si­rin­ki­mas pri­klau­sys nuo dir­vos, ku­rio­je bus so­di­na­ma. Vie­nos rū­šys mėgs­ta der­lin­gą, hu­mu­sin­gą, šar­mi­nį dir­vo­že­mį, o ki­tos pa­ken­čia skur­des­nį, rūgš­čios re­ak­ci­jos dir­vo­že­mį. Jei dir­va ne­ati­tin­ka au­ga­lo po­rei­kių, šis ne­iš­ven­gia­mai skurs. Jei bū­ti­nai no­ri­ma so­din­ti bū­tent tuos au­ga­lus, so­di­ni­mo vie­tą ten­ka ati­tin­ka­mai pa­ruoš­ti: ne­der­lin­gą že­mę pa­ge­rin­ti, pa­trę­šiant per­pu­vu­siu mėš­lu ar­ba kom­pos­tu, sun­kios mo­lin­gos dir­vos struk­tū­rą pa­leng­vi­na kom­pos­ti­nės dur­pės.

Be­maž vi­sos aukš­čiau pa­mi­nė­tos rū­šys yra švie­sa­mė­gės, bet ge­rai au­ga ir ne­di­de­lia­me pa­vė­sy­je, o ma­ho­ni­ja ir buks­me­dis ga­na ne­blo­gai au­ga pa­so­din­ti po di­de­lių me­džių la­ja ar šiau­ri­nė­je pa­sta­to pu­sė­je. Ap­skri­tai, rei­kė­tų at­si­min­ti, kad žy­din­čios ne­kar­po­mos gy­va­tvorės ge­riau­siai at­ro­do pa­so­din­tos sau­lė­to­je vie­to­je. Kar­po­mos gy­va­tvorės žy­di men­kai ar­ba vi­sai ne­žy­di.

Dar vie­na gy­va­tvorių gru­pė – iš au­ga­lų spal­vo­tais la­pais. Jos lai­ko­mos puoš­nio­mis, net praš­mat­nio­mis. To­kių au­ga­lų so­di­nu­kai yra bran­ges­ni, bet tik­rai gra­žūs. Pa­pras­tai jos so­di­na­mos ar­čiau pa­sta­tų, de­ko­ra­ty­vi­nė­je so­do da­ly­je. Ypač ge­rai at­ro­do di­de­lių ža­lių me­džių fo­ne ar­ba ge­rai pri­žiū­ri­mos ve­jos pa­kraš­ty­je. Bū­ti­na są­ly­ga: kuo dau­giau sau­lės per vi­są die­ną. Daž­niau­sios spal­vos – pur­pu­ri­nė, gel­to­na ir jos at­spal­viai. Ga­li bū­ti kar­po­mos ir au­gi­na­mos lais­vai. Pa­pras­tai jos bū­na ne­il­gos ir ne­aukš­tos, nes jau pa­ti spal­va pa­trau­kia dė­me­sį. Di­de­lis ryš­kios spal­vos kie­kis ga­li var­gin­ti. Žais­min­gai at­ro­do lan­ku pa­so­din­ta spal­vo­ta gy­va­tvorė.

So­di­ni­mo vie­tos pa­ruo­ši­mas

Aiš­ku, kad so­di­ni­mo vie­ta tu­ri bū­ti pa­ruoš­ta iš anks­to. Pa­vyz­džiui, jei že­mė per drėg­na, nu­lei­džia­me van­de­nį iš­ka­sę grio­vį, pa­aukš­ti­nę dir­vos pa­vir­šių ar dar ki­taip. Svar­bu, kad van­duo ne­sto­vė­tų po kiek­vie­no lie­taus, ir au­ga­lų šak­nys ne­mirk­tų. Skur­dų dir­vo­že­mį rei­kia pa­ge­rin­ti. Jei gy­va­tvorę so­din­si­me tik ru­de­nį, tai pa­va­sa­rį ga­li­me iš­kas­ti ati­tin­ka­mo gy­lio grio­vį, į ku­rį per vi­są va­sa­rą me­ta­mos iš­ra­vė­tos pikt­žo­lės. Su­mes­tos pik­tžo­lės ret­kar­čiais pa­lais­to­mos, pa­mai­šo­mos, kad grei­čiau su­pū­tų. Ru­de­niop ga­li­ma įber­ti trą­šų, vėl per­mai­šy­ti. Jei­gu dir­va der­lin­ga, duo­be­les gy­va­tvorei iš­si­kas­ki­me prieš įsi­gy­da­mi au­ga­lus, ir kuo grei­čiau pa­so­din­ki­me.

So­di­ni­mo ir au­gi­ni­mo ypatumai

Pir­miau­sia, pirk­da­mi au­ga­lus pri­va­lo­me sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti so­di­nu­kų šak­nis. Gy­va­tvorėms daž­niau­siai par­duo­da­mi 2–3 me­tų au­ga­liu­kai. Jų šak­nys tu­ri bū­ti ge­rai iš­kas­tos (o ne iš­rau­tos), su kuo dau­giau smul­kių šak­ne­lių. Tik kai ku­rių au­ga­lų rū­šių so­di­nu­kų bū­na ryš­kios lie­me­ni­nės šak­nys, o dau­gu­mos to­kio am­žiaus au­ga­lė­lių – kuokš­ti­nės. Šak­nys tu­ri bū­ti na­tū­ra­liai drėg­nos ir ne­pa­žeis­tos. Įsi­gi­jus sod­me­nų, jų lai­ky­ti ne­pa­tar­ti­na, rei­kia iš kar­to im­tis dar­bo. So­di­na­me to­kia­me pat gy­ly­je, ko­kia­me au­ga­las au­go me­de­ly­ne. Žiū­ri­me, kad šak­nies kak­le­lis ne­sty­ro­tų nuo­gas že­mės pa­vir­šiu­je. Bet ly­giai taip pat ne­ge­rai, jei­gu jis bus per gi­liai. Tie­sa, ru­de­nį ga­li­ma so­din­ti 1–2 cm gi­liau, nes šal­čiai daž­nai iš­kil­no­ja pa­so­din­tus sod­me­nis. Jei že­mė sau­sa, pa­tar­ti­na prieš už­be­riant že­mes į duo­bę įpil­ti tru­pu­tį van­dens. Už­žer­tą že­mę rei­kia ge­rai ap­spaus­ti ir gau­siai pa­lais­ty­ti. Ru­de­nį pa­so­din­tą gy­va­tvorę re­ko­men­duo­ja­ma mul­čiuo­ti ne­sto­ru dur­pių ar kom­pos­to sluoks­niu. So­di­ni­mo ne­ga­li­ma su­vė­luo­ti, kad au­ga­lo šak­nys bent kiek spė­tų įsi­ka­bin­ti į že­mę. Ru­de­ni­nio so­di­ni­mo gy­va­tvorę ker­pa­me pa­va­sa­rį, kad va­sa­rai pra­si­dė­jus iš­leis­tų kuo dau­giau nau­jų ūg­lių. Vi­dur­va­sa­rį nu­ker­pa­me ant­rą kar­tą. Pa­va­sa­rį so­din­tą gy­va­tvorę iš­kart pa­trum­pi­na­me per­pus.

Vė­liau kiek­vie­ną gy­va­tvorę pri­žiū­ri­me skir­tin­gai, ta­čiau pir­muo­sius dve­jus tre­jus me­tus prie­žiū­ra vi­soms vie­no­da. Pir­ma: ne­leis­ti, kad pik­tžo­lės už­gož­tų jau­nus so­di­nu­kus, lai­ku nu­ra­vė­ti ir iš­pu­ren­ti že­mę ap­link krū­me­lius. An­tra: ne­už­džio­vin­ti. Lais­ty­ti pe­ri­odiš­kai, ypač pir­ma­me­čius. Tre­čia: kar­po­mas gy­va­tvores pe­ri­odiš­kai kar­py­ti nuo pat pir­mų­jų pa­so­di­ni­mo me­tų. Daž­nai gai­li­ma kirp­ti at­ro­dy­tų dar ma­žus au­ga­liu­kus ar­ba gal­vo­ja­ma, kad ne­kar­po­ma gy­va­tvorė grei­čiau už­augs. At­virkš­čiai – kar­py­mas ska­ti­na au­ga­lų ša­ko­ji­mą­si ir au­gi­mą, be to, gy­va­tvorė nuo pat pa­že­mės tam­pa tan­ki lyg sie­na. Lais­vai au­gan­čių gy­va­tvorių nu­ker­pa­mi per­žy­dė­ję žie­dy­nai, kad au­ga­lai at­ro­dy­tų de­ko­ra­ty­viau.

Apie kon­kre­tų pa­si­rink­tą au­ga­lą ži­nių ga­li­ma gau­ti iš spe­cia­li­zuo­tų lei­di­nių, žur­na­lų, in­ter­ne­te, taip pat au­ga­lų pre­ky­vie­tė­se.