- Jurga ZALECKIENĖ
- Mano ūkis
Pakaunės žemės – dėkinga vieta daržininkystės verslui plėtoti. Ūkininkas Stasys Rimskis Ringaudų seniūnijoje Virbališkių kaime dirba 80 ha žemės. Specializuotame daržininkystės ūkyje auginami žiediniai kopūstai, bulvės ir miežiai.
Šuolis nuo 3 iki 12 ha
Žiedinius kopūstus Stasys Rimskis augina penkeri metai. Praėjusiais metais ūkininkas nusprendė plėsti šią ūkio šaką: nuo įprastai sodinamų 3 ha užsodino dvylika. Kodėl pasirinkti žiediniai kopūstai? Vienas svarbiausių kriterijų buvo tai, kad jų produkcija realizuojama iš karto, vasarą ir rudens pradžioje. Pasak ūkininko, suveikė ir savotiškas tautinis išdidumas – kodėl parduotuvės užverstos lenkiškais kalafiorais, kai mūsų žemėse įmanoma patiems užsiauginti šių daržovių. Pereinant prie 4 kartus didesnių plotų, padaryta ir nemenka investicija: nusipirkta lenkiška sėjimo linija, norvegiškos daigyklės, keturvagė itališka daigų sodinimo mašina. Įdėti pinigai atsipirko jau po pirmųjų metų derliaus, nors vasara buvo nedėkinga – neįtikėtinai karšta ir sausa. Aišku, karščiai padarė savo. Pavyzdžiui, 130 dienų trukmės vegetacijos veislės kalafiorus, kurie turėjo subręsti spalio antroje pusėje, teko pjauti rugsėjo pradžioje. Bet įdomiausia tai, kad visiškai nelaistyti žiediniai kopūstai pernai išaugo geresni negu kitų daržininkų auginti retkarčiais paliejant.
Laistyti ar nelaistyti?
„Aš augalus nuteikiu, kad vandens iš manęs jie negaus, - šypteli S.Rimskis. – Įsirengti gerą laistymo sistemą neapsimoka, nes laukai labai išskaidyti, vienais metais auginu viename plote, kitais – visai kitur“. Vienam hektarui palieti reikia 300 m3 vandens. Paprastai tiek nepriliejama, sudrėkinamas tik paviršinis dirvos sluoksnis ir gaunamas atvirkštinis efektas: augalai sustresuoja ir formuoja tik paviršines šaknis. Be to, karštomis dienomis laistomi augalai labiau šunta, greičiau plinta puviniai. Gindamiesi nuo sausros, pernai žiediniai kopūstai pasidengė vaškiniu baltų apnašų sluoksniu. Pasak ūkininko, net vidurdienį nupjovus galvą, po ja būdavo susikaupusių vandens lašelių: nuo lapų naktį subėgusi rasa, kurios augalui minimaliai pakakdavo.
Daigus verčiau pirktų
Daigus, kurių reikia apie 200 000, ūkininkas mielai pirktų, bet nėra iš ko, todėl augina pats. Sėklas sėja penkiais etapais kas savaitę į specialias daigykles, kurias veža į Neveronių šiltnamių daigyną. Pasak ūkininko, stikliniame šiltnamyje daigams augti geriau negu polietileniniame, kuriame dėl prastai reguliuojamo mikroklimato ir per aukštos temperatūros daigai dažnai ištįsta. Kasmet ūkininkas daro daigams auginti perkamo durpių substrato cheminę analizę. Būna ir taip, kad nusipirktas durpes tenka grąžinti dėl per didelio amoniakinio azoto kiekio, kuris gali smarkiai apdeginti daigus. Nuo kitų metų substratą daigams ūkininkas ruoš pats.
S.Rimskio skaičiavimu, kalafioro daigas turėtų kainuoti apie 12 centų (maždaug tiek kainuoja Lenkijoje, Olandijoje, Belgijoje). Taigi minimaliai už reikiamą ūkiui daigų kiekį reikėtų pakloti 20 000 Lt. „Tai jau krūva pinigų, bet ir pats augindamas išleidžiu nuo 12 iki 15 tūkstančių litų, tik ta suma būna išskaidyta, todėl gal ne taip jaučiasi, - svarsto S.Rimskis. – Atkristų didelis rūpestis, jei reikiamu laiku kokybiškų daigų galėčiau nusipirkti“. Kol kas apie specializuotus daigų ūkius, kurie dar ir nuomotų daigų sodinamąsias, galima tik pasvajoti. „Mūsų „biednumas“ ir atsiranda dėl to, kad kiekvienas pats nori nudirbti visus darbus ir susipirkti visą reikalingą techniką, - tikina ūkininkas. – Pavyzdžiui, tokiame ūkyje, kaip mano, purkštuvas dirba tik 3-4 dienas per metus. Tai ar apsimoka man jį turėti?“
Kalafiorai dažniausiai ravimi rankomis. Iškultivavus tarpueilius, piktžolių lieka nedaug, todėl herbicidais purkšti neverta. Nė vienais metais nereikėjo naudoti ir fungicidų, neapsieinama tik be insekticidų, pagrindinis iš jų - decis. Anksčiau pakakdavo purkšti vieną kartą, dabar tenka tris. Didžiausias kalafiorų kenkėjas – kopūstinė kandis. Vietos kandims veistis daug, nes kalafiorų lapai dideli. Jei pataupant nupurškiama šiek tiek mažesne norma, vikšrai sulenda į galvutę, ir iš ten jų neiškrapštysi. Šiems kopūstams dar kenkia pelėdgalviai bei baltukai.
Kaina – už galvą, o ne už svorį
Subrendusios galvos pjaunamos rankomis, iš karto lauke sudedamos į dėžutes ir išvežamos į prekybos įmones. Užsienyje, kiek ūkininkui teko matyti, nustatoma kaina už galvą, o šios išrūšiuojamos pagal dydį. Lenkijoje visų kalafiorų kaina vienoda – tarkime, zlotas. Nori – imi mažą galvą, nori – didelę. Ūkininkas įsitikinęs, kad nustačius kainą už vienetą, pagerėtų kalafiorų kokybė, nes tuomet augintojai pjautų mažesnes galvas, kurios, aišku, vertingesnės. Be to, žiediniai kopūstai turi būti parduodami su dengiamaisiais lapais, kurie apsaugo galvą nuo sužalojimų, ilgiau išlaiko šviežumą. Dabar prekybininkai reikalauja, kad būtų kuo mažiau lapų ir tai suprantama, nes jie produkciją vertina pagal svorį. Kol apskabytais lapais kopūstai nukeliauja iki prekystalio, jie apsidaužo ir atrodo toli gražu ne viliojančiai.
Ūkininkas augina prancūzų firmos „Clause“ ir olandų firmos „Rijk Zwaan“ kalafiorų veisles. Jas kruopščiai atsirenka. Svarbu, kad subrendusios galvos būtų kuo baltesnės (nes kai kurių veislių įgyja violetinį ar gelsvą atspalvį), kad ištvertų sausrą, truputį sunkesnę dirvą. Kiekvienu sėjos terminu ūkininkas sėja tris veisles: jei nuvils viena, gal užderės kita. Ir nebūtinai ankstyviausių veislių kalafiorai parduodami brangiausiai. Kasmet kainos labai šokinėja. Būna ir taip, kad labiausiai kaina užkyla, atrodytų, per patį sezoną – rugpjūčio mėnesį. „Realizacija – nuolatinis galvos skausmas“, - sako ūkininkas.
Išaugintą produkciją Stasys Rimskis parduoda per augintojų kooperatyvą „Daržovių centras“, kuris ir buvo įkurtas tam, kad realizuotų narių išaugintą produkciją. Atvežtos daržovės kooperatyve rūšiuojamos, fasuojamos, ženklinamos. Kooperatyvo darbuotojai palaiko ryšius su prekybininkais, užtikrina nuolatinį produkcijos tiekimą. Pirkėjas, pirkdamas daržoves su „Daržovių centro“ etikete gali būti tikras, kad tai šimtaprocentinė lietuviška produkcija.
Reikia griežtesnės kontrolės
Prekybininkai dažnai linkę gudrauti – jie ima žinomo ūkininko produkciją tik tam, kad turėtų tvarkingus dokumentus. Pasak S.Rimskio, juk niekas netikrina, kiek kilogramų bulvių augintojas pristatė ir kiek jų pardavė prekybos įmonė. Prisidengiant tais pačiais dokumentais, parduodama ir Jono, ir Petro išauginta nesertifikuota produkcija. Taip gadinamas geras vardas.
Ūkininkas sako pasigendąs griežtesnės kontrolės, ypač pesticidų naudojimo. Nemažai atvejų, kai ūkininkai dėl nežinojimo arba taupydami purškia neleistinais pesticidais. „Tarkime, nupurkšiu labai stipriu insekticidu. Pavyzdį nuvešiu iš kito lauko, dokumentai bus tvarkingi. Prekybos centre kopūstus greitai išpirks. Na, vienam kitam pirkėjui gal paleis vidurius, trečiam užtins akys, bet jis tikrai neįtars, kad tai nuo kopūsto. Niekas juk nemirė, jokio skandalo nekilo. Tai kam aš turiu 3-4 kartus purkšti švelnaus poveikio insekticidu, jei galiu vieną kartą mostelėti visam sezonui, - atsiveriančias piktnaudžiavimo galimybes dėstė S.Rimskis. – Tegul nepatikrins kiekvieno lauko Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai kasmet, bet augintojas turi žinoti, kad bet kada gali atvažiuoti kontrolierius. Nekontroliuojamas žmogus linkęs nusidėti“.
Ūkininkui nepriimtinas tarp daržininkų paplitęs posakis: „Čia auginu sau, o čia – parduoti“. Stasys Rimskis viską augina taip, kaip sau.