Pa­kau­nės že­mės – dė­kin­ga vie­ta dar­ži­nin­kys­tės ver­slui plė­to­ti. Ūki­nin­kas Sta­sys Rims­kis Rin­gau­dų se­niū­ni­jo­je Vir­ba­liš­kių kai­me dir­ba 80 ha že­mės. Spe­cia­li­zuo­ta­me dar­ži­nin­kys­tės ūky­je au­gi­na­mi žie­di­niai ko­pūs­tai, bul­vės ir mie­žiai.

Šuo­lis nuo 3 iki 12 ha

Žie­di­nius ko­pūs­tus Sta­sys Rims­kis au­gi­na pen­ke­ri me­tai. Pra­ėju­siais me­tais ūki­nin­kas nu­spren­dė plės­ti šią ūkio ša­ką: nuo įpras­tai so­di­na­mų 3 ha už­so­di­no dvy­li­ka. Ko­dėl pa­si­rink­ti žie­di­niai ko­pūs­tai? Vie­nas svar­biau­sių kri­te­ri­jų bu­vo tai, kad jų pro­duk­ci­ja re­a­li­zuo­ja­ma iš kar­to, va­sa­rą ir ru­dens pra­džio­je. Pa­sak ūki­nin­ko, su­vei­kė ir sa­vo­tiš­kas tau­ti­nis iš­di­du­mas – ko­dėl par­duo­tu­vės už­vers­tos len­kiš­kais ka­la­fio­rais, kai mū­sų že­mė­se įma­no­ma pa­tiems už­si­au­gin­ti šių dar­žo­vių. Per­ei­nant prie 4 kar­tus di­des­nių plo­tų, pa­da­ry­ta ir ne­men­ka in­ves­ti­ci­ja: nu­si­pirk­ta len­kiš­ka sė­ji­mo li­ni­ja, nor­ve­giš­kos dai­gyk­lės, ke­tur­va­gė ita­liš­ka dai­gų so­di­ni­mo ma­ši­na. Įdė­ti pi­ni­gai at­si­pir­ko jau po pir­mų­jų me­tų der­liaus, nors va­sa­ra bu­vo ne­dė­kin­ga – ne­įti­kė­ti­nai karš­ta ir sau­sa. Aiš­ku, karš­čiai pa­da­rė sa­vo. Pa­vyz­džiui, 130 die­nų truk­mės ve­ge­ta­ci­jos veis­lės ka­la­fio­rus, ku­rie tu­rė­jo su­bręs­ti spa­lio ant­ro­je pu­sė­je, te­ko pjau­ti rug­sė­jo pra­džio­je. Bet įdo­miau­sia tai, kad vi­siš­kai ne­lais­ty­ti žie­di­niai ko­pūs­tai per­nai iš­au­go ge­res­ni ne­gu ki­tų dar­ži­nin­kų au­gin­ti retkarčiais pa­lie­jant.

Lais­ty­ti ar ne­lais­ty­ti?

„Aš au­ga­lus nu­tei­kiu, kad van­dens iš ma­nęs jie ne­gaus, - šyp­te­li S.Rims­kis. – Įsi­reng­ti ge­rą lais­ty­mo sis­te­mą ne­ap­si­mo­ka, nes lau­kai la­bai iš­skai­dy­ti, vie­nais me­tais au­gi­nu vie­na­me plo­te, ki­tais – vi­sai ki­tur“. Vie­nam hek­ta­rui pa­lie­ti rei­kia 300 m3 van­dens. Pa­pras­tai tiek ne­pri­lie­ja­ma, su­drė­ki­na­mas tik pa­vir­ši­nis dir­vos sluoks­nis ir gau­na­mas at­virkš­ti­nis efek­tas: au­ga­lai su­stre­suo­ja ir for­muo­ja tik pa­vir­ši­nes šak­nis. Be to, karš­to­mis die­no­mis lais­to­mi au­ga­lai la­biau šun­ta, grei­čiau plin­ta pu­vi­niai. Gin­da­mie­si nuo saus­ros, per­nai žie­di­niai ko­pūs­tai pa­si­den­gė vaš­ki­niu bal­tų ap­na­šų sluoks­niu. Pa­sak ūki­nin­ko, net vi­dur­die­nį nu­pjo­vus gal­vą, po ja bū­da­vo su­si­kau­pu­sių van­dens la­še­lių: nuo la­pų nak­tį su­bė­gu­si ra­sa, ku­rios au­ga­lui mi­ni­ma­liai pa­kak­da­vo.

Dai­gus ver­čiau pirk­tų

Dai­gus, ku­rių rei­kia apie 200 000, ūki­nin­kas mie­lai pirk­tų, bet nė­ra iš ko, to­dėl au­gi­na pats. Sėk­las sė­ja pen­kiais eta­pais kas sa­vai­tę į spe­cia­lias dai­gyk­les, ku­rias ve­ža į Ne­ve­ro­nių šilt­na­mių dai­gy­ną. Pa­sak ūki­nin­ko, stik­li­nia­me šilt­na­my­je dai­gams aug­ti ge­riau ne­gu po­lie­ti­le­ni­nia­me, ku­ria­me dėl pras­tai re­gu­liuo­ja­mo mik­ro­kli­ma­to ir per aukš­tos tem­pe­ra­tū­ros dai­gai daž­nai iš­tįs­ta. Kas­met ūki­nin­kas da­ro dai­gams au­gin­ti per­ka­mo dur­pių sub­stra­to che­mi­nę ana­li­zę. Bū­na ir taip, kad nu­si­pirk­tas dur­pes ten­ka grą­žin­ti dėl per di­de­lio amo­nia­ki­nio azo­to kie­kio, ku­ris ga­li smar­kiai ap­de­gin­ti dai­gus. Nuo ki­tų me­tų sub­stra­tą dai­gams ūki­nin­kas ruoš pats.

S.Rims­kio skai­čia­vi­mu, ka­la­fio­ro dai­gas tu­rė­tų kai­nuo­ti apie 12 cen­tų (maž­daug tiek kai­nuo­ja Len­ki­jo­je, Olan­di­jo­je, Bel­gi­jo­je). Tai­gi mi­ni­ma­liai už rei­kia­mą ūkiui dai­gų kie­kį rei­kė­tų pa­klo­ti 20 000 Lt. „Tai jau krū­va pi­ni­gų, bet ir pats au­gin­da­mas iš­lei­džiu nuo 12 iki 15 tūks­tan­čių li­tų, tik ta su­ma bū­na iš­skai­dy­ta, to­dėl gal ne taip jau­čia­si, - svars­to S.Rims­kis. – At­kris­tų di­de­lis rū­pes­tis, jei rei­kia­mu lai­ku ko­ky­biš­kų dai­gų ga­lė­čiau nu­si­pirk­ti“. Kol kas apie spe­cia­li­zuo­tus dai­gų ūkius, ku­rie dar ir nuo­mo­tų dai­gų so­di­na­mą­sias, ga­li­ma tik pa­sva­jo­ti. „Mū­sų „bied­nu­mas“ ir at­si­ran­da dėl to, kad kiek­vie­nas pats no­ri nu­dirb­ti vi­sus dar­bus ir su­si­pirk­ti vi­są rei­ka­lin­gą tech­ni­ką, - ti­ki­na ūki­nin­kas. – Pa­vyz­džiui, to­kia­me ūky­je, kaip ma­no, purkš­tu­vas dir­ba tik 3-4 die­nas per me­tus. Tai ar ap­si­mo­ka man jį tu­rė­ti?“

Ka­la­fio­rai daž­niau­siai ra­vi­mi ran­ko­mis. Iš­kul­ti­va­vus tar­pu­ei­lius, pik­tžo­lių lie­ka ne­daug, to­dėl her­bi­ci­dais purkš­ti ne­ver­ta. Nė vie­nais me­tais ne­rei­kė­jo nau­do­ti ir fun­gi­ci­dų, neap­si­ei­na­ma tik be in­sek­ti­ci­dų, pa­grin­di­nis iš jų - de­cis. Anks­čiau pa­kak­da­vo purkš­ti vie­ną kar­tą, da­bar ten­ka tris. Di­džiau­sias ka­la­fio­rų ken­kė­jas – ko­pūs­ti­nė kan­dis. Vie­tos kan­dims veis­tis daug, nes ka­la­fio­rų la­pai di­de­li. Jei pa­tau­pant nu­purš­kia­ma šiek tiek ma­žes­ne nor­ma, vikš­rai su­len­da į gal­vu­tę, ir iš ten jų ne­iš­krapš­ty­si. Šiems ko­pūs­tams dar ken­kia pe­lėd­gal­viai bei bal­tu­kai.

Kai­na – už gal­vą, o ne už svo­rį

Su­bren­du­sios gal­vos pjau­na­mos ran­ko­mis, iš kar­to lau­ke su­de­da­mos į dė­žu­tes ir iš­ve­ža­mos į pre­ky­bos įmo­nes. Už­sie­ny­je, kiek ūki­nin­kui te­ko ma­ty­ti, nu­sta­to­ma kai­na už gal­vą, o šios iš­rū­šiuo­ja­mos pa­gal dy­dį. Len­ki­jo­je vi­sų ka­la­fio­rų kai­na vie­no­da – tar­ki­me, zlo­tas. No­ri – imi ma­žą gal­vą, no­ri – di­de­lę. Ūki­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad nu­sta­čius kai­ną už vie­ne­tą, pa­ge­rė­tų ka­la­fio­rų ko­ky­bė, nes tuo­met au­gin­to­jai pjau­tų ma­žes­nes gal­vas, ku­rios, aiš­ku, ver­tin­ges­nės. Be to, žie­di­niai ko­pūs­tai tu­ri bū­ti par­duo­da­mi su den­gia­mai­siais la­pais, ku­rie ap­sau­go gal­vą nuo su­ža­lo­ji­mų, il­giau iš­lai­ko švie­žu­mą. Da­bar pre­ky­bi­nin­kai rei­ka­lau­ja, kad bū­tų kuo ma­žiau la­pų ir tai su­pran­ta­ma, nes jie pro­duk­ci­ją ver­ti­na pa­gal svo­rį. Kol ap­ska­by­tais la­pais ko­pūs­tai nu­ke­liau­ja iki pre­kys­ta­lio, jie ap­si­dau­žo ir at­ro­do to­li gra­žu ne vi­lio­jan­čiai.

Ūki­nin­kas au­gi­na pran­cū­zų fir­mos „Clau­se“ ir olan­dų fir­mos „Rijk Zwa­an“ ka­la­fio­rų veis­les. Jas kruopš­čiai at­si­ren­ka. Svar­bu, kad su­bren­du­sios gal­vos bū­tų kuo bal­tes­nės (nes kai ku­rių veis­lių įgy­ja vio­le­ti­nį ar gels­vą at­spal­vį), kad iš­tver­tų saus­rą, tru­pu­tį sun­kes­nę dir­vą. Kiek­vie­nu sė­jos ter­mi­nu ūki­nin­kas sė­ja tris veis­les: jei nu­vils vie­na, gal už­de­rės ki­ta. Ir ne­bū­ti­nai anks­ty­viau­sių veis­lių ka­la­fio­rai par­duo­da­mi bran­giau­siai. Kas­met kai­nos la­bai šo­ki­nė­ja. Bū­na ir taip, kad la­biau­siai kai­na už­ky­la, at­ro­dy­tų, per pa­tį se­zo­ną – rug­pjū­čio mė­ne­sį. „Re­a­li­za­ci­ja – nuo­la­ti­nis gal­vos skaus­mas“, - sa­ko ūki­nin­kas.

Iš­au­gin­tą pro­duk­ci­ją Sta­sys Rims­kis par­duo­da per au­gin­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vą „Dar­žo­vių cen­tras“, ku­ris ir bu­vo įkur­tas tam, kad re­a­li­zuo­tų na­rių iš­au­gin­tą pro­duk­ci­ją. At­vež­tos dar­žo­vės ko­o­pe­ra­ty­ve rū­šiuo­ja­mos, fa­suo­ja­mos, žen­kli­na­mos. Ko­o­pe­ra­ty­vo dar­buo­to­jai pa­lai­ko ry­šius su pre­ky­bi­nin­kais, už­tik­ri­na nuo­la­ti­nį pro­duk­ci­jos tie­ki­mą. Pir­kė­jas, pirk­da­mas dar­žo­ves su „Dar­žo­vių cen­tro“ eti­ke­te ga­li bū­ti tik­ras, kad tai šim­tap­ro­cen­ti­nė lie­tu­viš­ka pro­duk­ci­ja.

Rei­kia griež­tes­nės kon­tro­lės

Pre­ky­bi­nin­kai daž­nai lin­kę gud­rau­ti – jie ima ži­no­mo ūki­nin­ko pro­duk­ci­ją tik tam, kad tu­rė­tų tvar­kin­gus do­ku­men­tus. Pa­sak S.Rims­kio, juk nie­kas ne­tik­ri­na, kiek ki­log­ra­mų bul­vių au­gin­to­jas pri­sta­tė ir kiek jų par­da­vė pre­ky­bos įmo­nė. Pri­si­den­giant tais pa­čiais do­ku­men­tais, par­duo­da­ma ir Jo­no, ir Pet­ro iš­au­gin­ta ne­ser­ti­fi­kuo­ta pro­duk­ci­ja. Taip ga­di­na­mas ge­ras var­das.

Ūki­nin­kas sa­ko pa­si­gen­dąs griež­tes­nės kon­tro­lės, ypač pes­ti­ci­dų nau­do­ji­mo. Ne­ma­žai at­ve­jų, kai ūki­nin­kai dėl ne­ži­no­ji­mo ar­ba tau­py­da­mi purš­kia ne­leis­ti­nais pes­ti­ci­dais. „Tar­ki­me, nu­purk­šiu la­bai stip­riu in­sek­ti­ci­du. Pa­vyz­dį nu­ve­šiu iš ki­to lau­ko, do­ku­men­tai bus tvar­kin­gi. Pre­ky­bos cen­tre ko­pūs­tus grei­tai iš­pirks. Na, vie­nam ki­tam pir­kė­jui gal pa­leis vi­du­rius, tre­čiam už­tins akys, bet jis tik­rai ne­įtars, kad tai nuo ko­pūs­to. Nie­kas juk ne­mi­rė, jo­kio skan­da­lo ne­ki­lo. Tai kam aš tu­riu 3-4 kar­tus purkš­ti švel­naus po­vei­kio in­sek­ti­ci­du, jei ga­liu vie­ną kar­tą mos­te­lė­ti vi­sam se­zo­nui, - at­si­ve­rian­čias pik­tnau­džia­vi­mo ga­li­my­bes dės­tė S.Rims­kis. – Te­gul ne­pa­tik­rins kiek­vie­no lau­ko Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos spe­cia­lis­tai kas­met, bet au­gin­to­jas tu­ri ži­no­ti, kad bet ka­da ga­li at­va­žiuo­ti kon­tro­lie­rius. Ne­kon­tro­liuo­ja­mas žmo­gus lin­kęs nu­si­dė­ti“.

Ūki­nin­kui ne­pri­im­ti­nas tarp dar­ži­nin­kų pa­pli­tęs po­sa­kis: „Čia au­gi­nu sau, o čia – par­duo­ti“. Sta­sys Rims­kis vis­ką au­gi­na taip, kaip sau.