Tę­si­nys, pra­džia Nr.8

Agur­kų die­ga­vir­tė

Agur­kų die­ga­vir­tę su­ke­lia įvai­rūs pa­to­ge­ni­niai dir­vos gry­bai (Fu­sa­rium spp., Pyt­hium spp., Rhi­zoc­to­nia so­la­ni, Phy­toph­tho­ra spp., Al­ter­na­ria spp.). La­biau­siai nu­ken­čia ne­pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis au­gan­tys dai­gai: kai už­krės­ta že­mė, per gi­liai įterp­ta sėk­la, per tan­kiai au­gan­tys dai­gai, ma­žai švie­sos, šal­ta, drėg­na, sun­ki že­mė, že­mes­nė kaip 20°C tem­pe­ra­tū­ra, stip­ri lais­to­mo van­dens, ypač ne­tin­ka­mos tem­pe­ra­tū­ros, sro­vė. Su­sir­gu­sių dai­gų šak­nies kak­le­lis ir šak­nys pa­ru­duo­ja. Stie­be­lio da­lis prie že­mės su­plo­nė­ja ir pa­tam­sė­ja. La­pe­liai vys­ta, dai­gai su­nyks­ta. Ypač grei­tai in­fek­ci­ja plin­ta 28-30oC tem­pe­ra­tū­ro­je. Die­ga­vir­tė at­si­ran­da ži­di­niais. Kai ka­da be ryš­kes­nių li­gos simp­to­mų pa­so­din­ti šilt­na­my­je dai­gai pra­de­da sirg­ti šak­nų pu­vi­niais. Li­gos su­kė­lė­jai žie­mo­ja šilt­na­mio že­mė­je. Ten jie ga­li gy­ven­ti kaip sap­rot­ro­fai ir už­krės­ti tik nu­sil­pu­sius au­ga­lus. Ve­ge­ta­ci­jos me­tu plin­ta per už­krės­tą dir­vą, van­de­nį, su dai­gais. Kai ku­rie pa­to­ge­nai plin­ta su sėk­la.

Ap­sau­ga. Sė­ki­te svei­ką, kom­plek­siš­kai bei­cuo­tą sėk­lą į ne­už­krės­tą že­mę. Lai­ky­ki­tės sė­jos nor­mų - tan­ku­mo ir gy­lio. Su­da­ry­ki­te pa­lan­kes­nes są­ly­gas au­ga­lams aug­ti, ven­ki­te di­de­lių tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mų, ne­per­tręš­ki­te azo­to trą­šo­mis. Ne­au­gin­ki­te agur­kų sun­kio­je, ne­lai­džio­je že­mė­je. Dai­gus au­gin­ki­te spe­cia­liuo­se sub­stra­tuo­se, pro­fi­lak­tiš­kai lais­ty­ki­te fun­gi­ci­dais, nai­kin­ki­te ser­gan­čius.

Agur­kų šak­nų pu­vi­niai

Vie­ni daž­niau­sių šak­nų pu­vi­nių su­kė­lė­jų yra Fu­sa­rium gen­ties gry­bai. Gry­bo Fu­sa­rium so­la­ni (Mart) Sacc f. sp. cu­cur­bi­tae Snyd. et Hans. yra dvi ra­sės: vie­na už­kre­čia vai­sius, stie­bus ir šak­nis, o ki­ta – tik vai­sius. Pa­so­di­nus šia li­ga ap­krės­tus dai­gus, agur­kai su­ser­ga la­bai grei­tai, ką tik pra­dė­ję de­rė­ti. Pir­mie­ji li­gos simp­to­mai pa­si­ro­do stie­bo apa­čio­je, prie pat že­mės. Ne­kro­ti­nės dė­mės ap­juo­sia ne tik stie­bo pa­ma­ti­nę da­lį, bet ir šak­nis. Pa­grin­di­nė šak­nis pa­si­da­ro tam­siai ru­da, su­trū­ki­nė­ja, pū­va. Agur­kų apa­ti­niai la­pai ap­vys­ta, pa­gels­ta ir nu­džiūs­ta. Esant di­de­lei drėg­mei, pa­žei­di­mų vie­to­se su­si­for­muo­ja raus­vas gry­bo ap­na­šas. Nuo šak­nų pu­vi­nio smar­kiai nu­ken­čia agur­kai, au­gan­tys ne­pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis, kai že­mės tem­pe­ra­tū­ra nu­krin­ta že­miau kaip 16-18°C ar­ba pa­ky­la iki 28-30°C. Per di­de­lė grun­to drėg­mė, nuo­lat pa­ten­kan­tis van­duo ant stie­bų lais­tant ska­ti­na plis­ti šak­nų ir apa­ti­nės stie­bo da­lies pu­vi­nius. La­biau ser­ga per­tręš­ti azo­tu, iš­tį­sę dai­gai.

Kai agur­kų la­pai sau­lė­tą die­ną ap­vys­ta, o ap­si­niau­ku­sią at­si­gau­na, ga­li­ma įtar­ti, kad jie ser­ga vy­tu­liu. Vy­tu­lio ir šak­nų pu­vi­nių daž­nai po­žy­miai la­bai pa­na­šūs. Šių li­gų su­kė­lė­jai per­žie­mo­ja au­ga­lų lie­ka­no­se ir la­bai už­kre­čia šilt­na­mio že­mę.

Ap­sau­ga. Ne­šil­do­muo­se šilt­na­miuo­se au­gin­ki­te at­spa­rias veis­les ar hib­ri­dus. Sė­ki­te svei­ką, bei­cuo­tą sėk­lą į ne­už­krės­tus sub­stra­tus. Šilt­na­mių že­mę, pa­tal­pas, įran­kius dez­in­fe­kuo­ki­te ter­mi­niu ar che­mi­niu bū­du. Lai­ky­ki­tės ag­ro­tech­ni­kos rei­ka­la­vi­mų. Ne­so­din­ki­te dai­gų į že­mes­nės kaip 15^oC tem­pe­ra­tū­ros že­mę. Dai­gus prieš ir po per­so­di­ni­mo pro­fi­lak­tiš­kai pa­lais­ty­ki­te fun­gi­ci­di­niu tir­pa­lu ar nau­do­ki­te bio­lo­gi­nį pre­pa­ra­tą my­kos­to­pą. Ša­lin­ki­te ir nai­kin­ki­te li­go­tus au­ga­lus, o ša­lia au­gan­čius purkš­ki­te ar lais­ty­ki­te fun­gi­ci­dais. Su­da­ry­ki­te tin­ka­mas mik­ro­kli­ma­to są­ly­gas, kad die­nos ir nak­ties tem­pe­ra­tū­ros skir­tų­si ne­daug.

Ke­ke­ri­nis ir sklerotinis pu­vi­niai

Vie­na ža­lin­giau­sių šilt­na­mių dar­žo­vių li­ga – ke­ke­ri­nis pu­vi­nys (Bot­ry­tis ci­ne­rea Pers. ex Fr.). Pa­ra­zi­tas ken­kia be­veik vi­soms dar­žo­vėms. Ypač daug ža­los li­ga pa­da­ro po­lie­ti­le­no šilt­na­miuo­se au­gi­na­miems au­ga­lams vė­sio­mis, lie­tin­go­mis va­sa­ro­mis, kai ne­įma­no­ma ge­rai jų iš­vė­din­ti. Nuo ke­ke­ri­nio pu­vi­nio dai­gai daž­nai žū­va.

Pa­to­ge­nas su­ke­lia šla­pi­ą­jį au­ga­lo au­di­nių pu­vi­nį. Ant pa­žeis­tų or­ga­nų at­si­ran­da ru­dų ar juo­dų ne­kro­ti­nių dė­mių. Esant aukš­tai san­ty­ki­nei oro drėg­mei, dė­mės grei­tai pa­si­den­gia pu­riu dul­kan­čiu pilkš­vu pe­lė­si­niu ap­na­šu. Be­si­lie­čiant in­fe­kuo­tai vie­tai su ki­ta au­ga­lo da­li­mi, už­kra­tas grei­tai per­ei­na ant jos. Ant la­pų ke­ke­ri­nio pu­vi­nio dė­mės pa­pras­tai es­ti di­de­lės, ne­tai­syk­lin­gos for­mos, rus­vos spal­vos.

Ža­lin­giau­sia stie­bi­nė li­gos for­ma, kai su­tri­kus trans­pi­ra­ci­jai bei mi­ty­bai, au­ga­las vys­ta ir žūs­ta. Pu­vi­nio ap­im­to­se vie­to­se stie­bas pa­ru­duo­ja, su­minkš­tė­ja, ap­si­trau­kia pil­ku su juo­dais skle­ro­čiais ap­na­šu. Jei­gu pū­va stie­bo apa­čia, vys­ta ir žūs­ta vi­sas au­ga­las, o jei­gu aukš­čiau, žūs­ta au­ga­lo da­lis virš pa­žeis­tos vie­tos. Ke­ke­ri­nis pu­vi­nys daž­nai pa­žei­džia ir sėk­las. Vė­siu, ap­si­niau­ku­siu ir lie­tin­gu oru, kai ypač sun­ku vė­din­ti šilt­na­mius, la­bai pū­va ir krin­ta pa­žeis­ti vai­siai. Ko­ni­di­jų, skle­ro­čių ir gry­bie­nos pa­vi­da­lu gry­bas ga­li per­žie­mo­ti dir­vo­je ant au­ga­li­nių lie­ka­nų. Už­kra­tas lie­ka gy­vy­bin­gas sėk­lų pa­vir­šiu­je, ant šilt­na­mių, san­dė­lių, pa­tal­pų kon­struk­ci­jų, įran­kių, ta­ro­s ir pan. Be to, šis gry­bas per ven­ti­lia­ci­jos an­gas bet ka­da ga­li pa­tek­ti į šilt­na­mius iš lau­ko. Op­ti­ma­liau­sios są­ly­gos pa­to­ge­nui vys­ty­tis yra 95-100 proc. san­ty­ki­nė oro drėg­mė ir 16-20^oC tem­pe­ra­tū­ra. Gry­bo vys­ty­ma­sis su­lė­tė­ja, kai oro tem­pe­ra­tū­ra pa­ky­la iki 25oC, o drėg­mė ma­žes­nė kaip 90 proc. Jau aukš­tes­nė­je kaip 28oC tem­pe­ra­tū­ro­je su­ma­žė­ja B. ci­ne­rea spo­rų dy­gi­mo ener­gi­ja, o 35^oC tem­pe­ra­tū­ro­je spo­ros ir mi­ce­lis žūs­ta.

Li­gos pli­ti­mą grei­ti­na per ma­žas ap­švie­ti­mas, ki­tos li­gos, ka­lio ir fos­fo­ro trą­šų trū­ku­mas sub­stra­te. Pa­pras­tai gry­bas puo­la ne­gy­vas ar me­cha­niš­kai pa­žeis­tas au­ga­lo da­lis, pvz., apy­žie­džio li­ku­čius, žied­stie­bius, ne­au­gan­čius vai­sius bei tas stie­bo da­lis, nuo ku­rių nu­lauž­tos at­ža­los, la­pai, špa­ga­to nu­trin­tos vie­tos.

Skle­ro­ti­niu pu­vi­niu (Scle­ro­ti­nia scle­ro­tio­rum (Lib.) de Ba­ry) ser­ga be­veik vi­sos au­gi­na­mos dar­žo­vės. Daž­niau agur­kai sirgs ten, kur bu­vo au­gi­na­mos sa­lo­tos ir pu­pe­lės. Skle­ro­ti­nio pu­vi­nio po­žy­miai, li­gos pli­ti­mo są­ly­gos bei ap­sau­gos prie­mo­nės pa­na­šios kaip ir ke­ke­ri­nio pu­vi­nio at­ve­ju. La­biau­siai nu­ken­čia agur­kų stie­bai ir vai­siai. Pū­van­ti au­ga­lo da­lis su­minkš­tė­ja, pa­van­de­ni­ja, ap­si­trau­kia bal­ta, pa­na­šia į va­tą gry­bie­na, ku­rios ga­ba­lė­liais plin­ta li­gos su­kė­lė­jas. Iš gry­bie­nos su­si­for­muo­ja tam­sūs kū­ne­liai – skle­ro­čiai. Jie ga­li su­si­da­ry­ti ir stie­bo vi­du­je. Gry­bo skle­ro­čiai au­ga­li­nė­se lie­ka­no­se iš­si­lai­ko iki 2-3 me­tų. Gry­bas vys­to­si ir plin­ta 5-30^oC tem­pe­ra­tū­ro­je (op­ti­ma­li 15-18^oC), esant di­de­lei dir­vos ir oro drėg­mei. Agur­kai ga­li sirg­ti va­di­na­mą­ja slap­ta for­ma, kuo­met iš­orė­je gry­bie­nos ap­na­šo ne­bū­na, o ser­gan­tis au­ga­las nu­vys­ta ir su­džiū­na.

Ap­sau­ga. Šilt­na­mių že­mę dez­in­fe­kuo­ki­te ter­mi­niu ar che­mi­niu bū­du. Sė­ki­te bei­cuo­tą sėk­lą. Ne­leis­ki­te, kad oro tem­pe­ra­tū­ra nu­kris­tų že­miau kaip 18°C, bū­tų per daug drėg­mės, ge­rai vė­din­ki­te šilt­na­mius, ypač po­lie­ti­le­ni­nius, ne­so­din­ki­te au­ga­lų per tan­kiai. Su­stab­dy­ti ke­ke­ri­nio pu­vi­nio pli­ti­mą sun­ku dėl gry­bo bio­lo­gi­nių sa­vy­bių, nes at­si­ran­da fun­gi­ci­dams at­spa­rių gry­bo ra­sių. Svar­bu die­ną ir nak­tį veng­ti tem­pe­ra­tū­rų kai­tos, kad ne­su­si­da­ry­tų van­dens kon­den­sa­to la­šų. Sten­ki­tės iš­lai­ky­ti sau­są au­ga­lų pa­vir­šių, ypač nak­ti­mis, kai tem­pe­ra­tū­ra nu­krin­ta iki 15^oC. Li­go­tus au­ga­lus ir vai­sius ša­lin­ki­te ir su­nai­kin­ki­te, ser­gan­čius stie­bus ap­tep­ki­te krei­dos ir fun­gi­ci­do mi­ši­niu.

Agur­kų ne­tik­ro­ji milt­li­gė

Ne­tik­ro­ji milt­li­gė (Pseu­do­pe­ro­nos­po­ra cu­ben­sis (Berk. et Curt.) Ros­tow.) – vie­na iš ža­lin­giau­sių gry­bi­nių li­gų šilt­na­my­je ir lau­ke au­gan­tiems au­ga­lams. Pa­žei­džia­mi iš­im­ti­nai tik agur­kų la­pai. Be la­pų agur­kai ne­de­ra, su­džiūs­ta. Jei­gu ši li­ga au­ga­lus už­puo­la anks­ti, ga­li vi­sai ne­bū­ti der­liaus. Pir­mieji li­gos po­žy­miai ge­riau­siai matomi ry­tais. Vir­šu­ti­nė­je ser­gan­čių la­pų pu­sė­je at­si­ran­da api­brėž­tų gys­lo­mis kam­puo­tų, švie­siai žals­vų, vė­liau – pa­gels­tan­čių ir pa­ru­duo­jan­čių dė­mių. Kai jos su­si­lie­ja, la­pas su­džiūs­ta. Jei­gu drėg­na, apa­ti­nė­je la­po pu­sė­je su­si­da­ro pilkš­vai vio­le­ti­nis ap­na­šas iš gry­bo spo­rų. Gry­bo spo­ras oro sro­vės per­ne­ša to­li ir per trum­pą lai­ką iš­pla­ti­na di­de­lia­me plo­te. Pa­lan­kio­mis li­gai plis­ti są­ly­go­mis ga­li kil­ti li­gos epi­fi­to­ti­ja (ma­si­nis pa­pli­ti­mas).

Li­gos ei­ga ga­li bū­ti žai­biš­ka ir per ke­lias die­nas su­nai­kin­ti di­de­lius agur­kų plo­tus. Li­gai plis­ti la­bai pa­lan­kios vė­sios (15-16°C) ir drėg­nos nak­tys, liū­tys, rū­kas, mig­la, o sau­lė­to­mis die­no­mis 20-25°C tem­pe­ra­tū­ra. Pa­ste­bė­ta, kad ke­lias die­nas prieš pa­si­ro­dant dė­mėms ant la­pų, net vi­du­die­nį bū­na ra­sa. Bū­tent tuo­met ar­ba pa­si­ro­džius pir­mo­sioms dė­mėms, agur­kai purš­kia­mi fun­gi­ci­dais. Kai oras sau­sas, li­ga plin­ta ma­žiau, bet ne­iš­nyks­ta. Nė­ra vi­sai aiš­ku, kaip gry­bas per­žie­mo­ja mū­sų kli­ma­to są­ly­go­mis. Ma­no­ma, kad už­kra­to lie­ka ant iš­ti­sus me­tus au­gi­na­mų šilt­na­mių agur­kų.

Ap­sau­ga. Au­gin­ki­te at­spa­rias ne­tik­ra­jai milt­li­gei veis­les bei hib­ri­dus. Lau­ke agur­kus au­gin­ki­te at­vi­ro­je vie­to­je, to­liau nuo van­dens tel­ki­nių, nes prie jų su­si­da­ro rū­kai. Pa­ste­bė­ję pir­muo­sius li­gos po­žy­mius ar ga­vę sig­na­lą apie jos pa­si­ro­dy­mą, pro­fi­lak­tiš­kai purkš­ki­te fun­gi­ci­dais, šilt­na­my­je pa­lai­ky­ki­te kuo že­mes­nę san­ty­ki­nę drėg­mę.