Su sėkla plinta daug javų ligų: kietosios bei dulkančios kūlės, fuzariozė, dryžligė ir kt. Veiksminga apsaugos priemonė - sėklos beicavimas.

Vie­na iš ža­lin­giau­sių žie­mi­nių kvie­čių li­gų, plin­tan­čių su sėk­la, yra kie­to­sios kū­lės (Til­le­tia tri­ti­ci (DC.) Tul.). Ap­krės­tas au­ga­las vie­toj grū­dų iš­au­gi­na kū­lias­po­rių mai­še­lius, grū­dai įgau­na ne­ma­lo­nų sil­kių kva­pą. Aš­tun­tą­jį-de­vin­tą­jį de­šimt­me­tį kie­tų­jų kū­lių žie­mi­niuo­se kvie­čiuo­se bu­vo la­bai su­ma­žė­ję, ta­čiau nuo 1994 m. šia li­ga žie­mi­niai kvie­čiai vėl ser­ga. 1994 m. kū­lė­tų var­pų ras­ta be­veik 10 proc. žie­mi­nių kvie­čių pa­sė­lių, 1996 m. - jau penk­ta­da­ly­je, o 2000 m. - net 30 proc. re­gio­ni­nių au­ga­lų ap­sau­gos tar­ny­bos dar­buo­to­jų pa­tik­rin­tų pa­sė­lių. Pa­žeis­tos var­pos pie­ni­nės bran­dos tarps­niu bū­na la­biau pa­si­šiau­šu­sios, tam­siai ža­lios, tru­pu­tį ma­žes­nės už svei­kų au­ga­lų. To­kio­se var­po­se vie­to­je grū­dų for­muo­ja­si tam­si kū­lias­po­rių ma­sė, pa­deng­ta su­plo­nė­ju­sia grū­do luo­be­le. Pa­žeis­tos var­pos leng­ves­nės už svei­kas, to­dėl su­bren­du­sios ne­nu­svy­ra. Nui­mant der­lių, li­go­ti grū­dai su­traiš­ko­mi, ir spo­ros ap­kre­čia vi­sus grū­dus. Dygs­tant ap­krės­tiems grū­dams, kū­lias­po­rės taip pat su­dygs­ta ir įsi­skver­bia į dai­ge­lį. Li­gos su­kė­lė­jo gry­bie­na žie­mo­ja kvie­čių dai­guo­se.

Dul­kan­čio­sios kū­lės žie­mi­niuo­se kvie­čiuo­se pa­si­ro­dė tik prieš ke­le­rius me­tus ir tik ne­dau­ge­ly­je pa­sė­lių pa­da­ry­da­vo ža­los. Vie­toj nor­ma­lių var­pų iš­plau­kė­ja tik sta­ga­rė­liai, ap­li­pę kū­lias­po­rė­mis. Iš pra­džių kū­lias­po­rių ma­sė bū­na pa­deng­ta plo­na plė­ve­le, ku­ri grei­tai su­plyš­ta ir kū­lias­po­rės iš­by­ra. Kū­lė­mis kvie­čiai ap­si­kre­čia žy­dė­ji­mo me­tu. Kū­lias­po­rė, pa­te­ku­si ant žie­do, įau­ga į mez­gi­nę ir, for­muo­jan­tis grū­dui, gry­bie­na įsi­ku­ria ge­ma­le. Ap­si­krė­tęs grū­das nei dy­džiu, nei spal­va ne­si­ski­ria nuo svei­ko.

Ja­vuo­se iš­pli­tus var­pų fu­za­rio­zei, grū­dai gau­siai pa­žei­džia­mi fu­za­rio­zi­nių gry­bų (Fu­sa­rium ave­na­ceum, F. cul­mo­rum, F. ni­va­le ir kt.). Šve­di­jo­je at­lik­tų ty­ri­mų duo­me­ni­mis, daž­niau­siai ant žiem­ken­čių sėk­los ran­da­mas pa­va­sa­ri­nio pe­lė­sio su­kė­lė­jas F. ni­va­le. Juo ap­krės­ti grū­dai ga­li vi­sai ne­su­dyg­ti, o jei ir su­dygs­ta, tai daž­niau­siai žie­mą žū­va. Be­ne di­džiau­sia fu­za­rio­zių ri­zi­ka, kai ja­vų žy­dė­ji­mo me­tu vy­rau­ja lie­tin­gi ir šil­ti orai. Ser­gan­čios var­pos da­li­mis ar­ba iš­ti­sai pa­si­den­gia raus­va gry­bie­na. Daž­niau­siai vir­šu­ti­nė var­pos da­lis bū­na tuš­čia. Pa­žeis­ti grū­dai bū­na smul­kes­ni už svei­kuo­sius, raukš­lė­ti, ma­žai dai­gūs. Bet fu­za­rio­zi­nių gry­bų už­kra­to ga­li bū­ti ir ant grū­dų, sa­vo iš­vaiz­da bei dy­džiu ne­si­ski­rian­čių nuo svei­kų­jų. Li­gos su­kė­lė­jas žie­mo­ja su grū­dais ir dir­vo­je au­ga­lų lie­ka­no­se.

Kvie­čių dryž­li­gės ir var­pų sep­to­rio­zės su­kė­lė­jai tai­po­gi plin­ta per už­krės­tą sėk­lą. Bei­cuo­jant sėk­la ne tik ap­va­lo­ma nuo grū­do pa­vir­šiu­je esan­čių pa­to­ge­nų. Sis­te­miš­kai veik­da­mi bei­cai su­nai­ki­na li­gų pra­dus ir grū­do vi­du­je bei pri­stab­do anks­ty­vą la­pų li­gų iš­pli­ti­mą žel­me­ny­se.

Bei­cų efek­ty­vu­mo ty­ri­mai žiem­ken­čiuo­se (kvie­čiuo­se, ru­giuo­se ir kviet­ru­giuo­se) bu­vo at­lik­ti 1998-2001 m. Dot­nu­vo­je. Prieš bei­ca­vi­mą žie­mi­nių kvie­čių sėk­la bu­vo ap­vel­ta kie­tų­jų kū­lių spo­ro­mis - l kg sėk­los 0,5 g kū­lias­po­rių. 2000 m. pasėta Zen­tos sėk­la iš dul­kan­čio­sio­mis kū­lė­mis ap­si­krė­tu­sio lau­ko.

Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, ir žie­mi­nių kvie­čių, ir kviet­ru­gių, o ypač gau­siai ru­gių sėk­la bu­vo ap­krės­ta fu­za­rio­zi­niais gry­bais. Vi­du­ti­niais tre­jų me­tų duo­me­ni­mis, de­šim­ta­da­lis kvie­čių, penk­ta­da­lis kviet­ru­gių ir net ket­vir­ta­da­lis ru­gių sėk­lų bu­vo už­krės­tos fu­za­rio­zės su­kė­lė­jais. Dau­gu­ma bei­cų dau­giau ne­gu per pu­sę (bio­lo­gi­nis efek­ty­vu­mas di­des­nis ne­gu 50 proc.) su­ma­ži­no sėk­los ap­si­krė­ti­mą. Ypač veiks­min­gi nuo fu­za­rio­zi­nių gry­bų bu­vo vi­ta­vak­sas 200 FF, bai­ta­nas uni­ver­sa­las, mak­si­mas ir fun­da­zo­las.

Dai­gų pa­šak­nio pu­vi­nius ga­li su­kel­ti ne tik fu­za­rio­zi­niai gry­bai, bet ir ki­ti per sėk­lą plin­tan­tys pa­to­ge­nai. Tre­jų ty­ri­mų me­tų duo­me­ni­mis, au­gi­nant dai­gus drėg­no fil­tri­nio po­pie­riaus riti­niuo­se, vien su sėk­la plin­tan­tys pu­vi­niai bu­vo pa­žei­dę be­veik pu­sę žie­mi­nių kvie­čių, 70 proc. ru­gių ir be­veik 40 proc. žie­mi­nių kviet­ru­gių dai­gų. Bei­cai ne tik su­ma­ži­no pa­šak­nio pu­vi­nių pa­žeis­tų dai­gų skai­čių, bet ge­ro­kai pri­slo­pi­no ir li­gos in­ten­sy­vu­mą. Efek­ty­viau­siai sau­go­jo dai­gus vi­ta­vak­sas 200 FF ir mak­si­mas – jų bio­lo­gi­nis efek­ty­vu­mas vi­suo­se žiem­ken­čiuo­se bu­vo ge­ro­kai di­des­nis ne­gu 50 proc.

Dir­vo­je ant įvai­rių au­ga­lų lie­ka­nų ar sap­ro­fi­tiš­kai gy­ve­nan­tys gry­bai taip pat ga­li už­krės­ti au­ga­lus. Ypač gau­su li­gų pra­dų to­se dir­vo­se, kur ja­vai at­sė­liuo­ja­mi. Bei­cai sau­go dygs­tan­tį dai­gą ir nuo dir­vo­je jį su­pan­čių li­gų su­kė­lė­jų. Vie­nas iš tai įro­dan­čių ro­dik­lių yra sėk­los lau­ko dai­gu­mas. Bei­cuo­tos sėk­los la­bo­ra­to­ri­nis dai­gu­mas ma­žai ski­ria­si nuo ne­be­icuo­tos, o sėk­los gy­vy­bin­gu­mas dėl kai ku­rių bei­cų fi­to­tok­siš­ku­mo bū­na net šiek tiek ma­žes­nis už ne­be­icuo­tos. Ta­čiau žie­mi­nių kvie­čių ir kviet­ru­gių bei­cuo­tos sėk­los lau­ko dai­gu­mas vi­sais ty­ri­mų me­tais bu­vo ge­res­nis ne­gu ne­be­icuo­tos. Ru­gių sėk­los lau­ko dai­gu­mo duo­me­nys la­biau sky­rė­si, pri­klau­so­mai nuo me­tų, ta­čiau bei­cuo­ti vi­ta­vak­su 200 FF vi­sais ty­ri­mų me­tais su­dy­go daug ge­riau ne­gu ne­be­icuo­ti.

Ty­ri­mų me­tais žiem­ken­čių žie­mo­ji­mo są­ly­gos bu­vo ypa­tin­gai pa­lan­kios. Ta­čiau ir to­kio­mis są­ly­go­mis bei­cuo­ta sėk­la sė­ti žiem­ken­čiai žie­mo­jo ge­riau ne­gu ne­be­icuo­ta. Žie­mi­niuo­se kvie­čiuo­se ir ru­giuo­se 2001 m. pa­va­sa­rį, la­bai anks­ti pra­dė­jus plis­ti milt­li­gei, li­ga sil­pniau reiš­kė­si vi­ta­vak­su, mak­si­mu star ir bai­ta­nu uni­ver­sa­lu bei­cuo­tuo­se lau­ke­liuo­se. Tais pa­čiais me­tais žie­mi­niuo­se kviet­ru­giuo­se la­bai anks­ti pra­dė­jus plis­ti gel­to­no­sioms rū­dims, li­gos in­ten­sy­vu­mas bu­vo sil­pnes­nis vi­suo­se bei­cuo­ta sėk­la sė­tuo­se lau­ke­liuo­se. Ypač veiks­min­gi nuo gel­to­nų­jų rū­džių anks­ty­vos in­fek­ci­jos bu­vo bai­ta­nas uni­ver­sa­las, pre­mis ir mak­si­mas star.

Ver­ti­nant var­pų fu­za­rio­zės pli­ti­mą žiem­ken­čių bei­ca­vi­mo ban­dy­muo­se pa­aiš­kė­jo, kad bei­cuo­ta sėk­la sė­tuo­se lau­ke­liuo­se fu­za­rio­ze pa­žeis­tų var­pų bu­vo ma­žiau. Li­gos in­ten­sy­vu­mas taip pat bu­vo ma­žes­nis bei­cuo­tos sėk­los lau­ke­liuo­se.

Žie­mi­niuo­se kvie­čiuo­se 1999 ir 2001 m. dėl bei­cų pa­nau­do­ji­mo bu­vo gau­ti la­bai di­de­li grū­dų der­liaus prie­dai: 1999 m. - 1,97-2,48 t/ha, o 2001 m. – 0,86-1,45 t/ha. Pa­grin­di­nė to­kio di­de­lio der­liaus prie­do prie­žas­tis – tais me­tais žie­mi­niai kvie­čiai bu­vo la­bai ap­si­krė­tę kie­to­sio­mis kū­lė­mis. Ta­čiau 2000 m. dėl sėk­los bei­ca­vi­mo gau­ti der­liaus prie­dai bu­vo mi­ni­ma­lūs, mat tais me­tais au­ga­lų žie­mo­ji­mo są­ly­gos bu­vo la­bai pa­lan­kios, o kie­tų­jų kū­lių bu­vo pa­žeis­tos tik pa­vie­nės var­pos. Vi­du­ti­niais tre­jų me­tų duo­me­ni­mis, kvie­čių der­liaus prie­dai dėl sėk­los bei­ca­vi­mo sie­kė to­ną ir dau­giau. Ty­ri­mų me­tais žie­mi­nių ru­gių grū­dų der­lius dėl bei­cų pa­nau­do­ji­mo ne­pa­di­dė­jo (tai lė­mė aukš­ta sė­ja­mos sėk­los rep­ro­duk­ci­ja (eli­tas) ir ypač žie­mo­ti pa­lan­kios ty­ri­mų me­tų są­ly­gos). Žie­mi­nių kviet­ru­gių es­mi­niai der­liaus prie­dai vi­sais tre­jais ty­ri­mų me­tais bu­vo gau­ti dėl sėk­los bei­ca­vi­mo mak­si­mu. Dve­jus me­tus iš tre­jų es­mi­nis der­liaus prie­das bu­vo gau­tas bei­cuo­jant bai­ta­nu uni­ver­sa­lu.

Bei­cų po­vei­kis žie­mi­nių kvie­čių 1 000 grū­dų ma­sei bu­vo ne­žy­mus, bet gau­siai iš­pli­tus kū­lėms, bei­cuo­ta sėk­la sė­tuo­se lau­ke­liuo­se dėl tan­kes­nio pa­sė­lio 1 000 grū­dų ma­sė tu­rė­jo ten­den­ci­ją ma­žė­ti. Ru­gių ir kviet­ru­gių 1 000 grū­dų ma­sė vi­sais me­tais bei­cuo­ta sėk­la sė­tuo­se lau­ke­liuo­se su­ma­žė­jo (dėl tan­kes­nio pa­sė­lio).

Šių­me­tė sėk­la taip pat gau­siai už­si­krė­tu­si įvai­rių li­gų pra­dais. Kai ku­rio­se pa­sė­liuo­se ga­lė­jo iš­plis­ti kie­to­sios kū­lės. Per­nai dėl sau­sų dir­vų kvie­čiai dy­go il­gai, o apy­sau­sė dir­va, už­si­tę­sęs dy­gi­mas bei šil­ti orai ir yra tos są­ly­gos, ko­kių rei­kia kū­lia­dai­giui pra­si­skverb­ti į dygs­tan­tį kvie­tį. Va­sa­rą žiem­ken­čių žy­dė­ji­mo me­tu dau­ge­ly­je ša­lies vie­tų li­jo: tai­gi bu­vo la­bai pa­lan­kios są­ly­gos ap­si­krės­ti var­pų fu­za­rio­ze.

Šių ar­gu­men­tų tu­rė­tų pa­kak­ti, kad bū­tų nu­spręs­ta sė­ti tik bei­cuo­tą žiem­ken­čių sėk­lą.