Au­ga­li­nin­kys­tės pro­duk­ci­jos su­pir­ki­mo kai­nos ska­ti­na žem­dir­bius ieš­ko­ti tin­ka­miau­sių tech­no­lo­gi­nių spren­di­mų, sie­kiant su­ma­žin­ti au­gi­ni­mo kaš­tus. Pa­sė­lių ap­sau­ga nuo ža­lin­gų or­ga­niz­mų su­da­ro ne­ma­žą da­lį au­gi­ni­mo kaš­tų, bet, tin­ka­mai pa­rin­kus ir lai­ku pa­nau­do­jus ap­sau­gos prie­mo­nes, tos išlai­dos ga­li su­mažėti.

Te­rei­kia kar­tą du per sa­vai­tę au­ga­lų ve­ge­ta­ci­jos me­tu ati­džiai ap­žiū­rė­ti sa­vo lau­kus. Li­goms ar ken­kė­jams pa­sie­kus ža­lin­gu­mo ri­bą (ka­da ža­lin­gų or­ga­niz­mų gau­su­mas ar pa­žei­di­mo in­ten­sy­vu­mas yra to­kio dy­džio, kad jau rei­kia nau­do­ti ap­sau­gos prie­mo­nes), rei­kia sku­biai nu­spręs­ti, ko­kias ap­sau­gos prie­mo­nes nau­do­si­te. Kiek­vie­nam žalin­gam or­ga­niz­mui nu­sta­to­mos in­di­vi­du­a­lios žalin­gu­mo ri­bos: tai le­mia vy­rau­jan­čios ap­lin­kos ir au­gi­mo są­ly­gos, veis­lių sa­vy­bės ir ki­ti fak­to­riai. Net tam pa­čiam ken­kė­jui ar li­gai skir­tin­guo­se au­ga­luo­se ža­lin­gu­mo ri­bos ga­li skir­tis.

Žalin­gi or­ga­niz­mai ga­li plis­ti ne tuo pa­čiu me­tu. La­bai svar­bu ži­no­ti, ko­kiu lai­ku ku­ri li­ga ar ken­kė­jas ga­li bū­ti ža­lin­giau­si, o ka­da ma­žiau pa­vo­jin­gi. Pvz., rap­si­nis žie­di­nu­kas žalin­giau­sias stie­bo il­gė­ji­mo me­tu. Jei šiuo tarps­niu jo ran­da­ma bent 1-2 va­ba­lai ant au­ga­lo, ne­del­siant rap­sų pa­sė­lius rei­kia purkš­ti in­sek­ti­ci­dais. Bu­to­ni­za­ci­jos me­tu in­sek­ti­ci­dai purškia­mi, kai ant vie­no au­ga­lo ran­da­mi 3-4 va­ba­lai. Jei rap­si­nis žie­di­nu­kas plin­ta ir vė­les­niais vys­ty­mo­si tarps­niais, jis ne­bežalin­gas ir nuo jo purkšti in­sek­ti­ci­dais ne­ver­ta.

Žie­mi­nių kvie­čių au­gin­to­jai pui­kiai ži­no, kad pa­sė­lius nuo stie­ba­lū­žės ga­li­ma ap­sau­go­ti tik nu­purškus tin­ka­mais fun­gi­ci­dais bam­blė­ji­mo pra­džio­je, bet ne vė­liau kaip iki BBCH 32 tarps­nio. Dau­ge­ly­je ša­lių fun­gi­ci­dus nuo šios li­gos re­ko­men­duo­ja­ma nau­do­ti, kai pa­sė­liuo­se ran­da­ma 20-35 proc. stie­ba­lū­žės pa­žeis­tų au­ga­lų. Tad šios li­gos iš­pli­ti­mą pa­sė­liuo­se rei­kė­tų ver­tin­ti au­ga­lų bam­blė­ji­mo pra­džio­je, bet ne vė­liau.

Milt­li­gės pli­ti­mo ri­zi­ka yra nuo bam­blė­ji­mo pra­džios iki plau­kė­ji­mo, to­dėl šios li­gos pli­ti­mą rei­kia sek­ti vi­są tą lai­ko­tar­pį. Kai ran­da­ma ant tri­jų vir­šu­ti­nių la­pų milt­li­gės pus­tu­lų dau­giau kaip ant 50 proc. pa­tik­rin­tų au­ga­lų, rei­kia purkšti fun­gi­ci­dais. Šie ke­li pa­vyzdžiai iliust­ruo­ja, kaip svar­bu nuo­lat sek­ti pasėlių būklę ir pa­nau­do­ti au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nes tik ta­da, kai to rei­kia.

Ne­už­ten­ka žvilgs­nio pro ma­ši­nos lan­gą

Pa­sė­lis ap­žiū­ri­mas kruopš­čiai, ne­pa­kan­ka tik pažvelg­ti pro ma­ši­nos lan­gą ar pa­si­dai­ry­ti lau­ko pa­krašty­je. Lau­ke rei­kia pa­ė­jė­ti to­liau nuo kraš­to, pa­sė­lį ap­žiū­rė­ti ke­lio­se vie­to­se. Pir­miau­sia nu­sta­ty­ti, ko­kios li­gos ar ken­kė­jai plin­ta, ir jei plin­ta, tai ko­kie ir kiek. Pli­ti­mo gau­su­mas ar pažei­di­mo in­ten­sy­vu­mas nu­sta­to­mas, ap­žiū­rint po ke­lis au­ga­lus ke­lio­se ti­pin­go­se lau­ko vie­to­se. Jei lau­kas yra ke­lias­de­šim­ties hek­ta­rų plo­to, kruopš­čiai ap­žiū­rė­ti rei­kė­tų ir vie­ną, ir ki­tą lau­ko kraštą. Ypač, jei vie­na da­lis lau­ko yra at­vi­ro­je vie­to­vė­je, ki­ta tarp miš­kų ar kal­vo­to­je vie­to­je. Skir­tin­gos mik­ro­kli­ma­to są­ly­gos ga­li lem­ti ne­vie­no­dą ža­lin­gų or­ga­niz­mų gau­su­mą net ta­me pa­čia­me lau­ke.

Tei­gi­nys „la­bai ge­rai pažin­ti sa­vo lau­kus” reiš­kia, kad rei­kia ži­no­ti ne kur koks lau­kas yra, bet jų is­to­ri­ją (kas ta­me lau­ke au­go prieš me­tus, dve­jus, tre­jus ar net dau­giau, ko­kios pik­tžo­lės vy­rau­ja, už­mir­ki­mo ga­li­my­bės ir ki­ta). Vi­sa tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja la­bai pra­ver­čia, pla­nuo­jant ag­ro­tech­ni­nius dar­bus, trę­ši­mą ir pa­ren­kant au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nes.

Sprak­šiai – ne­iš­spręs­ta problema

Lie­tu­vo­je la­bai daug dir­vo­nuo­jan­čių lau­kų. Po tru­pu­tį lau­kai įdir­ba­mi, ta­čiau rei­kė­tų at­min­ti, kad vien su­nai­ki­nus pik­tžo­les, ne vi­sa­da tie lau­kai yra tin­ka­mi au­ga­lams au­gin­ti. Dažnai šie lau­kai bū­na la­bai už­si­krė­tę dir­vų ken­kė­jais. Ypač ža­lin­gos sprak­šių ler­vos, ku­rios min­ta au­ga­lų šak­ni­mis, po­že­mi­nė­mis stie­bų da­li­mis, dygs­tan­čio­mis sėk­lo­mis, šak­nia­vai­siais. Sprakšiai daug rū­pes­čių pri­da­ro run­ke­lių, ku­ku­rū­zų, bul­vių au­gin­to­jams, o šiais me­tais la­bai nu­ken­tė­jo ir žie­mi­nių bei va­sa­ri­nių ja­vų pa­sė­liai. Sprak­šių ler­vų pa­žeis­ti ja­vų, run­ke­lių, ku­ku­rū­zų dai­gai pa­gels­ta ir su­džiūs­ta, pa­žeis­tuo­se bul­vių gum­buo­se ma­to­si 1-3 mm sker­smens ap­va­lios sky­lu­tės.

Pa­grin­di­nė ap­sau­gos prie­mo­nė nuo šio ken­kė­jo - ne­so­din­ti au­ga­lų į už­krės­tus lau­kus. Po sprak­šių ant­plū­džio bū­ti­na jau iš ru­dens pa­si­tik­rin­ti lau­kus, kur pla­nuo­ja­ma au­gin­ti kul­tū­ri­nius au­ga­lus, ypač run­ke­lius, ku­ku­rū­zus ar bul­ves. Rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į nau­jai įdirb­tus dau­gia­me­čius žo­ly­nus, dir­vo­nus, gau­siai var­pu­čiais už­krės­tas dir­vas, ka­dan­gi sprak­šių pa­te­lės kiau­ši­nė­lius de­da ten, kur gau­su or­ga­ni­nių me­džia­gų – mais­to šių ken­kė­jų ler­voms. Ler­vos vys­to­si 3-5 me­tus, žalin­giau­sios bū­na tre­čiai­siais-penk­tai­siais me­tais, to­dėl net ir tre­čiai­siais ar ket­vir­tai­siais me­tais, pa­sė­jus jaut­rius sprak­šiams au­ga­lus į bu­vu­sį dir­vo­ną ar žo­ly­ną, iš­lie­ka di­de­lė ga­li­mos ža­los ti­ki­my­bė.

Lau­kuo­se, kur pla­nuo­ja­ma au­gin­ti run­ke­lius ar ku­ku­rū­zus, vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me dir­vos met­re ne­tu­rė­tų bū­ti dau­giau kaip trys, bul­vių lau­ke - ne dau­giau kaip pen­kios sprak­šių ler­vos. Net so­di­nant in­sek­ti­ci­di­nio vei­ki­mo bei­cais bei­cuo­tas bul­ves, ler­vų ne­tu­rė­tų bū­ti dau­giau kaip 10 vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me met­re.

Nu­sta­ty­ti dir­vos už­si­krė­ti­mą sprak­šių ler­vo­mis ne­su­dė­tin­ga. Ei­nat per lau­ką įstri­žai­ne ar šach­ma­ti­ne tvar­ka ka­sa­mos 50x50x30 cm duo­bu­tės, iš ku­rių iš­kas­tas dir­vo­že­mis pi­la­mas ant ša­lia pa­ties­tos po­lie­ti­le­no plė­ve­lės ar bre­zen­to. Dir­vo­že­mis kruopš­čiai per­žiū­ri­mas ir iš­ren­ka­mos bei su­skai­čiuo­ja­mos sprak­šių ler­vos. Po to ap­skai­čiuo­ja­mas vi­du­ti­nis ler­vų skai­čius kvad­ra­ti­nia­me met­re. Iki 5 ha plo­to lau­ke ka­sa­mos 4, iki 50 ha - 10 duo­be­lių. Pa­tik­ri­nus už­si­krė­ti­mo gau­su­mą, pa­si­ren­ka­mi tin­ka­mi au­gin­ti au­ga­lai.

Lie­pos mė­ne­sį ak­tu­a­lu

Lie­pos mė­ne­sį ja­vai jau bran­di­na der­lių, tuo tar­pu bul­vių ir cuk­ri­nių run­ke­lių pa­sė­liuo­se pats tin­ka­miau­sias lai­kas plis­ti li­goms ir ken­kė­jams. Nuo dau­ge­lio li­gų au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nės nau­do­ja­mos, kai pa­si­ma­to pir­mie­ji li­gų simp­to­mai, o nuo bul­vių ma­ro purš­kia­ma pa­gal Vals­ty­bi­nės au­ga­lų ap­sau­gos ir Lie­tu­vos že­mės ūkio kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bų bei Lie­tu­vos žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­to pa­skelb­tą in­for­ma­ci­ją, kad pra­de­da plis­ti ma­ras.

La­bai svar­bu pir­mą­jį kar­tą fun­gi­ci­dais nuo ma­ro purkšti iš kar­to, kai pa­skel­bia­ma apie ma­ro pli­ti­mo pra­džią jū­sų re­gio­ne. Vė­les­nių purš­ki­mų daž­nu­mas ir kie­kis pri­klau­so nuo me­te­o­ro­lo­gi­nių są­ly­gų (ma­rui plis­ti pa­lan­kios ar ne), au­gi­na­mų veis­lių, nau­do­ja­mų fun­gi­ci­dų vei­ki­mo truk­mės.

Nuo ko­lo­ra­do va­ba­lo bul­vės purš­kia­mos, kai pa­sė­ly­je ran­da­ma 10 proc. už­pul­tų ke­rų, ant ku­rių ran­da­ma po 10-15 ler­vų. Dau­gu­ma ken­kė­jų ler­vų tu­ri bū­ti II-III ūgio. Ko­lo­ra­do va­ba­lų ler­vų gau­su­mas pa­sė­ly­je nu­sta­to­mas de­šim­ty­je lau­ko vie­tų, ap­žiū­rint po 10 ke­rų va­go­je, po to, ap­skai­čiuo­ja­mas už­si­krė­tu­sių ke­rų kie­kis pro­cen­tais bei vi­du­ti­nis ler­vų kie­kis ant už­si­krė­tu­sio ke­ro.

Cuk­ri­niams run­ke­liams rei­kia ap­sau­gos prie­mo­nių ne tik nuo pik­tžo­lių, bet ir nuo ken­kė­jų bei li­gų. Ne vi­sa­da cuk­ri­nių run­ke­lių au­gin­to­jai įver­ti­na ama­rų ža­lą. Ama­rai ne tik tie­sio­giai ma­ži­na der­lių čiulp­da­mi au­ga­lo sul­tis, bet tuo pa­čiu per­ne­ša run­ke­lių vi­ru­si­nes li­gas, ku­rios taip pat su­ma­ži­na der­lių ir blo­gi­na jo ko­ky­bę. Šio ken­kė­jo ža­lin­gu­mo ri­ba - kai pa­sė­ly­je ran­da­ma 10 proc. ap­nik­tų au­ga­lų.

Cuk­ri­niams run­ke­liams pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­giau ža­los pa­da­ro li­gos. Ypač ža­lin­gos rud­mar­gė ir bal­tu­liai. Au­gi­nant run­ke­lius ta­me pa­čia­me lau­ke ne daž­niau kaip kas 4 me­tai, šių li­gų iš­pli­ti­mo ri­zi­ka su­ma­žė­ja. Kai lie­pos-rug­pjū­čio mė­ne­siais vy­rau­ja šil­ti ir drėg­ni orai, di­de­lė ti­ki­my­bė, kad run­ke­lių pa­sė­liuo­se gau­siai iš­plis rud­mar­gė. Vė­ses­niu oru gau­siau ga­li plis­ti bal­tu­liai. Nuo lie­pos vi­du­rio kas 7-10 die­nų rei­kė­tų ap­žiū­rė­ti cuk­ri­nių run­ke­lių lau­kus ir pa­ste­bė­jus pir­muo­sius li­gų po­žy­mius, purkšti fun­gi­ci­dais. Cuk­ri­niuo­se run­ke­liuo­se li­gų ar ken­kė­jų gau­su­mas ver­ti­na­mi de­šim­ty­je lau­ko vie­tų, ap­žiū­rint po 10 au­ga­lų ei­lu­tė­je.

Lai­ku pa­nau­do­tos ap­sau­gos prie­mo­nės vi­sa­da duo­da ge­riau­sią bio­lo­gi­nį bei eko­no­mi­nį ir tuo pa­čiu pas mus kol kas dar men­kai ver­ti­na­mą ap­lin­ko­sau­gi­nį efek­tą. Kar­tais, įver­ti­nus pa­sė­lius ir at­si­žvel­gus į li­gų bei ken­kė­jų ža­lin­gu­mo ri­bas, ga­li iš vi­so ne­pri­reik­ti nau­do­ti au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nių.