Tai ūmi, už­kre­čia­ma gal­vi­jų li­ga, ku­riai bū­din­gas karš­čia­vi­mas, glei­vi­nių už­de­gi­mas ir opos bei vi­du­ria­vi­mas. Šia li­ga gy­vu­liai ser­ga dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių, bet ne vi­sur ji nu­sta­to­ma. Ka­dan­gi vi­ru­si­nė dia­rė­ja grei­tai plin­ta, gy­vu­lių au­gin­to­jai pa­ti­ria di­de­lių nuos­to­lių. Gaiš­ta nuo 10 iki 100 pro­cen­tų su­sir­gu­sių gy­vu­lių. Be to, daug lė­šų pri­rei­kia li­gai lik­vi­duo­ti ir ap­ri­bo­ji­mams įgy­ven­din­ti.

Vi­ru­si­ne dia­rė­ja daž­niau­siai ser­ga nuo 2 mė­ne­sių iki 2 me­tų gal­vi­jai, ta­čiau ga­li sirg­ti ir 1-4 die­nų am­žiaus ver­še­liai, ir 3-7 me­tų gal­vi­jai. Vi­ru­są pla­ti­na ser­gan­tys gy­vu­liai ir tie, ku­rie jį ne­šio­ja, t.y. gy­vu­liai, ku­riems li­gos po­žy­miai ne­pa­si­reiš­kia, ta­čiau li­gos su­kė­lė­ją jie ga­li ne­šio­ti ir pla­tin­ti il­giau kaip 4 mė­ne­sius. Svei­kų gal­vi­jų, kiau­lių, avių, brie­džių, el­nių krau­jy­je su­ras­ti spe­ci­fi­niai an­ti­kū­nai ro­do, kad vi­ru­sas gam­to­je yra la­bai iš­pli­tęs.

Su­kė­lė­jas iš ser­gan­čio gy­vu­lio or­ga­niz­mo iš­si­ski­ria su iš­ma­to­mis, šla­pi­mu, sei­lė­mis ir iš­sky­ro­mis iš no­sies bei akių. Svei­ki gy­vu­liai daž­niau­siai ap­si­kre­čia per pa­ša­rą, re­čiau per įkve­pia­mą orą ar­ba ly­ti­niu bū­du. Vi­ru­si­ne dia­rė­ja gy­vu­liai daž­niau ser­ga žie­mą, kuo­met sto­vi tvar­tuo­se. Li­ga dar la­biau iš­plin­ta, gy­vu­lius per­gru­puo­jant, ne­si­lai­kant ve­te­ri­na­ri­jos rei­ka­la­vi­mų, kom­plek­tuo­jant ban­das.

In­fek­ci­jos su­kė­lė­jas į or­ga­niz­mą pa­ten­ka per virš­ki­ni­mo ir kvė­pa­vi­mo or­ga­nų glei­vi­nes, ku­rio­se jis dau­gi­na­si ir pa­žei­džia glei­vi­nių ląs­te­les. Pra­ėjus1-4 pa­roms po už­si­krė­ti­mo, vi­ru­sas pa­ten­ka į krau­ją ir iš­plin­ta po vi­są or­ga­niz­mą, pa­žeis­da­mas įvai­rius or­ga­nus ir au­di­nius. Dėl to pa­ky­la kū­no tem­pe­ra­tū­ra. Vi­ru­sas la­biau­siai pa­žei­džia virš­ki­ni­mo or­ga­nų, akių ir no­sies glei­vi­nių ląs­te­les. Jos žū­va, dėl to at­si­ran­da opų. Dėl pa­žeis­tų virš­ki­ni­mo or­ga­nų glei­vi­nės ląs­te­lių su­trin­ka virš­ki­ni­mas, gy­vu­liai pra­de­da vi­du­riuo­ti. Or­ga­niz­mas ne­ten­ka daug van­dens, dėl to su­trin­ka van­dens ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų apy­kai­ta. Vi­ru­sui pa­žei­dus krau­ja­gys­lių sie­ne­les, at­si­ran­da krau­jos­ru­vų.

Li­gos požymiai

Vi­ru­si­nės dia­rė­jos ei­ga ga­li bū­ti ūmi, po­ūmė, lė­ti­nė, taip pat be­simp­to­mė. Nuo už­si­krė­ti­mo iki li­gos po­žy­mių at­si­ra­di­mo pra­ei­na nuo 2 iki 14 pa­rų.

Ūmi­ne li­ga ser­gan­čių gy­vu­lių kū­no tem­pe­ra­tū­ra pa­ky­la iki 40,5-42 laips­nių. Jie nu­sto­ja ės­ti, pa­si­da­ro apa­tiš­ki, pa­raus­ta no­sies glei­vi­nė. Bur­nos glei­vi­nė­je at­si­ran­da raus­vų dė­me­lių, ku­rios vė­liau virs­ta ero­zi­jo­mis ir opo­mis. Iš bur­nos ir no­sies ert­mės te­ka glei­vin­gos iš­sky­ros. Iš pra­džių iš­ma­tos bū­na nor­ma­lios, vė­liau pra­si­de­da stip­rus vi­du­ria­vi­mas. Iš­ma­tos bū­na skys­tos, su glei­vių, krau­jo ir du­jų prie­mai­ša, la­bai dvo­kia. Kar­tais tar­pu­na­gė­se at­si­ran­da pa­rau­du­sių dė­mių, ku­rių vie­to­je vė­liau at­si­ve­ria opos. Ver­šin­gos kar­vės iš­si­me­ta. Gy­vu­liai ga­li sirg­ti iki 4 sa­vai­čių, kol vi­siš­kai su­lie­sė­ja ir nu­gaiš­ta.

Esant po­ūmei li­gos ei­gai, karš­čia­vi­mas bū­na trum­pa­lai­kis, gy­vu­liai tam­pa apa­tiš­ki, ne­ten­ka ape­ti­to. Pa­raus­ta no­sies ir bur­nos glei­vi­nės, iš no­sies ir bur­nos te­ka iš­sky­ros. Gal­vi­jai kos­ti, kar­tais vi­du­riuo­ja. Li­ga trun­ka 3-4 die­nas ir gy­vu­liai daž­niau­siai pa­sveiks­ta, ta­čiau dar il­gai ne­šio­ja vi­ru­są.

Lė­ti­nės vi­ru­si­nės dia­rė­jos po­žy­miai tam­pa ma­to­mi li­gos pa­bai­go­je, kai dau­gu­ma gy­vu­lių jau bū­na per­sir­gę. Ser­gan­tys gy­vu­liai lie­sė­ja, kar­tais vi­du­riuo­ja, bur­nos ert­mės glei­vi­nė­je at­si­ran­da ero­zi­jų ir opų.

Be­simp­to­me li­gos for­ma ser­gan­čius gy­vu­lius pa­vyks­ta iš­aiš­kin­ti tik iš­ty­rus krau­ją, ka­dan­gi aki­vaiz­džių li­gos po­žy­mių be­veik ne­pa­ste­bi­ma. To­kie gy­vu­liai la­bai pa­vo­jin­gi kaip in­fek­ci­jos su­kė­lė­jo pla­tin­to­jai.

Dėl vi­ru­si­nės dia­rė­jos kri­tu­sių gy­vu­lių la­vo­nai bū­na lie­si, au­di­niai sau­si. Virš­ki­ni­mo or­ga­nų glei­vi­nė­je nu­sta­to­mos ero­zi­jos ir opos, ge­riau­siai ma­to­mos bur­nos ert­mės glei­vi­nė­je. Ero­zi­jos ir opos taip pat ap­tin­ka­mos makš­ties, no­sies ert­mės glei­vi­nė­se ir tar­pu­na­gių odo­je. Šliu­žo ir plo­nų­jų žar­nų glei­vi­nė iš­bur­ku­si, su krau­jos­ru­vo­mis. Žar­nų tu­ri­nys dvo­kian­tis, skys­tas, su glei­vė­mis ir krau­ju. Ke­pe­nys pa­di­dė­ju­sios, pa­gel­tu­sios, su mi­ru­sių au­di­nių ži­di­nė­liais. Inks­tai pa­di­dė­ję, po juos den­gian­čia plė­ve­le ma­to­mos krau­jos­ru­vos.