Po­mi­do­rų bak­te­ri­nis vė­žys, po­pu­lia­riai va­di­na­mas „paukš­čio aki­mi“, yra vie­na iš sun­kiau­siai kon­tro­liuo­ja­mų po­mi­do­rų li­gų. Ža­la, ku­rią pa­da­ro li­ga ir šilt­na­miuo­se, ir lau­ke au­gi­na­mų po­mi­do­rų der­liui, svy­ruo­ja nuo 20-30 iki 70 pro­cen­tų.

Li­gą su­ke­lia ka­ran­ti­ni­nė bak­te­ri­ja Cla­vi­bac­ter mi­chi­ga­nen­sis subsp. mi­chi­ga­nen­sis (Smith) Da­vis et al., to­liau Cmm.

Pa­grin­di­nis au­ga­las šei­mi­nin­kas yra po­mi­do­rai (Ly­co­per­si­con es­cu­len­tum Mill.), ta­čiau pa­to­ge­nas pa­žei­džia ir ki­tus Ly­co­per­si­con spp. kul­tū­ri­nius bei So­la­num gen­ties lau­ki­nius au­ga­lus.

Li­ga pir­mą kar­tą bu­vo pa­ste­bė­ta 1910 m. JAV. Šiuo me­tu ji ga­na pla­čiai iš­pli­tu­si vi­sa­me pa­sau­ly­je. Lie­tu­vo­je ji ap­tin­ka­ma dažniau­siai pra­mo­ni­niuo­se šilt­na­miuo­se.

Pli­ti­mo bū­dai

Bak­te­ri­jos, su­ke­lian­čios li­gą, plin­ta per sėk­lą (sėk­lo­se išlie­ka gy­vy­bin­gos ma­žiau­siai 8 mė­ne­sius). Jų ran­da­ma ne tik sėk­los luo­be­lė­je­, bet ir ge­ma­le. Bak­te­ri­jos ga­li­ išplis­ti per įšak­ny­din­tus už­krės­tus au­gi­nius, au­ga­lų lie­ka­nas, ku­rio­se ga­na il­gai išlie­ka gy­vy­bin­gos. Dir­vo­je bak­te­ri­jos išgy­ve­na ne­il­gai. Kon­tak­to bū­du Cmm bak­te­ri­jos plin­ta per žaiz­das au­ga­lo stie­be, per šilt­na­mių kon­struk­ci­jas, po­mi­do­rų at­ra­mas, vir­ves, žmo­nių ran­kas, dra­bu­žius, įran­kius, tyškan­tį lais­tant van­de­nį.

Li­gos požymiai šilt­na­my­je

Li­gai au­ga­lai jaut­rūs vi­sais au­gi­mo tarps­niais. Po­mi­do­rų bak­te­ri­nis vė­žys yra van­dens in­dų (sis­te­mi­nė) ir pa­ren­chi­mos (pa­vir­ši­nė) li­ga, to­dėl ji tu­ri la­bai daug po­žy­mių.

Sis­te­mi­nės in­fek­ci­jos prie­žas­tis – užsi­kimšusios ksi­le­mos (au­ga­lų apy­ta­ki­nio au­di­nio) in­dai. Šilt­na­my­je au­gi­na­mų po­mi­do­rų pir­mie­ji li­gos požymiai - ne­to­ly­gus vien­pu­sis la­pų vy­ti­mas, be to, la­pų kraštai dar ir su­ka­si, rai­to­si. Nors la­pe­liai daž­nai vie­no­je au­ga­lo pu­sė­je jau de­for­muo­ja­si, pa­ru­duo­ja ir žūs­ta, bet lap­ko­čiai ga­li iš­lik­ti ža­lios spal­vos ir ne­pa­ki­tę, išlai­ky­ti tur­go­ri­nį slė­gį ir tvir­tai lai­ky­tis ant stie­bo. Daž­niau­siai vys­ti pra­de­da apa­ti­niai au­ga­lo la­pai, tuo tar­pu vir­šū­ni­niai ga­li iš­lai­ky­ti vi­siš­ką tur­go­rą iki pat au­ga­lo žū­ties.

Jei in­fek­ci­ja pa­ten­ka į au­ga­lą per žaiz­de­les (pvz., laužant šoni­nius ūg­lius), li­ga grei­tai plin­ta stie­bu že­myn. Ant stie­bo ga­li iš­si­vys­ty­ti pa­pil­do­mos šak­nys. La­pų, ūg­lių vy­ti­mas ypač aki­vaiz­dus karš­tu pa­ros me­tu. Vy­ti­mas grei­tai tam­pa ne­grįž­ta­mu procesu, li­ga ap­ima vi­są au­ga­lą, ir jis pa­pras­tai žū­va.

Pa­žeis­tuo­se lap­ko­čiuo­se ir la­puo­se vė­liau ma­to­si žaiz­de­lės ir įtrū­ki­mai. Li­ga pro­gre­suo­ja, nes ksi­le­mos in­dai už­pil­do­mi bak­te­ri­jų ma­se bei lip­niais grū­dė­tais da­ri­niais, ku­rių pa­grin­das – bak­te­ri­jų iš­skir­tas tok­siš­kas gli­ko­pep­ti­das. Dėl pas­ta­ro­jo ant la­pų at­si­ran­da bal­tos, vė­liau ru­dos ne­kro­ti­nės dė­mės, o li­gai pro­gre­suo­jant, lap­ko­čiai pa­gels­ta, jų gys­los pa­tam­sė­ja.

Van­dens in­dai stie­be pa­gels­ta, vė­liau ru­duo­ja, ga­liau­siai su­yra, o jų vie­to­je ga­li su­si­for­muo­ti tuš­tu­mos. Pa­si­kei­tu­si in­dų spal­va ge­riau­siai ma­to­ma ties stie­bo bam­bliais. Stie­bų iš­orė­je kar­tais ga­li pa­si­ro­dy­ti pa­ru­da­vę van­dens in­dai ar net be­si­for­muo­jan­čios at­vi­ros vė­ži­nės žaiz­dos. Iš čia ki­lo ir li­gos pa­va­di­ni­mas. Ta­čiau kar­tais stie­bo vė­žys ne­su­si­for­muo­ja, bet stie­bo epi­der­mis leng­vai nu­si­tri­na, iš­tyž­ta, at­ro­do lyg mui­luo­tas dėl gau­saus pa­to­ge­no iš­ski­ria­mų glei­vių kie­kio. Il­gai­niui stie­bo šer­dis ga­li įgau­ti raus­vai ru­dą spal­vą, ji pa­si­da­ro “mil­tuo­ta” (šis simp­to­mas klai­din­gai ga­li bū­ti pri­skir­tas po­mi­do­rų stie­bo šer­dies ne­kro­zei, ku­rią su­ke­lia ki­ta bak­te­ri­ja), au­ga­las de­for­muo­ja­si ir žū­va. Be­si­vys­tan­tys vai­siai at­ro­do tar­si mar­mu­ri­niai.

Li­gos požymiai lau­ke

Lau­ke au­gi­na­mų po­mi­do­rų li­gos simp­to­mai pradeda ryš­kė­ti daž­niau­siai ant apa­ti­nių la­pų. Džiūs­ta su­dė­ti­nio la­po la­pe­lių kraš­tai. Pa­pras­tai ne­vys­da­mas pa­ma­žu nu­džiūs­ta vi­sas au­ga­las.

Kai už­kre­čia­mas au­ga­lo pa­vir­šius ir bak­te­ri­jos pradeda dau­gin­tis ant au­ga­lo la­pų, stie­bų ar­ba jos pa­ten­ka į au­ga­lą per pa­vir­ši­nes žaiz­de­les bei žio­te­les, in­fek­ci­ja tu­ri pa­vir­ši­nį po­bū­dį. Po­mi­do­rų la­pai, stie­bai, net tau­re­lės at­ro­do lyg api­bars­ty­tos mil­tais. Mil­tuo­tos dė­mės ryš­kes­nės ant stie­bų, o ne ant la­pų. Ge­riau įsi­žiū­rė­jus ga­li­ma ma­ty­ti vos iš­ki­lu­sias ar­ba įdu­bu­sias dė­me­les, ku­rios pa­pras­tai bū­na bal­tos ar­ba blyš­kiai oran­ži­nės.

Dažnai pa­si­tai­kan­tis li­gos simp­to­mas ant la­pų - tam­siai ru­dos dė­mės, ku­rias gau­bia gel­to­nai oran­ži­nės sri­tys, esan­čios pa­pras­tai prie la­po kraš­to. Li­gos simp­to­mai pa­ste­bi­mi ir ant žalio, ir ant pri­no­ku­sio vai­siaus. Iš pra­džių at­si­ran­da bal­tos dė­mės, ku­rios su­for­muo­ja iš­ki­lų, šiurkš­tų, švie­siai ru­dos spal­vos cen­trą su plokš­čiu balkš­vu žie­du ap­link jį, ku­ris ple­čia­si vai­siui au­gant. Su­si­for­ma­vu­si 3-6 mm dia­met­ro dė­mė panaši į paukš­čio akį. Kar­tais dė­mė­se bal­ta­sis žie­das išnyks­ta, nes pra­si­de­da jų ne­kro­zė, o kar­tais dė­mės net su­si­lie­ja. Vai­siaus vi­du­je ga­li­ma pa­ste­bė­ti pa­gel­tu­sias in­dų sri­tis, esan­čias ne­to­li sėk­lų. Vai­siaus tau­re­lės ran­de­lis taip pat ga­li bū­ti gels­vo at­spal­vio.

Kaip ap­sau­go­ti au­ga­lus

Po­mi­do­rų bak­te­ri­nį vė­žį sun­ku su­val­dy­ti dėl ke­lių prie­žas­čių. Pir­miau­sia, li­gos po­žy­miai la­bai įvairūs, o jų pa­si­ro­dy­mas pri­klau­so nuo už­si­krė­ti­mo bū­do ir laips­nio. Pa­vir­ši­nės in­fek­ci­jos at­ve­ju pir­mie­ji li­gos po­žy­miai išryškėja po ke­lių die­nų, o sis­te­mi­nės – tik 3-6 sa­vai­tę. Iš­skir­ti li­gos su­kė­lė­ją ne vi­sa­da pa­si­se­ka, nes bak­te­ri­jos van­dens in­dais ke­liau­ja lė­tai, ir vir­šu­ti­niuo­se la­puo­se jų ga­li­ma ne­ap­tik­ti, nors su­tri­kus van­dens ba­lan­sui au­ga­le, la­pai pradės vys­ti. Iš dė­mių, ku­rias su­ke­lia bak­te­ri­jų iš­skir­ti tok­si­nai, ir­gi ne vi­sa­da ga­li­ma iš­skir­ti bak­te­ri­jas, nes pas­ta­ro­sios daug di­des­nės ir lė­tes­nės už tok­si­nus, ku­rie grei­čiau pažeidžia la­pus, bak­te­ri­joms dar net ne­spė­jus pa­kil­ti stie­bu.

Nė­ra la­bai veiks­min­gų che­mi­nių me­džia­gų sėk­loms ap­do­ro­ti. Stan­dar­ti­niais eks­trak­ci­jos ar fer­men­ta­ci­jos me­to­dais ga­li­ma pa­ša­lin­ti tik pa­vir­ši­nę in­fek­ci­ją, bet ne­įma­no­ma vi­siškai su­nai­kin­ti in­fek­ci­jos ge­ma­le.

Re­ko­men­duo­ja­ma sė­ti tik ser­ti­fi­kuo­tą sėk­lą. Jei nu­sta­ty­ta, kad po­mi­do­rai už­krės­ti bak­te­ri­niu vė­žiu, bū­ti­na at­sar­giai pa­ša­lin­ti iš šilt­na­mio ar lau­ko už­si­krė­tu­sius au­ga­lus ir ke­lis svei­kus, au­gan­čius ap­link už­krė­ti­mo ži­di­nį. Ge­riau­sia už­krės­tus au­ga­lus iš kar­to su­dė­ti į plas­ti­ki­nius mai­šus, o vė­liau juos su­nai­kin­ti. Vis­ką, kas lie­tė­si su už­krės­tais au­ga­lais (ran­kas, įran­kius, ba­tus, rū­bus ir t.t.) bū­ti­na dez­in­fe­kuo­ti. Šilt­na­mių dez­in­fek­ci­jai ne­pa­kan­ka hi­pochlo­ri­to ar chlor­kal­kių. Rei­kė­tų nau­do­ti amo­nio gru­pės che­mi­nes me­džia­gas. Šilt­na­mių kon­struk­ci­jas ga­li­ma dez­in­fe­kuo­ti pri­so­tin­tais ga­rais. Jei­gu nu­sta­ty­ta tik pa­vir­ši­nė in­fek­ci­ja, purš­kia­mi va­rio pre­pa­ra­tai ga­li pa­dė­ti ap­sau­go­ti svei­kus au­ga­lus.

Au­to­rės nuo­trau­kos