- Dr. Zita BARTKEVIČIŪTĖ LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
- Mano ūkis
Vidutinis 5 000 – 6 000 kg primilžis iš karvės per laktaciją Lietuvoje tapo įprastu dalyku. Bandose yra ir tokių karvių, kurios duoda 8 000 - 11 000 kilogramų. Tačiau tinkamai sutvarkyti pieningų karvių šėrimą nėra paprasta.
Sudėtinga, kai sudarant racionus reikia „įtikti“ ne tik pačiai karvei, bet ir jos didžiajame prieskrandyje esantiems mikroorganizmams, kurių ten randama daugiau negu 60 rūšių, o visų jų masė siekia apie 7 kg. Karvės sveikata, aprūpinimas maisto medžiagomis, produktyvumas ir produkcijos kokybė labiausiai priklauso nuo mikroorganizmų aktyvumo ir gausumo.
Pieningų karvių reikmės labai didelės, o galimybės suėsti daug pašarų ribotos, todėl raciono sausojoje medžiagoje turi būti didelė energijos ir maisto medžiagų koncentracija. Primelžiant per parą 10 kg pieno, 1 kg raciono sausųjų medžiagų (SM) pakanka 5,0 MJ NEL (neto energija – grynoji, produktyvioji energija) ir 120 g žalių proteinų, o kai primilžis siekia 40 kg, turėtų būti 7,2-7,6 MJ NEL ir 180-190 g žalių proteinų.
Kad nebūtų per daug ląstelienos
Mikroorganizmai yra gerai prisitaikę gyventi fermentuodami ląstelieną, bet ji lėtai skaidoma ir yra ne itin maistinga medžiaga, todėl daug ląstelienos turintys pašarai negali vyrauti pieningų karvių racionuose. Energines karvių reikmes geriausiai tenkintų koncentratai, kurie 1 kg SM turi 7,5-8,5 MJ NEL, tačiau didesni šių pašarų kiekiai keičia būtinas sąlygas mikroorganizmams gyventi. Mat fermentuojant koncentratus, susidaro labai daug lakiųjų riebalų rūgščių, kurios rūgština didžiojo prieskrandžio turinį. Daugumai mikroorganizmų reikalinga beveik neutrali (pH 6,5-6,8) terpė. Dėl didelio rūgštingumo (pH 4,5-5,0) išsivysto acidozė, mikroorganizmai tampa neaktyvūs, karvė praranda apetitą, neatrajoja, suserga sąnarių ligomis. Galima išeitis iš tokios padėties – duoti pieningoms karvėms labai geros kokybės žolinių pašarų (siloso, šienainio, šieno). Vertingi pašarai gaunami tik iš anksti nupjautos žolės. Tuo laiku joje mažai ląstelienos bei lignino, kuris vėliau pjautoje žolėje trukdo pasisavinti maisto medžiagas. Anksti pjautų pievinių eraičinų 1 kg SM būna iki 220 g ląstelienos ir apie 30 g lignino, o pjaunant po žydėjimo, ląstelienos susikaupia daugiau kaip 350 g ir apie 100 g lignino. Jaunų žolių organinių medžiagų virškinamumas siekia 80 proc., o SM 1 kg energinė vertė yra 6,7 MJ NEL. Tokio pašaro SM 100-tui kg masės karvė suėda 2,5 kg ir daugiau. Suėsto pašaro esančios energijos visiškai pakanka 16-18 kg pieno pagaminti, o pridėjus 6,0-6,5 kg koncentratų, iš karvės galima primelžti 30-32 kg pieno.
Kokybiškų žolinių pašarų ir koncentratų derinyje pakanka energijos ir nėra ląstelienos pertekliaus. Teigiama, kad pieningos karvės 100-tui kg kūno masės turėtų gauti 0,3-0,4 kg ląstelienos. Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai ją suskaido iki lakiųjų riebalų rūgščių – acto, propiono, sviesto. Šios rūgštys naudojamos pieno riebalams bei cukrui susidaryti, taip pat tiekia apie 70 proc. visos organizmui reikalingos energijos. Be to, ląsteliena suteikia prieskrandžio turinio masei purumo, skatina atrajojimą ir seilių išskyrimą. Šeriama nesusmulkintu šienu karvė per parą išskiria apie 180-200 l seilių, kurių šarminiai junginiai neutralizuoja fermentacijos metu susidarančias rūgštis ir sudaro geras mikroorganizmų veiklai sąlygas. Peraugusių žolių ląsteliena dėl lignino gausos sunkiai skaidoma ir didžiajame prieskrandyje susilaiko apie porą parų, dėl to karvė jaučiasi soti ir mažiau ėda kitų pašarų, nors tuo metu energijos ir maisto medžiagų jai nepakanka. Menkos kokybės pašarų karvės pajėgia suėsti vos 1,5-1,7 kg 100-tui kg kūno masės. Suėsto pašaro energijos pakanka pagaminti tik 5-6 kg pieno. Jų organinės medžiagos prastai virškinamos (apie 65 proc.), todėl SM 1 kg energinė vertė yra 4,5-5,0 MJ NEL. Tokiais pašarais šeriama karvė 30 kg pieno galėtų pagaminti tik gavusi 11-12 kg koncentratų.
Ypač svarbūs baltymai
Pieningų karvių aprūpinimas proteinais taip pat yra savitas. Su pašaru jos turi gauti prieskrandyje skaidomų ir neskaidomų proteinų. Skaidomus proteinus didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai suardo iki amoniako ir naudoja savo audinių baltymams gaminti. Tokie baltymai yra vadinami mikrobiniais baltymais. Šie baltymai, o taip pat didžiajame prieskrandyje nesuskaidyti pašarų proteinai kartu su slenkančia virškinimo traktu pašaro mase nukeliauja į plonąsias žarnas. Į šią žarnyno dalį patekę proteinai vadinami naudingaisiais žarnyno baltymais. Žarnyno fermentai juos suskaido iki amino rūgščių, kurios yra naudojamos visoms organizmo reikmėms patenkinti, taip pat ir pienui gaminti. Taigi pieno baltymų sintezę garantuoja du amino rūgščių šaltiniai – mikrobiniai baltymai ir didžiajame prieskrandyje neskaidomi pašaro proteinai.
Mikrobinių baltymų sintezė priklauso nuo didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklos. Jie aktyviai veikia ir vystosi tuomet, kai su pašarais gauna pakankamai lengvai fermentuojamos energijos ir skaidomų proteinų. Abu šie komponentai į prieskrandį turi patekti tuo pačiu metu ir tinkamu tarpusavio santykiu.
Lengvai skaidomų proteinų kiekį racione būtina reguliuoti, nes, jiems fermentuojantis, prieskrandyje susidaro labai daug amoniako, ir mikroorganizmai nepajėgia jį visą pasisavinti. Amoniako perteklius patenka į kraują, kepenyse paverčiamas į šlapalą ir pašalinamas iš organizmo. Tai nuostolinga, nes prarandama baltymų ir energijos, o kai amoniako perteklius yra itin didelis - gyvulys apnuodijamas.
Karvės didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai per parą gali pagaminti apie 2,5 kg mikrobinių baltymų, tačiau to kiekio pakanka tik iki 20 kg pieno. Kai primilžis yra didesnis (apie 30-40 kg) mikrobiniai baltymai tenkina tik apie 60 proc. amino rūgščių reikmės, todėl jos turi patekti iš kito šaltinio – prieskrandyje neskaidomų proteinų.
Sudarant racionus pieningoms karvėms, svarbu žinoti pašarų proteinų skaidymo lygį. Daugelyje pašarų neskaidomų proteinų yra mažai. Žolėje, žolių silose, šiene, miežių, avižų, kviečių grūduose jų yra tik apie 15 proc. Vidutinį kiekį (apie 25 proc.) turi kukurūzų silosas, saulėgrąžų, palmių rupiniai, džiovintos mielės. Daugiausia neskaidomų proteinų (apie 35 proc.) yra aukšta temperatūra apdorotuose pašaruose – žolės miltuose, sojų, rapsų, medvilnės rupiniuose, džiovintame saladine. Didesnio produktyvumo karvės turi gauti daugiau prieskrandyje neskaidomų proteinų. Joms turėtų būti parinkti tokie pašarai, kad prieskrandyje neskaidomi proteinai sudarytų apie 30-35 proc. visų proteinų normos.
Angliavandeniai – energijos šaltinis
Karvių produktyvumui įtakos turi ir jų aprūpinimas lengvai fermentuojamais angliavandeniais – cukrumi bei krakmolu. Šių medžiagų skilimo produktus – lakiąsias riebalų rūgštis – prieskrandžio mikroorganizmai naudoja kaip energijos šaltinį. Nuo aprūpinimo energija lygio priklauso mikrobinių baltymų sintezės intensyvumas.
Yra nustatyta, kad kiekvienas sunaudotos apykaitos energijos megadžaulis sudaro galimybę susintetinti apie 10 g mikrobinių baltymų. Tačiau pieningoms karvėms naudingiau, kai dalis pašarų krakmolo į didįjį prieskrandį patenka nepakitusi ir yra skaidoma plonosiose žarnose. Tuomet krakmolo skilimo produktas yra gliukozė, kuri naudojama pieno cukrui (laktozei) gaminti. Tai labai svarbu, nes gliukozės, kuri gaunama iš propiono rūgšties gliukogenezės proceso metu, nepakanka dideliam pieno kiekiui susintetinti. Be to, prieskrandyje skaidant krakmolą ir cukrų, daugiau susidaro propiono rūgšties ir mažiau acto, o tai riboja pieno riebalų gamybą.
Daugumos pašarų apie 90 proc. krakmolo ir visas cukrus yra suskaidomi didžiajame prieskrandyje. Miežių, avižų, kviečių, kvietrugių, rugių grūdai didžiajame prieskrandyje neskaidomo krakmolo turi tik 8-12 proc., o kukurūzų grūduose tokio krakmolo yra net 40 proc. Palyginti daug (apie 20-35 proc.) prieskrandyje neskaidomo krakmolo yra kukurūzų su burbuolėmis silose. Dėl to šis pašaras labai naudingas pieningų karvių racionuose, nes organizme pasigamina daugiau gliukozės, todėl padidėja primilžiai. Jei karvė duoda 30 kg pieno, jo cukrui pagaminti reikia daugiau kaip 2 kg gliukozės, o jei primilžis siekia 50 kg, suvartojama apie 4 kg gliukozės. Teigiama, kad pieningų karvių racionų sausojoje medžiagoje cukrus turėtų sudaryti tik apie 10 proc., o skaičiuojant kartu su krakmolu – apie 25 proc. Tuo atveju, kai racione yra kukurūzų siloso arba kukurūzų grūdų, cukraus su krakmolu raciono sausojoje medžiagoje gali būti iki 30 proc.
Riebalai atlieka savo vaidmenį
Riebalai karvių racione taip pat yra svarbūs. Su pašaru į gyvulio organizmą patenka polinesočiosios riebalų rūgštys. Veikiant prieskrandžio mikroorganizmams, dalis jų virsta sočiosiomis, kitos suskaidomos į lakiąsias riebalų rūgštis, o dar kita dalis - suskaidoma ir rezorbuojama plonosiose žarnose. Pieno riebalai susidaro iš dviejų šaltinių. Maždaug pusė visų riebalų sintetinama iš acto ir sviesto rūgščių, o kita dalis – iš pašaro riebalų, suskaidytų plonosiose žarnose.
Riebalų karvių racione neturėtų būti per daug. Mat nesočiosios riebalų rūgštys neigiamai veikia didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų gyvybingumą. Esant daug riebalų, prasčiau skaidoma pašarų ląsteliena, didėja prieskrandžio turinio rūgštingumas, mažėja pieno riebumas. Mažiau žalingos yra sočiosios gyvūninės kilmės riebalų rūgštys.
Leistina maksimali riebalų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje yra 8 proc. arba ne daugiau kaip po 125 g 100-tui kg kūno masės. Be to, pageidautina, kad dalis riebalų būtų apsaugoti nuo skaidymo prieskrandyje, t.y. tam tikru būdu apdoroti, tuomet racione jų gali būti daugiau.
Mineralinių medžiagų neturi trūkti
Pieningų karvių racionuose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jų reikia apykaitos procesams karvės organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karvėms itin svarbūs – kalcis, fosforas, magnis, kalis, natris, cinkas, selenas, manganas, varis, nes šios mineralinės medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintezės procese ir yra sudėtinės pieno dalys. Mikroorganizmų gyvybingumui palaikyti ypač reikalingas fosforas, siera ir kobaltas.
Su raciono pašarais karvės gauna tik dalį joms reikalingų riebaluose tirpstančių vitaminų A, D, E, todėl karvės, ypač laikomos tvartuose, kasdien šių vitaminų priedų turi gauti. Didelis baltymų, riebalų kiekis pieningų karvių racionuose mažina kalcio, natrio, magnio pasisavinimą, todėl mineralinių medžiagų normą kartais tenka didinti.