Aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų ju­bi­lie­jus, ku­rį šią va­sa­rą šven­čia Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Kau­no bo­ta­ni­kos so­das, – ir il­gas, ir trum­pas lai­ko tar­pas. Il­gas, nes au­ga­lus so­de puo­se­lė­jo jau ke­lios dar­buo­to­jų kar­tos, kei­tė­si so­do sta­tu­sas ir pri­klau­so­my­bė; trum­pas, nes tiek lai­ko daž­nai vos už­ten­ka me­džiui už­aug­ti.

Bo­ta­ni­kos so­das Kau­ne, Fre­do­je, bu­vo įkur­tas prof. Kon­stan­ti­no Re­ge­lio ini­cia­ty­va ir rū­pes­čiu. 1923 m. lie­pos 8 die­ną so­das bu­vo iš­kil­min­gai pa­šven­tin­tas, ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Alek­san­dras Stul­gins­kis pa­dė­jo ker­ti­nį ak­me­nį bū­si­moms oran­že­ri­joms. 1941 m. sau­sio mėn. įstei­gus Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­ją, so­das per­ėjo jos ži­nion ir ta­po moks­lo įstai­ga. Ka­ro me­tu ko­lek­ci­jos ir eks­po­zi­ci­jos la­bai nu­ken­tė­jo, vi­sai su­ny­ko Au­ga­lų sis­te­ma­ti­kos sky­rius, daug au­ga­lų žu­vo oran­že­ri­jo­se, be­veik su­ny­ko ro­žių ko­lek­ci­ja.

1974 me­tais bu­vo iš pa­grin­dų re­konst­ruo­ta cen­tri­nė so­do da­lis: įreng­ti nau­ji gė­ly­nai, ta­kai, lais­ty­mo sis­te­ma. Po pen­kio­li­kos me­tų Kau­no bo­ta­ni­kos so­das ta­po Bo­ta­ni­kos ins­ti­tu­to fi­lia­lu, o dar po me­tų - sa­va­ran­kiš­ka Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos moks­lo įstai­ga. 1992 me­tais įjung­tas į at­kur­tą Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą.

Ket­vir­tus me­tus Bo­ta­ni­kos so­dui va­do­vau­jan­tis dr. Re­mi­gi­jus Dau­ba­ras ap­gai­les­ta­vo, kad šie ju­bi­lie­ji­niai me­tai – vie­ni sun­kiau­sių per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį. Prieš ket­ve­rius me­tus iš vals­ty­bės biu­dže­to so­das gau­da­vo 1 mln. 750 tūkst. Lt, šie­met per pu­sę ma­žiau – tik 750 tūkst. Lt. Tiek pi­ni­gų vos už­ten­ka at­ly­gi­ni­mams. Šiek tiek ma­žiau ne­gu per pu­sę su­ma­žė­jo ir dir­ban­čių­jų. Da­bar dir­ba 84 dar­buo­to­jai, 12 iš jų – moks­li­nin­kai, ki­ti – spe­cia­lis­tai, eks­po­zi­ci­jų ir ko­lek­ci­jų pri­žiū­rė­to­jai.

Šiuo me­tu Kau­no bo­ta­ni­kos so­das už­ima 62,5 ha plo­tą (pa­ly­gi­ni­mui, Tar­tu uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­das už­ima tik 4 ha). Oran­že­ri­jos už­ima 665 m2 plo­tą, jo­se au­ga apie 1 100 au­ga­lų rū­šių. Vie­nas iš svar­biau­sių ti­ria­mų­jų dar­bų yra de­ko­ra­ty­vių­jų au­ga­lų in­tro­duk­ci­ja ir ak­li­ma­ti­za­ci­ja, au­ga­lų ge­no­fon­do įver­ti­ni­mas ir iš­sau­go­ji­mas. No­rin­tys pa­si­puoš­ti sa­vo so­dy­bą re­tes­niais au­ga­lais, čia ga­li įsi­gy­ti aukš­čiau­sios ko­ky­bės so­di­na­mo­sios me­džia­gos: au­ga­lai jau bus adap­ta­vę­si, iš­tvė­rę vie­ti­nes są­ly­gas. Au­gi­na­ma dau­giau kaip 800 su­me­dė­ju­sių in­tro­du­kuo­tų au­ga­lų rū­šių, po­rū­šių, va­rie­te­tų, for­mų ir veis­lių. Me­de­ly­ne ga­li­ma ap­žiū­rė­ti spal­vin­gus Lau­so­no pus­ki­pa­ri­sius, įvai­rius va­ka­ri­nės tu­jos kul­ti­va­rus, puoš­nius ro­do­den­drus ir vir­žius, gau­siau­sią Bal­ti­jos ir Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se pa­pras­to­jo si­dab­ra­krū­mio ko­lek­ci­ją. So­do pa­si­di­džia­vi­mas – dvi­skiau­tis gin­kme­dis, ki­ni­nės me­ta­sek­vo­jos, gau­siai žy­din­tys gels­va­žie­džiai tulp­me­džiai, ja­po­ni­nės mag­no­li­jos, ja­po­ni­niai puoš­me­džiai.

Vais­ti­nių ir uo­gi­nių au­ga­lų la­bo­ra­to­ri­jo­je ti­ria­mos vais­ti­nių ir uo­gi­nių au­ga­lų bio­lo­gi­nės sa­vy­bės, ku­ria­mos jų au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­jos. Au­gi­na­mi vais­ti­niai, prie­sko­ni­niai, me­din­gie­ji au­ga­lai. Kon­sul­tuo­ja­mi vais­ta­žo­li­nin­kys­te su­si­do­mė­ję ūki­nin­kai, vis dau­giau Lie­tu­vo­je at­si­ran­da stam­biau­o­gių span­guo­lių, so­di­nių ši­lau­o­gių au­gin­to­jų.

Prieš še­še­rius me­tus įkur­ta eks­po­zi­ci­ja ak­lie­siems, už­iman­ti 3 000 m2 plo­tą. Čia au­gi­na­mi vais­ti­niai, uo­gi­niai, aro­ma­ti­niai, de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai. Eks­po­zi­ci­ja įreng­ta to­kia­me aukš­ty­je, kad ne­rei­kė­tų lenk­tis ir silp­na­re­gis ar­ba ne­ma­tan­tis žmo­gus ga­lė­tų juos pa­lies­ti, pa­uos­ty­ti. Au­ga­lų pa­va­di­ni­mai už­ra­šy­ti Brai­lio raš­tu ir pa­di­din­tu šrif­tu.

Ti­kė­ti­na, kad Bo­ta­ni­kos so­das grei­tai tu­rės ga­li­my­bių pa­si­nau­do­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šo­mis; pro­gra­mos tam jau ren­gia­mos. Gal tuo­met, at­si­nau­ji­nęs ir pa­gra­žė­jęs, jis taps dar di­des­niu trau­kos cen­tru, kur įdo­mu ir se­nam, ir ma­žam, ir at­vy­ku­siam pa­ma­ty­ti re­tų­ au­ga­lų ir tie­siog sma­giai pa­pra­mo­gau­ti gra­žio­je ap­lin­ko­je.