- Dr. Algirdas BAKASĖNAS ŽEMĖS ŪKIO INŽINERIJOS INSTITUTAS
- Mano ūkis
Didžiausias užsienio žemdirbių galvosūkis – kaip išlaikyti derlingus ir nepiktžolėtus laukus, kuo saikingiau naudojant chemikalus ir kuo mažiau mechaniškai veikiant dirvožemį. Taip klojamas pagrindas efektyvesnei ateities žemdirbystei, o dirvosauga
Svarbiausia, kad laukuose nevešėtų piktžolės
Ūkininkavimo lygmenį ir kultūrą atspindi laukų piktžolėtumas. Stiprios ekonomikos šalių patyrimas rodo, kad lanksčiai derinant biologinius, mechaninius ir cheminius piktžolių naikinimo būdus, taikant vadinamąją integruotąją augalų apsaugos technologiją, piktžoles naikinti ne tik pigiausia, bet tuo pačiu ir sudėtingiausia. Pirmas piktžolių naikinimo etapas prasideda ražienose, kur išbyra jų sėklos.
Užsienio šalyse, taip pat ir profesionaliai prižiūrimuose Lietuvos ūkiuose, siekiant išnaikinti piktžoles, ražienos skutamos. Tačiau pas mus dažniau pasikliaujama visuotinio veikimo herbicidais arba ražieninės dirvos iki arimo tiesiog paliekamos žaliuoti ar džiūti saulėje. Toloka dar mums iki griežtų vakarietiškų žemės dirbimo tradicijų: ten jau įprasta matyti paskui javų kombainus, šiaudų rinktuvus laukuose dirbančius skutamuosius kultivatorius, sunkiąsias lėkštes. Vakaruose siekiama sudaiginti ir sunaikinti kuo daugiau piktžolių, išsaugoti ražieninės dirvos drėgmę ir struktūrą.
Sutvarkyti šiaudus
Technologinė drausmė prasideda nuo rūpestingo šiaudų tvarkymo: arba jie švariai surenkami, arba gerai susmulkinti tolygiai paskleidžiami. Ypač svarbu vienodai pažerti piktžolių sėklas ir pabiras, kad kiekviena sėklelė liestųsi su dirvožemiu ir gautų pakankamai drėgmės dygti. Plačiai paskleisti kūlenas ir smulkintus šiaudus nelengva – kombainai turi būti su aštriais smulkintuvais ir specialiais skleidžiamaisiais ventiliatoriais, ypač tie, kurių pjaunamųjų užgriebis siekia 6-8 m. Perkantiems naujus kombainus į tai vertėtų atsižvelgti.
Išpurtyti iš šiaudų piktžolių sėklas ir tolygiai jas išsklaidyti padeda ilgavirbės arba rotacinės ražienų akėčios. Jei dirvos paviršius nesukietėjęs, jos dalį sėklų įterpia. Tačiau ražienų akėčios negali pakeisti seklaus kultivavimo ar skutimo, be to, jos didina darbų kaštus.
Ražienų skutimas – svarbi priemonė piktžolėms naikinti
Bet koks ražieninių dirvų dirbimas pas mus dažnai vadinamas skutimu, tačiau jo tikslai skirtingi, o padargai įvairūs, jie pasirenkami pagal dirvos ir augalų liekanų būklę.
Dirvų skutimo būdai ir padargai
-
seklus (4-7 cm gyliu) purenimas skutamaisiais ar rotoriniais kultivatoriais, lengvosiomis lėkštėmis, peilinėmis akėčiomis, įterpiant piktžolių sėklas bei pabiras, šiek tiek smulkintų šiaudų, kūlenų;
-
skutimas 10-12 cm gyliu skutamaisiais kultivatoriais, pakertant daugiametes piktžoles ir priešsėlio augalų kerus, bet paliekant mulčiuotą dirvos paviršių;
-
purenimas ir maišymas 12-24 cm gyliu sunkiosiomis lėkštėmis, horizontalių rotorių kultivatoriais, tokiu būdu augalų liekanų įterpiama daugiausia;
-
purenimas sunkiaisiais (čyzeliniais) kultivatoriais (įvairiu gyliu), paliekant mulčiuotą dirvos paviršių;
-
armens pado, podirvio grubus trupinimas sunkiaisiais purentuvais, beverstuviais plūgais.
Ražieniniai kultivatoriai
Ražieninių kultivatorių noragėliai ir papildomos darbinės dalys komplektuojamos, priklausomai nuo padargų paskirties. Dažniausia tai dviem eilėmis surikiuoti universalūs strėliniai noragėliai, kurių sparneliai skirti dirvos sluoksniui pakirsti, centrinė juostinė dalis – purenti, maišyti ir noragėlio eigai stabilizuoti. Jei dirva nekieta, lygesnį sluoksnį atpjauna plokščiapjūviai strėliniai noragėliai, bet jie mažiau purena ir neterpia augalų liekanų. Sunkiai, kietai dirvai skusti ir purenti geriau tinka siaurieji strėliniai noragėliai, sustatyti 3-4 eilėmis. Kai šitaip surikiuoti purenamieji noragėliai, jie nesikemša šiaudingoje dirvoje, tačiau tokie noragėliai netinka ražienai skusti ir didžiąją dalį augalų liekanų palieka paviršiuje. Kaltiniai, siaurieji purenamieji, noragėliai skirti giliau, grubiau trupinti armenį.
Kad įdirbta ražieninė dirva (ypač nemulčiuota) neeikvotų drėgmės ir piktžolių sėklos galėtų sudygti, paviršių tenka papildomai purenti, trupinti, voluoti. Todėl ražieniniai kultivatoriai (taip pat ir lėkštės) komplektuojami su paviršiaus įdirbimo darbinėmis dalimis, daugiausia – trupinamaisiais volais, diskiniais žertuvais, peiliniais rotoriais.
Sunkiosios lėkštės tinka ne visur
Smulkintus šiaudus, kitas augalų liekanas geriausiai terpia, dirvą našiai ir intensyviai įdirba sunkiosios lėkštės. Kuo jos sunkesnės, tuo dirva įdirbama giliau. Tačiau skutikais jų vadinti negalima, nes piktžolių šakniastiebius jos ne pakerta, o smulkina ir įterpia, įsodina, kad pasidaugintų. Panašiai, kaip peiliniai rotoriniai (freziniai) kultivatoriai.
Lėkštės netinka ir per drėgnai dirvai, nes gadina struktūrą, spaudžia grumstus ir purenamo sluoksnio padą. Šie trūkumai būdingi, deja, ir naujausių, gražiai reklamuojamų konstrukcijų diskiniams padargams: pasvirusioms (olandiško tipo), lengvosioms seklaus purenimo lėkštėms. Tačiau sukultūrintuose, švariuose vakariečių laukuose, kur vis daugiau tręšiama sideraliniais augalais ar smulkintais šiaudais ir sėjama į neartas ražienas, lėkštės yra nepakeičiamas padargas.
Vegetuojančias, naujai sudygusias piktžoles, jei nebūtina dirvos daugiau purenti, galima naikinti herbicidais. Tačiau tai neįmanoma, kai dirva mulčiuota šiaudais ar žaliąja mase, dengiančia piktžoles. Todėl tokioje dirvoje piktžolių ir pabirų daigams sunaikinti ir gausioms augalų liekanoms įterpti (jei priešerozinės mulčio dangos nereikia) sunkiosios lėkštės su trupinamaisiais volais, kartais horizontalieji rotoriniai kultivatoriai, labai praverčia.
Rotoriniai kultivatoriai
Rotoriniais kultivatoriais ražienines dirvas ir žalienas galima įdirbti kiek reikia intensyviai: vertikaliaisiais rotoriais – paliekant augalų liekanas (taip pat ir piktžolių sėklas) paviršiuje; horizontaliaisiais – jas patikimai išmaišant purenamame sluoksnyje. Tačiau, tausojant darbo ir energijos išteklius, nenašius ir brangius rotorinius kultivatorius verta pasitelkti tik ekstremaliomis sąlygomis: kietose molingose dirvose, terpiant daug augalų liekanų, suardant daugiametę velėną.
Šiaudai ir augalų šaknys – didžiausias pasėlio priešas
Ne mažiau svarbus faktorius, parenkant padargus ražienoms įdirbti – augalų liekanų kiekis, būklė ir padėtis dirvoje. Jų giliai neužarus, sekliai įterpta organika sparčiau mineralizuojasi, greičiau patręšia naują pasėlį, o augalų ligų užkratai ir kenkėjų pradai natūraliai suyra. Nesuirusi ražiena, šiaudai ir augalų šaknys – didžiausias pasėlio priešas, ypač atsėliuojant javus. Atsidūrusios sėklų ir daigų aplinkoje, šios augalų liekanos izoliuoja sėklas nuo drėgmės, irdamos sujungia dirvos azotą, išskiria biotoksinus, perduoda ligas, priglobia kenkėjus. Todėl svarbu, kad sėklų guoliavietėje jų būtų kuo mažiau: arba užartos, įterptos giliau, arba paliktos dirvos paviršiuje kaip priešerozinis mulčias. Geriausia, kad iki sėjos organika spėtų suirti ir nebekenktų jauniems daigams.
Kiekvienam laukui įdirbti – skirtingas receptas
Kvalifikuotas ražieninių dirvų dirbimas – tai dirvosaugos, piktžolių naikinimo, organikos naudojimo ir išteklių tausojimo derinys, savitas kiekvienam laukui, kiekvienam tikslui. Atmestinai, šabloniškai šio sudėtingo technologinio uždavinio neįveiksi – tik nuostolių patirsi. Ypač svarbu sunaikinti kuo daugiau piktžolių ražienose, ruošiantis sėti į neartą dirvą. Dėl šios priežasties mūsų drėgno klimato sąlygomis tiesioginė sėja, kai sėkla terpiama į nepurentą, neskustą ražieninę dirvą, yra labai rizikinga.