- Aleksandra NAVICKAITĖ, Neringa STONČIUVIENĖ, Danutė ZINKEVIČIENĖ LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
- Mano ūkis
Kaip minėta, Lietuvoje šiuo metu biologinio turto sąvoka netaikoma. Miškas, kiti daugiamečiai sodiniai apskaitomi ilgalaikio materialiojo turto sudėtyje. Augalai, gyvulių prieauglis, suaugę produktyvieji gyvuliai apskaitomi trumpalaikio turto sudėtyje. Trumpalaikiam turtui priskiriama ir iš augalų bei gyvulių gauta produkcija. Šis turtas įkainojamas faktine įsigijimo arba pasigaminimo (išauginimo) savikaina. Be to, priešingai, nei nurodo TAS 41, gyvulių skerdiena nelaikoma ž.ū. produkcija. Ji priskiriama pramoninės gamybos produkcijai. Gyvuliui augant, didėja jo svoris, t.y. gaunamas priesvoris, kuris ir laikomas gyvulių auginimo produkcija.
Biologinio turto vertinimo apskaita
TAS 41 reikalauja biologinį turtą vertinti jo atsiradimo momentu ir kiekvieną kartą, kai sudaromas balansas, tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas. Produkcija, gauta iš biologinio turto, taip pat turi būti vertinama derliaus nuėmimo momentu jos tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas.
Tikroji vertė yra suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis. Ši suma gali būti užskaityta kaip tarpusavio skola tarp šalių, jei jos ketina pirkti/parduoti turtą arba nori užskaityti tarpusavio skolą.
Nustatant tikrąją turto vertę, reikia atsižvelgti į jo buvimo vietą ir būklę. Pvz., fermoje laikomų gyvulių tikroji vertė yra jų rinkos kaina, atėmus galimas transporto ir kitas gyvulių pristatymo į rinką išlaidas. Pardavimo vietos išlaidos apima mokėjimus tarpininkams, vertintojams, prekybos agentams ir mokesčius bei rinkliavas. Tarkime, pardavimo vieta yra turgus. Už ją reikės susimokėti mokestį, gal ir pardavėją samdyti. Taip ir susidaro pardavimo vietos išlaidos. Į šias išlaidas neįeina transporto ir kitos išlaidos, patiriamos gabenant turtą į pardavimo vietą.
Biologinio turto ar ž.ū. produkcijos tikrąją vertę nustatyti būtų lengviau, jei šį turtą grupuotume pagal reikšmingus požymius, pvz., gyvulius - pagal amžių; produkciją - pagal kokybę.
TAS 41 teigia, jog patikimiausias biologinio turto ar produkcijos tikrosios vertės nustatymo matas yra aktyviosios rinkos kaina.
Aktyviąja vadinama tokia rinka, kuri atitinka visas šias sąlygas:
-
prekės, kuriomis prekiaujama tokioje rinkoje, yra vienarūšės;
-
visuomet yra suinteresuotų pirkėjų ir pardavėjų;
-
suinteresuotoms šalims prieinamos kainos.
Jeigu įmonė susijusi su keliomis skirtingomis aktyviosiomis rinkomis, kainą ji pasirinks tos rinkos, kurioje tikisi parduoti produkciją ar biologinį turtą.
Pasitaiko atvejų, kai aktyvios rinkos nėra. Tuomet, nustatant biologinio turto ar ž.ū. produkcijos tikrąją vertę, įmonė turės atsižvelgti bent į vieną šių tikrosios vertės nustatymo faktorių:
-
paskutinio rinkos sandorio kainą, jeigu nebuvo žymaus ekonominių aplinkybių pasikeitimo nuo sandorio sudarymo iki atskaitomybės dienos;
-
panašaus turto rinkos kainą su pataisymais, atspindinčiais skirtumus.
Tais atvejais, kai rinkos kaina ar nustatytoji vertė neatitinka esamos biologinio turto būklės, įmonė naudos diskontuotą (perskaičiuotą į laukiamą vertę) laukiamo grynųjų pinigų srauto iš to turto vertę. Laukiamo grynųjų pinigų srauto iš turto esamosios vertės apskaičiavimo tikslas - nustatyti biologinio turto (esamosios būklės) tikrąją vertę jo dabartinėje vietoje.
Tardamiesi dėl sandorių kainos, suinteresuoti pirkėjai ir pardavėjai apgalvoja galimus pinigų srautų pokyčius. Tai reiškia, kad tikroji vertė atspindi tokių pokyčių tikimybę.
Kartais tikrąją vertę galima apytiksliai nustatyti pagal faktines išlaidas, ypač jei:
-
per laikotarpį nuo šių išlaidų susidarymo iki tikrosios vertės nustatymo datos įvyko nedideli biologiniai pokyčiai (pvz., vaismedžių sodinukai pasodinti besibaigiant finansiniams metams);
-
biologinio pokyčio poveikis kainai yra laikomas nereikšmingu (pvz., nustatant sodo tikrąją vertę pirmaisiais augimo metais, kai tikimasi, kad sodas bus auginamas 20 metų).
Lietuvoje biologinio turto sąvoka iki šiol nenaudota, todėl nėra ir jo įkainojimo patirties. Bendrovėse ir kitose įmonėse bei ūkininkų ūkiuose, taikančiuose nuolat apskaitomų atsargų būdą, ž.ū. produkcija per ataskaitinį laikotarpį įkainojama planine savikaina, kuri metų pabaigoje koreguojama iki faktinės.
Rekomendacijose ūkininko ūkio veiklos apskaitai tvarkyti numatyta, kad kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje ūkininko ūkyje pagamintos produkcijos ir gyvulių likučiai bei savos gamybos produkcija, sunaudota ūkio ar asmeninėms reikmėms, turi būti įkainota normatyvinėmis kainomis. Šios kainos galėtų būti naudojamos ir nustatant biologinio turto, ir ž.ū. produkcijos tikrąją vertę, jei anksčiau aptartais būdais sunku nustatyti tikrąją biologinio turto bei produkcijos vertę. Tai leistų Lietuvoje pradėti taikyti TAS 41 nuostatas, vertinant biologinį turtą ir ž.ū. produkciją.
Pajamų ir netekčių pripažinimo pokyčiai
Įsigaliojus TAS 41, pajamų padidėjimas ar sumažėjimas (atsiradęs įvertinus biologinį turtą bei ž.ū. produkciją jų pirminio registravimo apskaitoje momentu arba pasikeitus įmonėje auginamo biologinio turto vertei) turi būti apskaitomas kaip to ataskaitinio laikotarpio (per kurį susidarė) pajamų padidėjimas arba sumažėjimas. Tai iš esmės keičia pajamų pripažinimo momentą, nes pajamos atsiranda, kai atsiranda biologinis turtas arba kai gaunama produkcija. Pasikeitus biologinio turto vertei, pajamos mažėja arba didėja.
Tvarkant ūkininko ūkio veiklos apskaitą (kai produkcijos ir gyvulių likučiai bei savos gamybos produkcija, sunaudota ūkio ar asmeninėms reikmėms, įkainojama normatyvinėmis kainomis), skirtumas tarp faktinės savikainos ir normatyvinio įkainojimo parodomas kaip ūkininko ūkio veiklos finansinis rezultatas (pelnas arba nuostolis). Toks būdas atitinka TAS 41 reikalavimus ir gali būti naudojamas finansinio rezultato dėl biologinio turto bei ž.ū. produkcijos vertės pokyčio apskaitai ir atskaitomybei bei gali būti taikomas visose biologinį turtą auginančiose ir ž.ū. produkciją gaminančiose įmonėse.