Per pas­ta­ruo­sius sep­ty­ne­rius aštuo­ne­rius me­tus Lie­tu­vo­je įveis­ta apie 700 ha nau­jų in­ten­sy­vių ver­sli­nių obe­lų so­dų. Ge­ruo­se ver­sli­niuo­se so­duo­se jau se­no­kai tar­pu­ei­liuo­se ne­au­gi­na­mi nei pašari­niai, nei mais­ti­niai au­ga­lai. Yra ke­le­tas že­ma­ū­gio so­do dir­vos prie­žiū­ros bū­dų, ku­rie pa­ren­ka­mi pa­gal me­de­lių am­žių, dir­vos ti­pą ir tech­ni­nes so­di­nin­ko ga­li­my­bes.

Juo­da­sis pū­dy­mas

Juo­da­sis pū­dy­mas lai­ko­mas jau­nuo­se so­duo­se. Pik­tžo­lėms nai­kin­ti nau­do­ja­mas kul­ti­va­to­rius, pu­re­nan­tis dir­vą iki 6-8 cm gy­lio. Pa­va­sa­rį la­bai su­puo­lu­sią ir ru­de­nį su­min­tą dir­vą ga­li­ma pu­ren­ti lėkš­ti­nė­mis akė­čio­mis. Svar­bu ne­su­ža­lo­ti au­ga­lų ka­mie­nų bei šak­nų, ne­už­žer­ti po­skie­pių ar­ba ne­ap­nuo­gin­ti vais­me­džių šak­nų. Plū­gas in­ten­sy­viai au­gi­na­muo­se so­duo­se vi­siškai ne­nau­do­ja­mas.

Pir­mai­siais ir ant­rai­siais me­tais po pa­so­di­ni­mo že­mė dir­ba­ma me­cha­ni­niais įran­kiais 30-40 cm at­stu­mu nuo me­de­lių ka­mie­nų. Pik­tžo­les pir­mo­je va­sa­ros pu­sė­je rei­kia nai­kin­ti vi­du­ti­niškai kas 3 sa­vai­tes. Ru­de­niop su­dy­gu­sios ne­gau­sios pik­tžo­lės, jei­gu jos ne­spė­ja iš­bars­ty­ti sėk­lų, di­des­nės ža­los ne­pa­da­ro. Ru­de­nį jos įter­pia­mos į dir­vą kaip na­tū­ra­li trą­ša.

Ge­rai pri­žiū­ri­ma­me juo­da­ja­me pū­dy­me pik­tžo­lės ne­kon­ku­ruo­ja su vais­me­džiais dėl drėg­mės ir mais­to me­džia­gų, dir­va ge­rai aeruo­ja­ma, to­dėl pa­ge­rė­ja dir­vos mik­ro­flo­ros veik­la, ge­riau au­ga au­ga­lų šak­nys.

Ta­čiau juo­da­sis pū­dy­mas tu­ri ir nei­gia­mų pu­sių. Il­gai me­cha­niš­kai dir­bant dir­vą, ga­di­na­ma jos struk­tū­ra, ska­ti­na­ma dir­vos ero­zi­ja. Me­tai iš me­tų lai­ko­mas juo­da­sis pū­dy­mas nu­a­li­na dir­vą (ma­žė­ja hu­mu­so kie­kis aria­ma­ja­me sluoks­ny­je). To­dėl me­cha­ni­nis dir­vos dir­bi­mas re­ko­men­duo­ti­nas tik pir­mai­siais me­tais po pa­so­di­ni­mo.

Ve­ja so­de

Ve­jos juos­ta tarp vais­me­džių ei­lių - pažan­giau­sias ir šiuo me­tu la­biau­siai pa­pli­tęs dir­vos nau­do­ji­mo bū­das so­duo­se. Ve­ja iš­sau­go dir­vos struk­tū­rą ir jo­je ne­ma­žė­ja hu­mu­so. Po ve­ją leng­va vaikš­čio­ti, ypač pa­va­sa­rį ge­nint medžius ir ru­de­nį nui­mant der­lių. Ve­jo­je ne­klimps­ta purkš­tu­vai ir ki­tos ma­ši­nos, jei pa­si­tai­ko lie­tin­gi orai. Au­gi­nant ve­ją, obe­lys bran­di­na ge­riau nu­si­spal­vi­nu­sius vai­sius.

Tar­pu­ei­liuo­se žel­di­na­mos tik var­pi­nės žo­lės. Vie­nas iš ge­riau­sių mi­ši­nių: pie­vi­nė mig­lė (9 kg/ha), rau­do­na­sis erai­či­nas (11 kg/ha), dau­gia­me­tė svid­rė (20 kg/ha). Ga­li­ma sė­ti ir ki­tas žo­les, svar­biau­sia, kad jos grei­čiau su­da­ry­tų tvir­tą ve­lė­ną. Ne­tin­ka tik kups­ti­nės žo­lės – šu­na­žo­lė ir kt. Į žo­lės mi­ši­nį ne­ga­li­ma dė­ti do­bi­lų, kad ne­vi­lio­tų bi­čių.

Žo­lės sė­ja­mos be ant­sė­lio, ge­riau­sias sė­jos lai­kas – iki lie­pos vi­du­rio. Prieš sė­ją rei­kia iš­ly­gin­ti dir­vą, nu­rink­ti ak­me­nis. Po sė­jos, ypač sau­ses­niu oru, bū­ti­na dir­vą su­vo­luo­ti.

Pats ge­riau­sias lai­kas sė­ti dau­gia­me­tes žo­les pir­mai­siais me­tais ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je dar ir to­dėl, kad jau­na­me so­de, ypač ru­de­nį, ne­rei­kia va­ži­nė­ti su trak­to­riais, ku­rie dygs­tan­čio­je žo­lė­je įspaus­tų vė­žes. Sė­jant vė­liau – ant­rai­siais ar­ba tre­čiai­siais me­tais po so­do įvei­si­mo, žo­lės sė­ja­mos kas ant­rą tar­pu­ei­lį. Sė­jos me­tais purkš­tu­vai ir trans­por­to prie­mo­nės va­ži­nė­ja tik ne­už­sė­tu tar­pu­ei­liu. Su­tvir­tė­jus ve­lė­nai, po 1-2 me­tų už­sė­ja­mi ki­ti tar­pu­ei­liai, o va­ži­nė­ja­ma su­si­for­ma­vu­sia pie­va. Dar po vie­ne­rių me­tų ga­li­ma vie­no­dai va­ži­nė­ti vi­sa­me so­de.

Ve­jos plo­tis tu­rė­tų bū­ti ga­na siau­ras, bet ne siau­res­nis už purkš­tu­vų ar­ba vai­sių iš­ve­ži­mo prie­ka­bų ra­tų plo­tį. Taip įveis­tą ve­ją bū­ti­na šie­nau­ti apie 6 kar­tus per me­tus su ro­ta­ci­nė­mis šie­nap­jo­vė­mis, ku­rios žo­lę su­smul­ki­na ir pa­lie­ka vie­to­je. Pir­mą­ją va­sa­ros pu­sę ve­ją šie­nau­ja­me, kai tik žo­lė pa­sie­kia 15 cm aukš­tį. Ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je de­ran­čiuo­se so­duo­se ve­jai leidžia­ma aug­ti il­giau, nes šie­na­pjo­vė dažnai nu­pur­to da­lį vai­sių. Vai­sius nu­sky­nus, prieš žie­mą ve­ją bū­ti­nai rei­kia nu­šie­nau­ti. Aukš­to­je žo­lė­je įsi­tai­so pe­lės, ku­rios la­bai pa­vo­jin­gos so­dui. Kai ku­rio­se ša­ly­se ve­jai šie­nau­ti skir­tos so­di­nės šie­nap­jo­vės, ag­re­guo­ja­mos su so­dų purkš­tu­vais.

Po­me­džių prie­žiū­ra

Kad ir ko­kia bū­tų tar­pu­ei­lių prie­žiū­ros sis­te­ma, in­ten­sy­viuo­se so­duo­se po obe­lų po­me­džiais ne­tu­ri bū­ti pikt­žo­lių. Vais­me­džių šak­nys kon­cen­truo­ja­si po vai­ni­ku, iš čia jos gau­na drėg­mės ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų. Nu­sta­ty­ta, kad 70 proc. šak­nų au­ga her­bi­ci­dais ap­do­ro­tuo­se po­me­džiuo­se ir tik 30 proc. – žo­le ap­žel­din­tuo­se tar­pu­ei­liuo­se, nors jų plo­tis bu­vo vie­no­das.

Po­me­džių juos­ta tu­ri bū­ti kuo pla­tes­nė (apie 2 m plo­čio) ir vi­sai be pikt­žo­lių. Pir­mai­siais me­tais įvei­sus so­dą, po­me­džiuo­se pik­tžo­lės nai­ki­na­mos me­cha­niš­kai – dažniau­siai ra­vi­mos. La­bai ne­su­dė­tin­ga iš plokš­čia­pjū­vių no­ra­gė­lių pa­si­ga­min­ti pu­ren­tu­vą. Tuo­met ra­vė­ti ran­ko­mis te­liks la­bai siau­ra juos­ta.

Ge­riau­sia po­medžius mul­čiuo­ti. Po mul­čio sluoks­niu dir­va bū­na pu­res­nė ir drėg­nes­nė. Pa­so­din­ti me­de­liai dažniau­siai mul­čiuo­ja­mi mėš­lu. Iš ki­tų or­ga­ni­nių mul­čių so­duo­se ga­li­ma nau­do­ti žie­vę, pju­ve­nas ar­ba dur­pes. Mul­čio me­džia­gos ei­lė­se pa­klo­ja­mos 1 m plo­čio ir 10-15 cm sto­rio juos­to­mis. Tai su­lai­ko pik­tžo­lių au­gi­mą vie­ne­rius ar­ba dve­jus me­tus, išsau­go­ drėg­mę dir­vo­je, stip­ri­na me­de­lių au­gi­mą ir spar­ti­na de­rė­ji­mą. Mul­čiuo­jant pju­ve­no­mis ir žie­vė­mis, teks pa­di­din­ti azo­to trą­šų nor­mą, nes mik­ro­or­ga­niz­mai, skal­dan­tys žie­vę ar­ba pju­ve­nas, iš dir­vos pa­ima daug azo­to.

Her­bi­ci­dai leng­vi­na prie­žiū­rą

Leng­viau­sia ir pi­giau­sia pri­žiū­rė­ti po­me­džius, nau­do­jant her­bi­ci­dus. Po­me­džiuo­se her­bi­ci­dus ga­li­ma pra­dė­ti nau­do­ti nuo ant­rų­jų au­gi­mo so­de me­tų. Pla­čiau­siai nau­do­ja­mas ir Lie­tu­vo­je re­gist­ruo­tas her­bi­ci­das  raun­da­pas (veik­lio­ji me­džia­ga gli­fo­sa­tas). Jo purš­kia­ma 2-4  l/ha (skai­čiuo­jant tik po­me­džių juos­tų plo­tą). Tau­pant raun­da­pą, ga­li­ma im­ti jo 1,5 l/ha pri­de­dant 5 proc. amo­nio sa­liet­ros. Sa­liet­ra iš­tir­pi­na­ma ne­di­de­liais kie­kiais ir su­pi­la­ma į pu­siau pri­pil­dy­tą van­de­niu purkš­tu­vą. Raun­da­pas nai­ki­na dau­ge­lį pik­tžo­lių. Jo po­vei­kis pa­di­dė­ja, kai juo purš­kia­ma su ki­tais her­bi­ci­dais, kaip MCPA (1-2 l/ha). Vie­to­je raun­da­po ga­li­ma nau­do­ti her­bi­ci­dą gli­fo­są (2-4 l/ha) ar­ba ura­ga­ną (4 l/ha). Purš­kiant so­dą šiais her­bi­ci­dais, purkš­tu­vai tu­ri tu­rė­ti ap­sau­gą, kad skie­di­nys ne­pa­tek­tų ant vais­me­džių la­pų, o jau­na­me so­de - ir ant ka­mie­nų. Her­bi­ci­dai pro jau­ną žie­vę įsi­skver­bia į au­ga­lą ir vė­liau toks me­de­lis skurs­ta ar­ba su­nyks­ta.

Purš­kiant po­me­džius her­bi­ci­dais, pa­kan­ka 200-300 l/ha van­dens. Bū­ti­na ste­bė­ti, kad slė­gis purkš­tu­ve bū­tų kuo ma­žes­nis. Ne­ga­li­ma purkš­ti vė­juo­tu oru, kad her­bi­ci­dų tir­pa­las ne­pa­tek­tų ant vaismedžių la­pų.

Prieš purš­kiant raun­da­pą ar ki­tą sis­te­mi­nio vei­ki­mo her­bi­ci­dą, bū­ti­na iškar­py­ti at­ža­las, kad pro jų la­pus pre­pa­ra­tas ne­ap­nuo­dy­tų au­ga­lų. Her­bi­ci­dai ge­riau vei­kia, kai po jų iš­purš­ki­mo 5 valandas ne­ly­ja.