- Jurga ZALECKIENĖ
- Mano ūkis
Vytauto Andziulio sodyboje rododendrai, paprastai apsipildavę žiedais pirmąjį gegužės dešimtadienį, šiemet vis delsė išskleisti pumpurus – kantriai laukė šiltesnių dienų. Pirmuosius rododendrus savo kieme pasisodinęs daugiau kaip prieš trisdešimt metų, šiandien V.Andziulis Kauno rajono Salių kaime esančią sodybą pavertė tikra šių augalų karalyste, kurioje auga ir kelis dešimtmečius vešantys krūmai, ir ką tik sudygę augalėliai.
Praėjusi žiema buvo tikras išbandymas rododendrams. Daug šakų iššalo iki pat žemės. Ponas Vytautas dabar laukia, kol krūmai visiškai sulapos, tuomet nebegyvas šakas teks išpjauti. Sodyboje augę keli iš Indijos kilę rododendrai šiemet visi iššalo. Gaila, nes paprastai net ir stipriai apšalę rododendrai neblogai atželia iš šaknų. Žydi jie apie mėnesį, pavėsyje – ilgiau, saulėkaitoje – trumpiau. Pono Vytauto sodyboje auga gausybė azalijų (tai rododendrų atmaina), kurios žiemai numeta lapus. Viena gražiausiųjų - švelnioji azalija.
Vytautas Andziulis sako, kad rododendrus auginti – nedėkingas verslas, mat pirmųjų pinigų tenka laukti penkerius metus. Tiek reikia laiko, kol iš sėklytės užauga parduoti tinkamas krūmelis su pirmaisiais žiedais. Pirmuosius dvejus metus augaliukus tenka auginti šiltnamyje, vėliau persodinti į lauką, kad krūmeliai užsigrūdintų.
Sodinama tik į durpes
Rododendrai – miškų, ypač pušynų, augalai, todėl mėgsta paunksnę. Pati svarbiausia jų auginimo sąlyga - būtina sodinti rūgščiose durpėse. Tinkamiausias durpių sluoksnio storis – 40 cm, nes iki tokio gylio rododendrai leidžia šaknis. Jei sluoksnis bus tik kokių 5 cm storio, rododendrai giliau šaknų neleis, todėl visas šaknynas išsidėstys arti žemės paviršiaus ir tokį augalą teks dažniau laistyti. Jei durpių sluoksnis pakankamai storas, o vasara nelabai sausa, rododendrų laistyti visai nereikia.
Daug metų mokslininkai ginčijosi – vieni sakė, kad tai miško augalai ir jų tręšti nereikia. Bet iš tikrųjų tręšti verta. Tręšiama kalio sulfatu, amonio sulfatu ir superfosfatu (santykis 1:1:2). Dabar parduotuvėse galima nusipirkti specialių trąšų rododendrams. Geriausia tręšti prieš pat žydėjimą. Pakanka vieno karto, pakartotinai galima tręšti vasarą. Tik nereikėtų trąšų berti prieš pat rudenį, nes augalai tuomet nespėja pasiruošti žiemai.
Rododendrų augyne V.Andziulis specialiai pasodino pušų – jos sukuria natūralų lengvą pavėsį, o byrantys spygliai – puikus mulčias, be kitų naudingų savybių dar ir rūgštinantis dirvą.
Geriausia – ryto saulė
Vieta parenkama tokia, kad rododendrus kelias valandas apšviestų ryto saulė, o paskui jie atsidurtų pavėsyje. Augdami saulės atokaitoje rododendrai skursta.
Peržydėję rododendrai subrandina smulkutes (kaip pusė aguonos grūdelio) sėklas, kurios rudenį prieš šalnas, o kartais ir pavasarį, surenkamos ir pasėjamos į dėžutes šiltnamyje ar inspekte. Sėklų daigumas stulbinantis. Sužėlę daigeliai pikuojami ir dvejus metus auginami šiltnamyje. Vasarai šiltnamio stogas nukeliamas, kad augalėlius palaistytų lietus.
Rododendrai ilgaamžiai, retai serga, jiems nebaisūs kurmiai, atvirkščiai: kuo daugiau jie supurena žemę, tuo geriau prie šaknų prieina oras. Tiesa, jei durpės nerūgščios, rododendrai gali susirgti – lapai pasidaro raudonai dėmėti.
Sodininko patirtis
„Augink tai, ko reikia žmonėms, ir tu uždirbsi, - savo strategiją dėsto ponas Vytautas. - Visą laiką auginau gėles ir jau seniai žinau: jei vienais metais būna, tarkime, tulpių perteklius, tai kitais niekas jų nebeaugina, o aš auginu – ir laimiu. Auginau daug rožių (per 200 veislių), pomidorų daigus, agurkus. Augintojas turi būti sumanus, apsukrus, kaip dabar sakoma – verslus, greitai prisitaikyti prie besikeičiančių pirkėjų norų. Juk negali būti taip, kaip kolūkių laikais: ką bepriauginsiu – viskas turi būti supirkta“.
Prie Viduklės V.Andziulis turi 16 ha žemės. „Dešimt hektarų aptvėriau ir užsodinau pusiau žemaūgių poskiepių M26 obelų sodą, - pasakoja V.Andziulis. - Bet nesusitvarkau su pelėmis, pagraužia jos medelių smulkiąsias šaknis ir lieka tik kamblys – ateini pavasarį, patrauki medelį už viršūnės ir jis išsitraukia. Važiuoju į savo ūkį du kartus per savaitę, vaikai daug padeda – turiu jų šešis. Samdytis pagalbininkus – dažniausiai bergždžias darbas. Nebenori žmonės dabar dirbti, tenka juos prižiūrėti, nuolat raginti. Stengiamės išsiversti savo jėgomis. Tikiu, kad Lietuvoje sodininkystė – viena perspektyviausių žemės ūkio šakų. Ir gėlininkystė turėtų suklestėti“.
Būta ir nesėkmių. Pavyzdžiui, nusipirko ponas Vytautas Titania veislės serbentų tūkstantį krūmelių iš vieno pažįstamo sodininko. Pasodino, prižiūrėjo, o kai pradėjo krūmai derėti, išsigando: uogos smulkutės, kaip laukinių serbentų. Teko viską užarti.
Kažkada buvusi tuščia kalva per beveik keturis dešimtmečius virto puikiai sutvarkyta sodyba, iš tolo traukiančia akį žiemą vasarą žaliuojančiais spygliuočiais, dailiai sumūrytomis atraminėmis sienelėmis, vingriais takeliais ir laipteliais, neįprastos architektūros namu, saugančiu didelę paslaptį: visą dešimtmetį (1980-1990) čia veikė pogrindinė spaustuvė, kurioje sodybos šeimininkas išspausdino 138 000 egzempliorių įvairių religinių ir patriotinių knygelių. „Jei žmogus užsispirs, tai jis viską padarys“, - įsitikinęs Vytautas Andziulis.