23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2003/06
Rododendrų žiedų pakerėtas
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Vy­tau­to An­dziu­lio so­dy­bo­je ro­do­den­drai, pa­pras­tai ap­si­pil­da­vę žie­dais pir­mą­jį ge­gu­žės de­šim­ta­die­nį, šie­met vis del­sė iš­skleis­ti pum­pu­rus – kan­triai lau­kė šil­tes­nių die­nų. Pir­muo­sius ro­do­dend­rus sa­vo kie­me pa­si­so­di­nęs dau­giau kaip prieš tris­de­šimt me­tų, šiandien V.An­dziu­lis Kau­no ra­jo­no Sa­lių kai­me esan­čią so­dy­bą pa­ver­tė tik­ra šių au­ga­lų ka­ra­lys­te, ku­rio­je au­ga ir ke­lis de­šimt­me­čius ve­šan­tys krū­mai, ir ką tik su­dy­gę au­ga­lė­liai.

Pra­ėju­si žie­ma bu­vo tik­ras išban­dy­mas ro­do­den­drams. Daug ša­kų iš­ša­lo iki pat že­mės. Po­nas Vy­tau­tas da­bar lau­kia, kol krū­mai vi­siš­kai su­la­pos, tuo­met ne­be­gy­vas ša­kas teks iš­pjau­ti. So­dy­bo­je au­gę ke­li iš In­di­jos ki­lę ro­do­den­drai šie­met vi­si iš­ša­lo. Gaila, nes pa­pras­tai net ir stip­riai ap­ša­lę ro­do­den­drai ne­blo­gai at­že­lia iš šak­nų. Žydi jie apie mė­ne­sį, pa­vė­sy­je – il­giau, sau­lė­kai­to­je – trum­piau. Po­no Vy­tau­to so­dy­bo­je au­ga gau­sy­bė aza­li­jų (tai ro­do­den­drų at­mai­na), ku­rios žie­mai nu­me­ta la­pus. Vie­na gra­žiau­siųjų - švel­nio­ji aza­li­ja.

Vy­tau­tas An­dziu­lis sa­ko, kad ro­do­den­drus au­gin­ti – ne­dė­kin­gas ver­slas, mat pir­mų­jų pi­ni­gų ten­ka lauk­ti pen­ke­rius me­tus. Tiek rei­kia lai­ko, kol iš sėk­ly­tės už­au­ga par­duo­ti tin­ka­mas krū­me­lis su pir­mai­siais žie­dais. Pir­muo­sius dve­jus me­tus au­ga­liu­kus ten­ka au­gin­ti šilt­na­my­je, vė­liau per­so­din­ti į lau­ką, kad krū­me­liai už­si­grū­din­tų.

So­di­na­ma tik į dur­pes

Ro­do­den­drai – miš­kų, ypač pu­šy­nų, au­ga­lai, to­dėl mėgs­ta pa­unks­nę. Pa­ti svar­biau­sia jų au­gi­ni­mo są­ly­ga - bū­ti­na so­din­ti rūgš­čio­se dur­pė­se. Tin­ka­miau­sias dur­pių sluoks­nio sto­ris – 40 cm, nes iki to­kio gy­lio ro­do­den­drai leidžia šak­nis. Jei sluoks­nis bus tik ko­kių 5 cm sto­rio, ro­do­den­drai gi­liau šak­nų ne­leis, to­dėl vi­sas šak­ny­nas iš­si­dės­tys ar­ti že­mės pa­vir­šiaus ir to­kį au­ga­lą teks daž­niau lais­ty­ti. Jei dur­pių sluoks­nis pa­kan­ka­mai sto­ras, o va­sa­ra ne­la­bai sau­sa, ro­do­den­drų lais­ty­ti vi­sai ne­rei­kia.

Daug me­tų moks­li­nin­kai gin­či­jo­si – vie­ni sa­kė, kad tai miš­ko au­ga­lai ir jų tręš­ti ne­rei­kia. Bet iš tik­rų­jų tręš­ti ver­ta. Trę­šia­ma ka­lio sul­fa­tu, amo­nio sul­fa­tu ir su­per­fos­fa­tu (san­ty­kis 1:1:2). Da­bar par­duo­tu­vė­se ga­li­ma nu­si­pirk­ti spe­cia­lių trą­šų ro­do­den­drams. Ge­riau­sia tręš­ti prieš pat žy­dė­ji­mą. Pa­kan­ka vie­no kar­to, pa­kar­to­ti­nai ga­li­ma tręš­ti va­sa­rą. Tik ne­rei­kė­tų trą­šų ber­ti prieš pat ru­de­nį, nes au­ga­lai tuo­met ne­spė­ja pa­si­ruoš­ti žie­mai.

Ro­do­den­drų au­gy­ne V.An­dziu­lis spe­cia­liai pa­so­di­no pu­šų – jos su­ku­ria na­tū­ra­lų leng­vą pa­vė­sį, o by­ran­tys spyg­liai – pui­kus mul­čias, be ki­tų nau­din­gų sa­vy­bių dar ir rūgš­ti­nan­tis dir­vą.

Ge­riau­sia – ry­to sau­lė

Vie­ta pa­ren­ka­ma to­kia, kad ro­do­den­drus ke­lias va­lan­das ap­švies­tų ry­to sau­lė, o pas­kui jie at­si­dur­tų pa­vė­sy­je. Aug­da­mi sau­lės ato­kai­to­je ro­do­den­drai skurs­ta.

Per­žy­dė­ję ro­do­den­drai su­bran­di­na smul­ku­tes (kaip pu­sė aguo­nos grū­de­lio) sėk­las, ku­rios ru­de­nį prieš šal­nas, o kar­tais ir pa­va­sa­rį, su­ren­ka­mos ir pa­sė­ja­mos į dė­žu­tes šilt­na­my­je ar ins­pek­te. Sėk­lų dai­gu­mas stul­bi­nan­tis. Su­žė­lę dai­ge­liai pi­kuo­ja­mi ir dve­jus me­tus au­gi­na­mi šilt­na­my­je. Va­sa­rai šilt­na­mio sto­gas nu­ke­lia­mas, kad au­ga­lė­lius pa­lais­ty­tų lie­tus.

Ro­do­den­drai il­ga­amžiai, re­tai ser­ga, jiems ne­bai­sūs kur­miai, at­virkš­čiai: kuo dau­giau jie su­pu­re­na že­mę, tuo ge­riau prie šak­nų pri­ei­na oras. Tie­sa, jei dur­pės ne­rūgš­čios, ro­do­den­drai ga­li su­sirg­ti – la­pai pa­si­da­ro rau­do­nai dė­mė­ti.

So­di­nin­ko pa­tir­tis

„Au­gink tai, ko rei­kia žmo­nėms, ir tu už­dirb­si, - sa­vo stra­te­gi­ją dės­to po­nas Vy­tau­tas. - Vi­są lai­ką au­gi­nau gė­les ir jau se­niai ži­nau: jei vie­nais me­tais bū­na, tar­ki­me, tul­pių per­tek­lius, tai ki­tais nie­kas jų ne­be­au­gi­na, o aš au­gi­nu – ir lai­miu. Au­gi­nau daug ro­žių (per 200 veis­lių), po­mi­do­rų dai­gus, agur­kus. Au­gin­to­jas tu­ri bū­ti su­ma­nus, ap­suk­rus, kaip da­bar sa­ko­ma – ver­slus, grei­tai pri­si­tai­ky­ti prie be­si­kei­čian­čių pir­kė­jų no­rų. Juk ne­ga­li bū­ti taip, kaip ko­lū­kių lai­kais: ką be­priau­gin­siu – vis­kas tu­ri bū­ti su­pirk­ta“.

Prie Vi­duk­lės V.An­dziu­lis tu­ri 16 ha že­mės. „De­šimt hek­ta­rų ap­tvė­riau ir už­so­di­nau pu­siau že­ma­ū­gių po­skie­pių M26 obe­lų so­dą, - pa­sa­ko­ja V.An­dziu­lis. - Bet nesu­si­tvar­kau su pe­lė­mis, pa­grau­žia jos me­de­lių smul­ki­ą­sias šak­nis ir lie­ka tik kam­blys – at­ei­ni pa­va­sa­rį, pa­trau­ki me­de­lį už vir­šū­nės ir jis iš­si­trau­kia. Va­žiuo­ju į sa­vo ūkį du kar­tus per sa­vai­tę, vai­kai daug pa­de­da – tu­riu jų še­šis. Sam­dy­tis pa­gal­bi­nin­kus – dažniau­siai bergž­džias dar­bas. Ne­be­no­ri žmo­nės da­bar dirb­ti, ten­ka juos pri­žiū­rė­ti, nuo­lat ra­gin­ti. Sten­gia­mės iš­si­vers­ti sa­vo jė­go­mis. Ti­kiu, kad Lie­tu­vo­je so­di­nin­kys­tė – vie­na per­spek­ty­viau­sių že­mės ūkio ša­kų. Ir gė­li­nin­kys­tė tu­rė­tų su­kles­tė­ti“.

Bū­ta ir ne­sėk­mių. Pa­vyz­džiui, nu­si­pir­ko po­nas Vy­tau­tas Ti­ta­nia veis­lės ser­ben­tų tūks­tan­tį krū­me­lių iš vie­no pa­žįs­ta­mo so­di­nin­ko. Pa­so­di­no, pri­žiū­rė­jo, o kai pra­dė­jo krū­mai de­rė­ti, iš­si­gan­do: uo­gos smul­ku­tės, kaip lau­ki­nių ser­ben­tų. Te­ko vis­ką už­ar­ti.

Kaž­ka­da buvusi tuš­čia kal­va per be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius vir­to pui­kiai su­tvar­ky­ta so­dy­ba, iš to­lo trau­kian­čia akį žie­mą va­sa­rą ža­liuo­jan­čiais spyg­liuo­čiais, dai­liai su­mū­ry­to­mis at­ra­mi­nė­mis sie­ne­lė­mis, ving­riais ta­ke­liais ir laip­te­liais, ne­įpras­tos ar­chi­tek­tū­ros na­mu, sau­gan­čiu di­de­lę pa­slap­tį: vi­są de­šimt­me­tį (1980-1990) čia vei­kė po­grin­di­nė spaus­tu­vė, ku­rio­je so­dy­bos šei­mi­nin­kas išspaus­di­no 138 000 eg­zem­plio­rių įvai­rių re­li­gi­nių ir pa­trio­ti­nių kny­ge­lių. „Jei žmo­gus už­si­spirs, tai jis vis­ką pa­da­rys“, - įsi­ti­ki­nęs Vy­tau­tas An­dziu­lis.