Pu­pe­lių pa­pras­to­ji mo­zai­ka

Pa­pras­tą­ją mo­zai­ką pla­ti­na vi­ru­sas BCMV. Ja ser­ga pu­pe­lės, vi­kiai, bal­ta­žiedžiai bar­kū­nai. Pu­pe­lių dai­gai, au­gan­tys iš ap­si­krė­tu­sios sėk­los, bū­na iš­mar­gin­ti gels­vo­mis mo­zai­kiš­ko­mis dė­mė­mis, ap­ri­bo­to­mis smul­kių la­po gys­lų. Se­nes­nių la­pų mo­zai­kiš­kos dė­mės bū­na la­biau la­po pa­kraš­čiuo­se, tarp gys­lų, o prie stam­bių gys­lų la­pa­lakš­tis lie­ka ža­lias. Už­si­krė­tę au­ga­lai užau­ga mažes­ni už svei­kuo­sius, la­pai gar­ba­no­ti, ankš­tys pa­gel­tu­sios, raukš­lė­tos.

La­biau­siai pa­pras­to­sios mo­zai­kos po­žy­miai iš­ryš­kė­ja, kai tem­pe­ra­tū­ra aukš­tes­nė ne­gu 280C. Jei pu­pe­lės vi­ru­sais ap­si­kre­čia tik ve­ge­ta­ci­jos me­tu, li­gos po­žy­miai nė­ra to­kie ryš­kūs, pu­pe­lės ma­žiau nu­ken­čia. Pa­grin­di­nis in­fek­ci­jos šal­ti­nis - už­krės­ta sėk­la. Pu­sė ne­at­spa­rių veis­lių sėk­lų ga­li bū­ti už­krės­tos vi­ru­su BCMV. Sėk­lo­se vi­ru­sai gy­vy­bin­gi iš­lie­ka net iki 30 me­tų. Ve­ge­ta­ci­jos me­tu vi­ru­sus per­ne­ša ama­rai, me­cha­niš­kai už­si­kre­čia­ma per prie­žiū­ros dar­bus ar­ba su žie­da­dul­kė­mis.

Ap­sau­ga. Au­gin­ki­te at­spa­rias pu­pe­lių veis­les; sė­ki­te tik svei­kas ko­ky­biš­kas sėk­las; ve­ge­ta­ci­jos me­tu nai­kin­ki­te ama­rus – vi­ru­sų pla­tin­to­jus.

Pu­pe­lių gel­to­no­ji mozai­ka

Gel­to­no­sios mo­zai­kos su­kė­lė­jas - vi­ru­sas BYMV - pa­žei­džia pu­pe­les, žir­nius, vi­kius, lu­bi­nus, so­jas, do­bi­lus, bar­kū­nus, liu­cer­ną, kar­de­lius, fre­zi­jas, ta­ba­ką ir dau­ge­lį ki­tų au­ga­lų. Ser­gan­tys au­ga­lai bū­na ma­žes­ni už svei­kuo­sius ir men­kai de­ra. Ant pu­pe­lių la­pų at­si­ran­da smul­kių gels­vų dė­me­lių. Jos la­bai grei­tai ple­čia­si, su­si­lie­ja. La­pai tam­pa mo­zai­kiš­kai dė­mė­ti, kai ka­da de­for­muo­ja­si. Ankš­tys de­for­muo­tos, sėk­los jo­se ne­už­au­ga ar­ba jos bū­na smul­kios ir ne­tai­syk­lin­gos for­mos. In­fek­ci­jos šal­ti­nis – už­krės­ta pu­pų, žir­nių sėk­la ir gel­to­ną­ja mo­zai­ka jau ser­gan­tys au­ga­lai. Ve­ge­ta­ci­jos me­tu vi­ru­sus per­neša ama­rai.

Ap­sau­ga. Pu­pe­lių pa­sė­lis tu­rė­tų bū­ti 200-300 m at­stu­mu nuo au­ga­lų, jautrių šiam virusui. Nai­kin­ki­te pa­sė­liuo­se ama­rus; au­gin­ki­te at­spa­rias vi­ru­sui veis­les ir hib­ri­dus.

Pu­pe­lių rie­ba­li­nė dėmėtli­gė

Rie­ba­li­nės dė­mėt­li­gės su­kė­lė­jas - bak­te­ri­ja Pseu­do­mo­nas sy­rin­gae pv. pha­se­o­li­co­la (Burkh.) Young, Dye pa­žei­džia vi­sas ant­že­mi­nes au­ga­lo da­lis. Tai la­bai daž­na ir iš­pli­tu­si pu­pe­lių li­ga. Žalin­giau­sia jau­niems au­ga­lams. Ant dai­gų skil­čia­la­pių, iš­au­gu­sių iš užkrės­tų sėk­lų, at­si­ran­da tam­siai ža­lių rie­ba­li­nių dė­mių. Ser­gan­tys dai­gai su­nyks­ta, o jei­gu ir iš­lie­ka, iš jų už­au­ga skur­dūs au­ga­lai. Ant ser­gan­čių la­pų at­si­ran­da smul­kių, pa­vie­nių ar su­si­tel­ku­sių į gru­pe­les, ru­duo­jan­čių dė­mių. Dė­mių vie­to­se au­di­niai iš­krin­ta.

Ankštys li­gos ap­im­to­se vie­to­se iš pra­džių es­ti tam­siai ža­lios, rie­ba­li­nės, vė­liau pa­si­da­ro rus­vos. Stie­bai iš­mar­gin­ti įdum­ban­čio­mis dė­mė­mis, ku­rių vie­to­se ga­li at­si­ver­ti žaiz­de­lės. Kai oras drėg­nas, iš dė­mių ir žaiz­de­lių sun­kia­si pilkš­vo skys­čio la­še­liai, ku­ria­me ran­da­ma bak­te­ri­jų. La­še­liams iš­džiū­vus, lie­ka si­dab­ri­nio at­spal­vio plė­ve­lė. Li­go­tos pu­pe­lės men­kai de­ra, iš­au­ga ru­dai dė­mė­tos ap­krės­tos sėk­los. In­fek­ci­ja iš­lie­ka sėk­lo­se ir ser­gan­čių au­ga­lų lie­ka­no­se. Ve­ge­ta­ci­jos me­tu li­ga plin­ta su van­dens la­še­liais. Kai oro tem­pe­ra­tū­ra bū­na 18-200C ir pa­ly­ja, li­ga ga­li pažeis­ti di­de­lius pa­sė­lių plo­tus.

Ap­sau­ga. Sė­ki­te svei­ką, bei­cuo­tą sėk­lą; pa­rin­ki­te pa­sė­liams at­vi­ras, vė­jo ge­rai pra­pu­čia­mas vie­tas; dai­gų tarps­niu pa­sė­lius pro­fi­lak­tiš­kai purkš­ki­te va­rio gru­pės pre­pa­ra­tais.

Pu­pe­lių bak­te­ri­nė deg­li­gė

Bak­te­ri­nė deg­li­gė (su­kė­lė­jas Xant­ho­mo­nas cam­pest­ris pv. pha­se­o­li (Smith) Dye) - la­bai išpli­tu­si li­ga. Ji smar­kiau išplin­ta šil­to­mis (28-320C) lie­tin­go­mis va­sa­ro­mis. In­fek­ci­ją per­ne­ša ken­kė­jai, lie­tus, vė­jas ir žmo­nės su dar­bo įran­kiais. Daž­nai pu­pe­lės bū­na ap­si­krė­tu­sios ir deg­li­ge, ir rie­ba­li­ne dė­mėt­li­ge.

Bak­te­ri­nės deg­li­gės su­kė­lė­jas žie­mo­ja ap­krės­to­se sėk­lo­se, kur ga­li iš­lik­ti gy­vy­bin­gas iki 6 me­tų, ir sir­gu­sių au­ga­lų lie­ka­no­se. Dygs­tant ap­krės­toms sėk­loms, sėk­las­kil­tės daž­niau­siai su­pū­va šla­piuo­ju pu­vi­niu, dai­gai žūs­ta. Ant ser­gan­čių la­pų at­si­ran­da ma­žų gels­vai ru­dų pa­van­de­ni­ju­sių, ne­tai­syk­lin­gų, vė­liau di­dė­jan­čių ir ru­duo­jan­čių dė­mių. Jos bū­na ap­juos­tos pla­čiu gels­vai žals­vu ap­va­du. Smar­kiau li­gos ap­im­ti la­pai su­si­raukš­lė­ja ir nu­džiūs­ta. Kar­tais dė­mių vie­to­se au­di­niai iš­krin­ta. Stie­buo­se at­si­ran­da pail­gų raus­vai ru­dų dė­mių. Jų vie­to­se au­ga­lo au­di­niai ga­li iš­il­gai plyš­ti, o stie­bai pa­lūž­ti. Ant ankščių iš pradžių at­si­ran­da smul­kių rie­ba­li­nių žals­vų dė­me­lių, vė­liau jos ple­čia­si ir ru­duo­ja. Drėg­nu me­tu iš li­gos pa­žeis­tų vie­tų sun­kia­si gels­vas skys­tis, ku­ria­me ran­da­ma bak­te­ri­jų. Ser­gan­čio­se ankš­ty­se sėk­los ne­už­si­mez­ga ar­ba iš­au­ga iš­mar­gin­tos gels­vai raus­vo­mis dė­me­lė­mis.

Ap­sau­ga. Ana­lo­giš­ka kaip bak­te­ri­nės rie­ba­li­nės dė­mėt­li­gės at­ve­ju.

Fu­za­ri­nis vy­tu­lys

Fu­za­ri­niu vy­tu­liu (su­kė­lė­jas Fu­sa­rium oxys­po­rum Schlecht f. sp. pha­se­o­li Ben­dri et Sny­der) ap­si­kre­čia pu­pe­lių dai­gai. Li­gos pa­sek­mė – žu­vę dai­gai, iš­re­tė­jęs pa­sė­lis. Vė­les­niais au­gi­mo tarps­niais pažeidžia­mos šak­nys, to­dėl au­ga­lai blo­gai au­ga, skurs­ta, la­pai gels­ta, džiūs­ta ir nu­kren­ta. Ser­gan­tys au­ga­lai pras­tai de­ra. Pir­mi­nė in­fek­ci­ja ga­li kil­ti nuo ap­si­krė­tu­sių sėk­lų (pa­to­ge­nų ran­da­ma ir sėk­lų iš­orė­je, ir vi­du­je) ar­ba per už­krės­tą dir­vą. Fu­za­rio­zė la­biau plin­ta rūgš­čio­se dir­vo­se.

Ap­sau­ga. Sė­ki­te svei­ką, bei­cuo­tą sėk­lą į ne­už­krės­tą dir­vą; to­je pa­čio­je vie­to­je pu­pe­les au­gin­ki­te po 5-6 me­tų; įves­ki­te į sė­jo­mai­ną ja­vus, do­bi­lus, liu­cer­ną; kal­kin­ki­te rūgš­čias dir­vas, kad ne­pri­si­dau­gin­tų fu­za­rio­zės su­kė­lė­jų.

Skle­ro­ti­nis pu­vi­nys

Skle­ro­ti­nis pu­vi­nys (su­kė­lė­jas Scle­ro­ti­nia scle­ro­tio­rum (Lib.) de Ba­ry) daž­niau­siai pa­žei­džia ankš­tis, bet ga­li pū­ti ir ki­tos ant­že­mi­nės au­ga­lo da­lys. Jei pra­de­da pū­ti stie­bas, au­ga­las žūs­ta. Pa­žei­di­mo vie­to­je at­si­ran­da šla­piuo­jan­čios dė­mės, ku­rios pa­si­den­gia bal­tu, pu­riu lyg va­ta gry­bo ap­na­šu. Vė­liau su­si­for­muo­ja juo­di skle­ro­čiai. Gry­bie­nos ga­ba­lė­liais li­gos su­kė­lė­jas iš­plin­ta pa­sė­liuo­se ir ap­kre­čia au­ga­lus. Kuo tan­kes­nis pa­sė­lis, tuo leng­viau li­gai plis­ti.

Au­ga­lai ga­li sirg­ti ir slap­ta skle­ro­ti­nio pu­vi­nio for­ma, ta­da li­gą nu­sta­ty­ti sun­ku. Pu­pe­lės gels­ta, vys­ta ir su­pū­va, bet jų pa­vir­šiu­je bū­din­gas gry­bo ap­na­šas ne­su­si­da­ro. Pir­mi­nė in­fek­ci­ja – gry­bo skle­ro­čiai, per­žie­mo­ję dir­vo­je ir au­ga­li­nė­se lie­ka­no­se; ant­ri­nė – gry­bie­nos da­lys, ku­rio­mis vė­siu ir lie­tin­gu oru už­si­kre­čia au­ga­lai. In­fek­ci­ja į au­ga­lą leng­vai pa­ten­ka per žaiz­de­les. Už­au­gu­sios pu­pe­lės ser­ga la­biau ne­gu jau­nos.

Ap­sau­ga. Nu­ė­mę der­lių, gi­liai su­ar­ki­te dir­vą. Iš­lai­ky­ki­te tre­jų me­tų sė­jo­mai­ną; jei bu­vo au­ga­lų, ser­gan­čių skle­ro­ti­niu pu­vi­niu, ven­ki­te šia li­ga sir­gu­sio prieš­sė­lio. Ne­au­gin­ki­te pu­pe­lių po ankš­ti­nių, šak­nia­vai­si­nių ir sa­lo­tų; ne­sė­ki­te pu­pe­lių per tan­kiai, ne­au­gin­ki­te jų vė­jo neper­pu­čia­mo­se, už­pa­vė­sin­to­se vie­to­se. Kai rei­kia, nau­do­ki­te fun­gi­ci­dus.

Ke­ke­ri­nys pu­vi­nys

Ke­ke­ri­nis pu­vi­nys (Bot­ry­tis ci­ne­rea Pers. Fr) pažeidžia vi­sas antžemi­nes au­ga­lo da­lis. Pu­pe­lės nuo ke­ke­ri­nio pu­vi­nio smar­kiau nu­ken­čia lie­tin­go­mis vė­sio­mis va­sa­ro­mis, ypač tan­kūs, blo­gai vė­jo per­pu­čia­mi pa­sė­liai. In­fek­ci­jai plis­ti pa­lan­ki 10-250C oro tem­pe­ra­tū­ra, op­ti­ma­li 200C. Drėg­nai lai­ko­mos sėk­los taip pat ga­li su­pū­ti. Daž­niau­siai au­ga­lai už­si­kre­čia žy­dė­ji­mo me­tu ir for­muo­jan­tis ankš­tims.

Gry­bas pa­ten­ka per nek­ta­ri­nę ar me­cha­niš­kai pažeis­tas vie­tas (daž­nai pa­da­ry­tas ken­kė­jų). Ant pu­vi­nio ap­im­tų la­pų at­si­ran­da švie­siai rus­vų įvai­raus dy­džio dė­mių; ant ankš­čių už­krės­to­se vie­to­se – pa­van­de­ni­ju­sių dė­mių, ku­rios ga­li ap­im­ti vi­są ankš­tį. Pū­van­čių ankščių, la­pų ir stie­bų pa­vir­šiu­je su­si­da­ro pilkš­vas ap­na­šas iš gry­bo mi­ce­lio ir ko­ni­di­jų. Jas pla­ti­na oro sro­vės ir lie­tus. Su­pu­vu­sių au­ga­lo da­lių pa­vir­šiu­je su­si­da­ro smul­kūs juo­di skle­ro­čiai, ku­rie per­žie­mo­ja au­ga­lų lie­ka­no­se, su sėk­la ir dir­vo­je.

Ap­sau­ga. Pu­pe­lėms pa­rin­ki­te sau­lė­tas, at­vi­ras vie­tas; sė­ki­te svei­ką, bei­cuo­tą sėk­lą, ne­su­tan­kin­ki­te sė­jos; ven­ki­te ke­ke­ri­niu pu­vi­niu sir­gu­sio prieš­sė­lio. Nu­ė­mę der­lių, pa­ša­lin­ki­te au­ga­lų lie­ka­nas, gi­liai su­ar­ki­te dir­vą. Pro­fi­lak­tiškai ar pri­rei­kus nau­do­ki­te che­mi­nes ap­sau­gos prie­mo­nes.

Pu­pe­lių rū­dys

Pu­pe­lių rū­dys (su­kė­lė­jas Uro­my­ces pha­se­o­li (Pers.) G. Wint) ga­li pa­si­tai­ky­ti ten, kur au­gi­na­mi di­des­ni plo­tai žir­nių, špa­ra­gi­nių pu­pe­lių ar vyk­do­ma jų sėk­li­nin­kys­tė. Ant la­pų, stie­bų ir ankš­čių at­si­ran­da 1-2 mm dy­džio ru­di pra­plyš­tan­tys spuo­ge­liai – gry­bo ure­do­so­rai. Po ke­lių sa­vai­čių ša­lia jų su­si­for­muo­ja tam­siai ru­di spuo­ge­liai – te­leu­to­so­rai. Dažniau rū­di­mis pu­pe­lės ser­ga šil­to­mis drėg­no­mis va­sa­ro­mis. La­biau­siai ši in­fek­ci­ja plin­ta 15-250C tem­pe­ra­tū­ro­je. Žemes­nė­je ne­gu 150C ir aukš­tes­nė­je ne­gu 280C tem­pe­ra­tū­ro­je rū­dys ne­plin­ta. Rū­džių su­kė­lė­jas vi­są lai­ką vys­to­si ant to pa­ties au­ga­lo. Už­kra­tas per­žie­mo­ja sir­gu­sių au­ga­lų lie­ka­no­se, iš čia ir ky­la pir­mi­nė in­fek­ci­ja.

Ap­sau­ga. Iš­lai­ky­ki­te 3-4 me­tų sė­jo­mai­ną; sė­ki­te svei­ką, bei­cuo­tą sėk­lą; spe­cia­lių ap­sau­gos prie­mo­nių ne­rei­kia, pa­kan­ka ge­ros ag­ro­tech­ni­kos. Che­mi­nes ap­sau­gos prie­mo­nes nau­do­ki­te tik esant bū­ti­ny­bei. Dau­ge­lis nau­jų veis­lių ir hib­ri­dų at­spa­rios rū­dims.