Bi­jū­nai - kai­mo so­dy­bų puoš­me­na, dai­no­se ap­dai­nuo­ti, mer­ge­lių au­gin­ti dar­že­liuo­se, bet šiuo me­tu ne­pel­ny­tai pri­mirš­ti. Di­des­nės jų ko­lek­ci­jos su­kaup­tos Kau­no Vytau­to Didžio­jo uni­ver­si­te­to ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­duo­se.

Bu­vu­sį bi­jū­nų po­pu­lia­ru­mą pa­tvir­ti­na vien jų var­dų, nu­-ro­dy­tų „Lie­tu­viš­ka­me bo­ta­ni­kos žo­dy­ne“ (1938 m.) gau­sa: bi­jū­nas, be­liu­nas, bi­liu­nas, pa­na­ri­ja, pi­na­vė, pi­na­vė­ja, pi­na­ri­ja. Bi­jū­nus Lie­tu­vo­je iš­aukš­ti­no gė­li­nin­kė ir se­lek­ci­nin­kė Ona Skei­vie­nė, iš­ve­du­si veis­les Prof. Gry­baus­kas, Gar­bė Mo­ti­nai, Vir­gi­li­jus, ku­rios da­bar au­ga dau­ge­lio vals­ty­bių bo­ta­ni­kos so­dų bi­jū­nų ko­lek­ci­jo­se. Ei­da­mi į Eu­ro­pą, pri­va­lo­me iš­sau­go­ti ir to­bu­lin­ti sa­vi­tą kraš­to vei­dą, o gė­lės – vie­nas iš bū­dų tai pa­da­ry­ti.

Bi­jū­nai - il­ga­amžiai au­ga­lai, prie­mo­lio ir pa­ge­rin­to­se mo­lio dir­vo­se ne­per­so­din­ti ga­li aug­ti 50 ir dau­giau me­tų. So­dy­bo­se ga­li bū­ti so­di­na­mos pa­vie­nės bi­jū­nų gru­pės, pa­lie­kant ne­ma­žus tar­pus tarp au­ga­lų, kad bū­tų pa­to­gu šie­nau­ti ve­ją. Jie ga­li aug­ti ke­liu­kų ar ta­ke­lių pa­kraš­čiuo­se pa­kai­to­mis so­di­nant ir ki­tas dau­gia­me­tes gė­les, pvz. vilk­dal­gius, pui­kų­jį ši­lo­ką, vie­na­die­nes, sna­pu­čius, hei­che­ras, rykš­te­nes ar sau­lai­nes.

Žy­di bi­jū­nai bir­že­lio mė­ne­sį. Žy­dė­ji­mo gau­sa, žied­ko­čių tvir­tu­mas, la­pi­jos žvil­ge­sys by­lo­ja, ar tei­sin­gai jie au­gi­na­mi.

Pras­tai bi­jū­nai žy­di, kai:

• per gi­liai pa­so­din­ti;
• grei­tai nu­sto­ja žy­dė­ti pa­vė­sy­je, nors pa­ken­čia pa­vė­sį 2-3 val. per die­ną;
• blo­gai dre­nuo­ta dir­va ir au­ga­lai užmirks­ta (ga­li įsi­mes­ti ir pu­vi­niai);
• pa­kąs­ti vė­ly­vų­jų pa­va­sa­rio šal­nų;
• au­ga skur­džio­je dir­vo­je be ele­men­ta­rios prie­žiū­ros;
• žied­pum­pu­rių (birželio mėn.) ir siur­bia­mų­jų šak­nų (rug­sė­jo mėn.) au­gi­mo me­tu bū­na saus­ros;
• 15 ir dau­giau me­tų au­ga ne­per­so­din­ti, ypač jei veis­lė le­pes­nė ar­ba pa­so­din­ti leng­vo­je že­mė­je;
• be ato­dai­ros išski­na­mi žie­dai su la­pais, per anks­ti nu­pjau­na­mi la­pai.

Že­mės pa­ruo­ši­mas

Tam, kad bi­jū­nai veš­liai aug­tų dau­ge­lį me­tų, su­si­for­muo­tų stip­rus šak­ny­nas, rei­kia tin­ka­mai juos pa­so­din­ti. Kiek­vie­nam ke­rui ka­sa­ma at­ski­ra 50-70 cm gy­lio ir 40-60 cm plo­čio duo­bė. Duo­bės gy­lis są­ly­giš­kai pa­da­li­ja­mas į 3 da­lis. Sun­kio­se dir­vo­se dre­na­žui į dug­ną pi­la­mas maž­daug 10 cm sto­rio žvy­ro, skal­dos ar ke­ra­mi­kos šu­kių sluoks­nis. Jei­gu že­mė leng­va ir pra­lai­di van­de­niui, į duo­bės dug­ną kre­čia­mas mo­lio pa­ma­tas. Vi­du­ri­nis sluoks­nis tu­ri bū­ti pats sto­riau­sias (30-50 cm) ir der­lin­giau­sias. To­dėl čia su­pi­la­mas spe­cia­liai pa­ruoš­tas kom­pos­tas ar­ba pa­ge­rin­tas vir­šu­ti­nis dir­vo­že­mio sluoks­nis: į jį įmaišoma kom­pos­to, per­pu­vu­sio mėš­lo, leng­vo­je že­mė­je - ir mo­lio, lė­tai vei­kian­čių kom­plek­si­nių ar mi­ne­ra­li­nių trą­šų (2-3 kg/m3), pe­le­nų.

Viršuti­nis 20-30 cm dir­vo­že­mio sluoks­nis ne­tu­ri bū­ti la­bai der­lin­gas, kad į sod­me­nis ne­įsi­mes­tų pu­vi­niai, ta­čiau į jį ga­li­ma įmai­šy­ti pe­le­nų, kiau­ši­nio lukš­tų, kau­la­mil­čių. Prieš so­di­ni­mą že­mė ge­rai pa­lie­ja­ma.

Ka­da per­so­din­ti ir so­din­ti bi­jū­nus

Tin­ka­miau­sias lai­kas - nuo rug­pjū­čio vi­du­rio iki rug­sė­jo vi­du­rio. Tuo me­tu ant­že­mi­nė da­lis jau nu­sto­ju­si aug­ti, nau­ji au­gi­mo pum­pu­rai vi­siš­kai su­si­for­ma­vę, o smul­kio­sios šak­ne­lės aug­ti dar ne­pra­dė­ju­sios. Šis ra­my­bės pe­ri­odas ne­il­gas –1-1,5 mė­ne­sio. Ga­li­ma so­din­ti ir vė­liau, ta­čiau au­ga­lai pir­mai­siais me­tais augs smar­kiau, ne­žy­dės, ypač po šal­tos žie­mos. Pa­va­sa­rį so­din­ti ge­riau­sia tik ba­lan­džio mė­ne­sį. Su­la­po­ję bi­jū­nai sun­kiai ištve­ria per­so­di­ni­mą, nes pa­žeis­tos smul­kio­sios siur­bia­mo­sios šak­ne­lės sun­kiai atau­ga.

Iš­ka­sę pir­mą­jį bi­jū­nų ke­rą, ap­žiū­rė­ki­te ar pa­grin­di­nės šak­nys ap­au­gu­sios smul­kio­mis šak­ne­lė­mis. Jei­gu taip, pa­lan­kiau­sias so­di­ni­mo lai­kas jau pra­ėjęs.

Bi­jū­nai ge­rai įsi­šak­ny­ja per 6 sa­vai­tes.

Kaip pa­ruošti sod­me­nis

Gė­ly­nuo­se so­di­na­mi 3-4 pum­pu­rus tu­rin­tys sod­me­nys, ku­rių šak­nų il­gis pa­trum­pi­na­mas iki 10-15 cm. To­kio il­gio šak­nį tu­ri tu­rė­ti kiek­vie­nas pum­pu­ras, ki­taip jis ne­si­vys­to. Mažes­ni, 1-2 pum­pu­rus tu­rin­tys sod­me­nys dar pa­au­gi­na­mi. Bi­jū­nų ži­no­vai tei­gia, kad smul­kiau­si sod­me­nys yra la­bai gy­vy­bin­gi, ta­čiau jų vys­ty­ma­sis iki nor­ma­laus žy­dė­ji­mo 1-2 me­tais il­ges­nis ne­gu 3-4 pum­pu­rus tu­rin­čių sod­me­nų.

Nu­pjau­na­ma ant­že­mi­nė da­lis, pa­lie­kant 10-15 cm il­gio sta­ga­rė­lius. Ke­ras ap­ka­sa­mas, po to kas­tu­vu ar šakė­mis iš­ke­lia­mas, ypač sau­gant prie stie­bų esan­čius au­gi­mo pum­pu­rus ar ap­link juos besi­for­muo­jan­čias šak­ne­les. Ke­ras pa­sta­to­mas ant tvir­to pa­ma­to, kad bū­tų pa­to­giau jį iš­da­ly­ti. Ga­li­ma šiek tiek (2-4 val.) ke­rą pa­vy­tin­ti pa­vė­sy­je. Me­di­niu pleištu ke­ras at­sar­giai su­skal­do­mas į ke­le­tą stam­bių da­lių.

Jei per­so­din­si­te vi­sai ne­skal­dy­tą ke­rą, pir­mai­siais me­tais jis gau­siai žy­dės, ta­čiau po 2 ar­ba 3 me­tų ga­li ir ne­be­žy­dė­ti, nes kuo mažiau išda­lytas ke­ras, tuo ma­žes­nė jo re­ge­ne­ra­ci­nė ga­lia. Bi­jū­nų ke­ro šak­nys yra tri­jų ti­pų. Pa­čios veik­liau­sios ir gy­vy­biš­kai la­bai svar­bios yra smul­kiosios vie­na­me­tės siur­bia­mo­sios šak­ne­lės, ku­rios ap­au­ga sto­rą­sias šak­nis. To­kių ne­skai­dy­ta­me ke­re iš­au­ga ne­daug ir au­ga­lo gy­vy­bi­nės ga­lios grei­tai nusilps­ta. To­dėl stam­biau­sias dal­muo tu­ri tu­rė­ti ne dau­giau kaip 5 au­gi­mo pum­pu­rus, o kiek­vie­nas pum­pu­ras nors vie­ną sto­rą­ją šak­nį, pa­trum­pin­tą iki 10-15 cm.

Iš­ban­dy­tas bū­das - bi­jū­nų sod­me­nis ap­vel­ti mo­lio ty­rė­je. Tirš­tos grie­ti­nės kon­sis­ten­ci­jos ty­rė­je ga­li­ma iš­mai­šy­ti džio­vin­to mėš­lo, mi­ne­ra­li­nių trą­šų, ku­rio­se yra daug fos­fo­ro, pe­le­nų, ka­lio per­man­ga­na­to ar ki­tų fun­gi­ci­dų, o esant ga­li­my­bei - ir įsi­šak­ni­ji­mą ska­ti­nan­čių au­gi­mo sti­mu­lia­to­rių. Ty­re ap­vel­tus sod­me­nis rei­kė­tų ap­džio­vin­ti.

So­di­ni­mo gy­lis

Per sek­liai pa­so­din­ti au­ga­lai jau pir­mą­ją žie­mą šal­čių ar šal­nų ga­li bū­ti iš­vers­ti iš že­mės. Per gi­liai pa­so­din­ti bi­jū­nai ga­li ne­žy­dė­ti. Sun­kes­nė­je že­mė­je vir­šu­ti­niai bi­jū­nų pum­pu­rai už­že­ria­mi 3-5 cm že­mės sluoks­niu, o leng­ves­nė­je – 5-7 cm. Sto­ro­sios šak­nys tu­ri gul­ti ant že­mės kau­bu­rė­lio. Že­mę rei­kia ge­rai ap­spaus­ti, kad ne­lik­tų oro ert­mių. Po ke­le­rių me­tų au­ga­lus rei­kia ap­kaup­ti, ypač jei ke­ras iš­ki­lęs į dir­vos pa­vir­šių. Pa­tar­ti­na api­pil­ti ge­ru kom­pos­tu.

Pir­mą­jį ru­de­nį po so­di­ni­mo pra­var­tu au­ga­lus mul­čiuo­ti, o pa­va­sa­rį mul­čią at­sar­giai nu­žer­ti. Il­ga­me­čiuo­se plo­tuo­se bi­jū­nai mul­čiuo­ja­mi tik ta­da, jei­gu ke­rai iš­ky­la virš dir­vos pa­vir­šiaus.

Kas­me­ti­nė prie­žiū­ra

Prie­mo­lio ar la­bai ge­rai su­kul­tū­rin­to­se dir­vo­se au­gan­čius bi­jū­nus pa­kan­ka pa­tręš­ti 2 kar­tus, leng­vo­se že­mė­se rei­kia tręš­ti 3-4 kar­tus per me­tus. Pir­ma­jam pa­va­sa­ri­niam trę­ši­mui la­bai tin­ka kar­ba­mi­das, ge­riau­sia pa­lais­tyti 0,25-0,4 proc. skie­di­niu. Tin­ka įvai­rios kom­plek­si­nės trą­šos, ku­rio­se azo­to yra 20-25 proc., mėš­lo sru­tos. Leng­vo­se dir­vo­se pa­kar­to­ti­nai tręš­ti rei­kia bu­to­ni­za­ci­jos tarps­niu. Nu­žy­dė­ję bi­jū­nai trę­šia­mi fos­fo­ro ir ka­lio trą­šo­mis: la­bai tin­ka su­per­fos­fa­to ir ka­lio sul­fa­to mišinys, san­ty­kiu 2:1. Ka­lio trą­šas ga­li pa­keis­ti pe­le­nai, be to, jie dez­in­fe­kuo­ja ir dir­vos pa­vir­šių. Pas­ku­ti­nį kar­tą bi­jū­nai trę­šia­mi rug­sė­jo vi­du­ry­je, kai ima aug­ti siur­bia­mo­sios šak­ne­lės. Dar kartą trę­šia­ma fos­fo­ro, ka­lio kom­plek­si­nė­mis trą­šo­mis, ku­rio­se azo­to kie­kis ne­vir­ši­ja 10 proc. Pas­ku­ti­nio trę­ši­mo me­tu ke­rus ga­li­ma api­ber­ti krei­da, kiau­ši­nių lukš­tais, ret­sy­kiais do­lo­mit­mil­čiais, nes šiems au­ga­lams rei­kia daug kal­cio. Jo trūks­tant, pra­žys­ta ne vi­si pum­pu­rai, stie­bai ties jais plo­nė­ja ir nu­links­ta.

Bi­jū­nams rei­kia daug van­dens, ypač gau­siai juos rei­kia lais­ty­ti, kai in­ten­sy­viai au­ga la­pi­ja ir žied­pum­pu­riai.

Žie­dų sky­ni­mas

Jei no­ri­te, kad pa­grin­di­nis žie­das iš­aug­tų di­de­lis ir gra­žus, šo­ni­nius pum­pu­rus rei­kia išska­by­ti, ypač jei žie­dai au­gi­na­mi sky­ni­mui. Žalos ke­rui ne­pa­da­ro­ma, jei­gu išski­na­ma maždaug 1/3 da­lis žie­dų su vie­nu la­pu, t.y. pa­lie­kant 2 apa­ti­nius la­pus. Nu­žy­dė­ju­sius žied­la­pius bū­ti­na pa­ša­lin­ti, nes nu­kri­tę ant la­pų jie pla­ti­na pil­ką­jį pe­lė­sį.

Ne­sku­bė­ki­te nu­pjau­ti stie­bų ru­de­nį, ne­bent la­pai smar­kiai pažeis­ti li­gų. Pjau­nant pa­li­ki­te 1 cm il­gio sta­ga­rė­lį, kad li­gų už­kra­tas ne­pa­tek­tų į šak­ny­ną. Sau­gant bi­jū­nus nuo li­gų, pa­va­sa­rį su­la­po­ju­sius rei­kia ge­rai nu­purkšti bor­do skie­di­niu ar ki­tais la­pų li­gas stab­dan­čiais fun­gi­ci­dais. Purš­ki­mus rei­kia pa­kar­to­ti po žy­dė­ji­mo, kad la­pi­ja il­giau iš­lik­tų vais­ki ir gy­vy­bin­ga. Jei­gu yra pa­lan­kūs li­goms plis­ti orai (karš­tis ir drėg­mė ar­ba vė­sa ir drėg­mė), bi­jū­nai purš­kia­mi fun­gi­ci­dais ke­lis kar­tus per se­zo­ną.

Dau­ge­lio pri­pa­žin­ta, kad iki žy­dė­ji­mo tin­ka­miau­si fun­gi­ci­dai yra va­rio ok­sich­lo­ri­das (0,6-0,7 proc.) ir bor­do skie­di­nys (1-2 proc.). Ki­tų fun­gi­ci­dų kon­cen­tra­ci­jos tu­rė­tų bū­ti ma­žes­nės (0,2-0,3 proc.).

Pa­ti pa­vo­jin­giau­sia bi­jū­nų li­ga - fu­za­rio­zė, ku­ri daž­niau­siai plin­ta karš­tą drėg­ną va­sa­rą. Fu­za­rio­ze dažniau su­ser­ga už­mirks­tan­čiuo­se plo­tuo­se, rūgš­čio­se su­puo­lu­sio­se dir­vo­se au­gan­tys bi­jū­nai. Pa­grin­di­nis šią li­gą ska­ti­nan­tis veiks­nys - per­trę­ši­mas azo­to trą­šo­mis.

Pa­tar­ti­na bi­jū­nus ko­kį kar­tą per me­tus pa­lais­ty­ti pe­le­nų skie­di­niu (1 l pe­le­nų 10 l van­dens). Jie nu­šar­mi­na dir­vą ir di­di­na au­ga­lų at­spa­ru­mą.