Pir­mo­sios erai­čins­vid­rės Lie­tu­vo­je bu­vo pra­dė­tos kur­ti 1979 m. Lie­tu­vos žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­to Ge­ne­ti­kos ir ci­to­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ri­jo­je. Ban­dy­muo­se erai­čins­vid­rės bu­vo ly­gi­na­mos su erai­či­nais ir svid­rė­mis. Vi­du­ti­niai dešim­ties me­tų ty­ri­mų duo­me­nys pa­ro­dė, kad erai­čin­svid­rių sau­sų­jų medžia­gų der­lius kas­met bu­vo 12,4 t/ha, tik­rų­jų erai­či­nų - 10,9 t/ha ir dau­gia­me­čių svid­rių - 9,8 t/ha. Tai­gi nau­jo­ji žolių rūšis už tik­ruo­sius erai­či­nus bu­vo der­lin­ges­nė 13,8 proc., o už dau­gia­me­tes svid­res - net 21,0 proc. Be to, erai­čins­vid­rės pui­kiai atželia po pjū­čių, ge­rai žie­mo­ja, at­spa­rios li­goms, išau­gi­na daug sėk­lų, iš jų pagamintas pašaras ko­ky­biškas. 1998 m. į Tin­ka­miau­sių Lie­tu­vo­je au­gin­ti au­ga­lų veis­lių są­rašą įrašyta tik­rų­jų erai­čins­vid­rių veis­lė Pu­nia.

Dir­vos pa­ruošimas

Erai­čins­vid­rės ge­riau­siai au­ga ne­rūgščiuo­se (pH 5,6-7,1), pa­kan­ka­mai drėg­mės tu­rin­čiuo­se vi­du­ti­nio sun­ku­mo prie­mo­liuo­se. Jas ga­li­ma au­gin­ti ir leng­ves­nė­se dir­vo­se, tik svar­bu, kad pa­kak­tų drėg­mės ir mais­to medžia­gų. Dur­pi­niai dir­vožemiai joms ne­la­bai tin­ka, nes čia žolės blo­giau žie­mo­ja, grei­čiau išnyks­ta.

Au­gi­nant erai­čins­vid­res sėk­lai, svar­bu pa­rink­ti kuo mažiau var­pu­tė­tas dir­vas. Jei var­pu­čių gau­su, juos rei­kia nai­kin­ti 3-4 l/ha raun­da­pu (ge­riau­sia nu­ė­mus priešsė­lį, kai var­pu­čiai atželia iki 10-15 cm aukščio ir tu­ri bent 5 la­pus). Dir­va dir­ba­ma po purški­mo pra­ėjus 10-20 die­nų, kai piktžolės pra­de­da keis­ti spal­vą. Jei var­pu­čio iš ru­dens su­nai­kin­ti ne­pa­vyks­ta, ta­da juos rei­kia nai­kin­ti erai­čins­vid­rių sė­jos me­tais. Žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­te at­lik­tais ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad sė­jant jas be ant­sė­lio, sėk­li­nius erai­čins­vid­rių skly­pus ga­li­ma reng­ti iki rug­sė­jo vi­du­rio. Iš var­pu­tė­to pa­sė­lio pa­ruošti ge­rą sėk­lą ga­na sun­ku, nes iš erai­čins­vid­rių at­skir­ti var­pu­čių sėk­lą bet ko­kio­mis va­ly­mo mašino­mis be­veik ne­įma­no­ma.

Erai­čins­vid­rėms skir­ta dir­va tu­ri tu­rė­ti kuo ly­ges­nį pa­viršių, bū­ti pu­ri ir be grums­tų. Ru­de­nį su­ar­ta dir­va pa­va­sa­rį dir­ba­ma iki 5 cm gy­lio. Jei dir­va ne­la­bai su­puo­lu­si, pa­kan­ka ją su­akė­ti sun­kio­mis zig­za­gi­nė­mis akė­čio­mis, la­bai ge­rai dir­vą sė­jai pa­ruošia kom­bi­nuo­ta žemės dir­bi­mo mašina (ger­mi­na­to­rius). Prieš akė­ji­mą ar­ba ger­mi­na­vi­mą (tik ne prieš ly­gi­ni­mą) išbe­ria­mos ka­lio ir fos­fo­ro trąšos. Sė­jant erai­čins­vid­res į va­sa­ro­jų, dir­vą rei­kia vo­luo­ti. Jei žolės sė­ja­mos ta pa­čia mašina kaip ir va­sa­ro­jus, pa­tar­ti­na vo­luo­ti prieš jų sė­ją, jei sė­ja­ma at­ski­rai, ge­riau vo­luo­ti pa­sė­jus ant­sė­lį. Jei erai­čins­vid­rės sė­ja­mos be ant­sė­lio, dir­vą rei­kia vo­luo­ti ir prieš sė­ją, ir tuoj po jos.

Sė­jo­mai­na ir tręšimas

Priešsė­liui erai­čins­vid­rės nė­ra reik­lios. Jas ga­li­ma sė­ti po kau­pia­mų­jų au­ga­lų, ja­vų, li­nų, rap­sų ir ki­tų. Jei dir­vos piktžolė­tos, ge­ras priešsė­lis bū­na vi­kių ir avižų mišinys žalia­jam pašarui, ku­rį nu­ė­mus, dir­vą ga­li­ma sluoks­niškai dirb­ti. La­bai piktžolė­to­se dir­vo­se rei­kė­tų lai­ky­ti sluoks­niškai dir­ba­mą juo­dą­jį pū­dy­mą.

Au­gi­nant erai­čins­vid­res sėk­lai, tin­ka­ma trąšų nor­ma yra 60 kg/ha azo­to, 50-60 kg/ha fos­fo­ro ir 60-90 kg/ha ka­lio veik­lio­sios medžia­gos. Ne­tur­tin­go­je mais­to medžia­go­mis dir­vo­je azo­to nor­mą ga­li­ma pa­di­din­ti iki 90 kg/ha, ta­čiau vi­sa­da rei­kia pri­si­min­ti, kad nuo di­de­lių azo­to trąšų nor­mų sėk­li­nis pa­sė­lis ga­li išgul­ti, vė­liau su­bręs­ta sėk­los, pa­blo­gė­ja jų ko­ky­bė.

Au­gi­nant erai­čins­vid­res pašarui ir no­rint gau­ti di­de­lį žolės der­lių, azo­to nor­ma ga­li bū­ti pa­di­din­ta iki 150-180 kg/ha veik­lio­sios medžia­gos.

Įren­giant erai­čins­vid­rių sėk­li­nius pa­sė­lius ir sie­kiant išau­gin­ti bio­lo­giškai gry­ną sėk­lą, bū­ti­ni 300 met­rų mi­ni­ma­lūs izo­lia­ci­niai at­stu­mai tarp erai­čins­vid­rių ir tik­rų­jų erai­či­nų, dau­gia­me­čių svid­rių, gau­siažiedžių svid­rių.

Sėk­los pa­ruošimas ir sė­ja

Erai­čins­vid­res ga­li­ma sė­ti nuo anks­ty­vo pa­va­sa­rio iki rug­sė­jo pa­bai­gos. 1992-1995 m. Lie­tu­vos žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­te nu­sta­ty­ta, kad ge­riau­sias sė­jos lai­kas - rug­sė­jo pradžia, ge­ras sė­jos lai­kas ir lie­pos mė­nuo, ne­la­bai tin­ka jas sė­ti ge­gužės mė­ne­sį, nes pa­sė­jus tuo lai­ku žolės ir sau­sų­jų medžia­gų der­liai gau­na­mi mažes­ni, ly­gi­nant su lie­pos ar rug­sė­jo mė­ne­sio sė­ja.

Sun­kio­se dir­vo­se erai­čins­vid­rių sėk­las rei­kia įterp­ti 1-2, leng­vo­se 2-3 cm gy­ly­je. Blo­ges­nė­se žemė­se tin­ka­mes­nė siau­ra­ei­lė sė­ja (15 cm tar­pu­ei­liais), ge­res­nė­se – pla­čia­ei­lė (45 cm tar­pu­ei­liais). Jei erai­čins­vid­res nu­ma­to­ma au­gin­ti sėk­lo­mis, op­ti­ma­li sėk­lų nor­ma ge­rai įdirbtose, der­lin­go­se dir­vo­se, sė­jant siau­ra­ei­liu bū­du, yra 10-12 kg/ha, sė­jant pla­čia­ei­liu bū­du - 8-9 kg/ha 100 proc. ūki­nės ver­tės sėk­lų. Erai­čins­vid­res sė­jant pašarui, sėk­lų nor­ma ga­li bū­ti 25-30 kg/ha. Ruošiant erai­čins­vid­rių sėk­lą sėk­li­nių pa­sė­lių sė­jai, la­bai svar­bu, kad jo­je ne­bū­tų sun­kiai išva­lo­mų piktžolių ar ki­tų kul­tū­ri­nių žolių sėk­lų.

Iki sė­jos li­kus 2-3 die­noms, erai­čins­vid­rių sėk­las rei­kia bei­cuo­ti fun­da­zo­lu (3-4 kg/t) ar ki­tu bei­cu (nuo pe­lė­sių, as­ko­chi­to­zės, hel­min­tos­po­rio­zės, fu­za­rio­zės, skal­sių). Nor­ma­laus dai­gu­mo sėk­las ga­li­ma bei­cuo­ti ir anksčiau.

Ant­sė­lio pa­rin­ki­mas

Erai­čins­vid­rės ga­li bū­ti sė­ja­mos su ant­sė­liu. Ge­ri ant­sė­liai – tvir­tašiaudžiai miežiai, va­sa­ri­niai kvie­čiai, vi­kių ir avižų mišinys. Tik la­bai svar­bu, kad ant­sė­lis ne­bū­tų per tan­kus, to­dėl re­ko­men­duo­ja­ma ant­sė­li­nių au­ga­lų sėk­lų nor­mą su­mažin­ti 25-50 pro­cen­tų. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad erai­čins­vid­rės grei­tai dygs­ta ir spar­čiai au­ga, to­dėl ant­sė­lis joms ken­kia mažiau ne­gu ki­toms žolių rūšims.

Pa­sė­lių priežiū­ra

Jei erai­čins­vid­rės pa­sė­tos su ant­sė­liu, pa­sė­lius prižiū­rėti pap­ras­čiau ir didžiau­sią reikšmę čia tu­ri ant­sė­lio nau­do­ji­mas. Jei ant­sė­lis smar­kiai išgu­la, jį rei­kia ne­del­siant nu­pjau­ti ir išvežti iš lau­ko. Nu­ė­mus ja­vų der­lių, di­de­lį pa­vo­jų įsė­liui ke­lia lau­ke li­kę šiau­dai ir pe­lai. To­dėl ge­riau­sia tai­ky­ti to­kią der­liaus nu­ė­mi­mo tech­no­lo­gi­ją, kai šiau­dai iš kar­to su­smul­ki­na­mi ir išga­be­na­mi iš lau­ko. Rei­kia at­si­min­ti, kad šiau­dai bet ko­kiu at­ve­ju nuo įsė­lio tu­ri bū­ti pašalin­ti ne vė­liau kaip per sa­vai­tę.

Erai­čins­vid­res pa­sė­jus be ant­sė­lio, svar­biau­sias dar­bas – nai­kin­ti piktžoles. Pa­sė­jus pla­čia­ei­liu bū­du, kai išryškė­ja ei­lu­tės, tar­pu­ei­liai pu­re­na­mi kul­ti­va­to­riais ar fre­ze­riais. Per va­sa­rą pu­re­na­ma 2-3 kar­tus. Ta­čiau dažniau­siai piktžolės pa­sė­liuo­se nai­ki­na­mos her­bi­ci­dais: ba­zag­ra­nu (2 l/ha), lon­tre­lu (0,3 l/ha), MCPA su­per (1,0-1,5 l/ha), dia­le­nu su­per (1,0-1,3 l/ha). Her­bi­ci­dus ge­riau­sia iš-purkšti erai­čins­vid­rių krū­mi­ji­mo­si tarps­niu.

Der­liaus nu­ė­mi­mas

Jei pa­sė­lis skir­tas pašarui, tin­ka­miau­sias erai­čins­vid­rių pir­mo­sios pjū­ties lai­kas yra plau­kė­ji­mo pradžia. Ki­tų pjū­čių lai­kas pri­klau­so nuo au­ga­lų atžėli­mo. Lie­tu­vos kli­ma­to są­ly­go­mis erai­čins­vid­res ga­li­ma pjau­ti du, tris ar net ke­tu­ris kar­tus.

Sėk­loms au­gi­na­mas erai­čins­vid­res rei­kė­tų pra­dė­ti kul­ti kom­bai­nu, kai tik stie­bai pa­gels­ta, sėk­los pa­ru­duo­ja ir leng­vai brau­kiant per var­pas tru­pu­tis sėk­lų nu­by­ra. Erai­čins­vid­rės su­bręs­ta stai­ga ir la­bai by­ra, to­dėl, no­rint išveng­ti di­des­nių der­liaus nuos­to­lių, ge­riau jas nuim­ti ne vie­na­fa­ziu, bet dvi­fa­ziu kom­bai­na­vi­mo bū­du. Pir­ma­sis kom­bai­na­vi­mas pra­de­da­mas ta­da, kai sėk­lo­se bū­na 55-60 proc. sau­sų­jų medžia­gų. Išdžiū­vu­sios pra­dal­gė­se erai­čins­vid­rių nuo­ku­los po 4-8 die­nų ren­ka­mos kom­bai­nais ir ku­lia­mos an­trą kar­tą. Nu­sta­ty­ta, kad tai­kant dvi­fa­zį nu­ė­mi­mo bū­dą sėk­lų pri­ku­lia­ma iki 25 proc. dau­giau, ly­gi­nant su vie­nfa­ziu.

Kad erai­čins­vid­rės kuo ge­riau išsi­lai­ky­tų per žie­mą ir ki­tais me­tais bū­tų der­lingos, la­bai svar­bu lai­ku nu­pjau­ti jas pas­ku­ti­nį kar­tą. Ge­riau­sia tai da­ry­ti spa­lio vi­du­ry­je ar pa­bai­go­je, bai­gian­tis ve­ge­ta­ci­jai. Tuo lai­ku žie­mo­jan­čio­se au­ga­lo da­ly­se bū­na dau­giau­sia su­kaup­tų mais­to medžia­gų. Nu­pjau­tos erai­čins­vid­rės be­veik ne­be­atželia, nes jau bū­na šal­ta, to­dėl iki žie­mos mažai mais­to medžia­gų teišeik­vo­ja.