Su­dė­tin­gi ir pro­ble­miš­ki lai­kai me­lio­ra­ci­jai pra­si­dė­jo at­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę. Ši ūkio ša­ka ėmė nyk­ti. 1991 m. dar bu­vo nu­sau­sin­ta 43 tūkst. ha, iš jų 21 tūkst. ha nau­jai, vė­liau lė­šų už­tek­da­vo tik bū­ti­niau­siam re­mon­tui. Lie­tu­vos me­lio­ra­ci­jos įmo­nių aso­cia­ci­ja, vie­ni­jan­ti 56 įmo­nes, ne kar­tą krei­pė­si į Sei­mą dėl nuo­la­ti­nio ir ne­pa­grįs­to me­lio­ra­ci­jų men­ki­ni­mo bei spar­čiai irs­tan­čio me­lio­ra­ci­jos fon­do prie­žiū­ros ir ap­sau­gos. Į pra­šy­mus įver­tin­ti me­lio­ra­ci­jos būk­lę, spręs­ti me­lio­ra­ci­jos prie­mo­nių finansa­vi­mo pro­ble­mas ne­bu­vo de­ra­mai at­sižvel­gia­ma.

Lėšos melioracijai

Vieni sun­kiau­sių šiam sek­to­riui bu­vo 1993-ie­ji, kai ski­ria­mų lė­šų pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais me­tais su­ma­žė­jo net tri­mis ket­vir­ta­da­liais. Vė­liau fi­nan­sa­vi­mas bu­vo di­di­na­mas, ta­čiau au­go ir dar­bų at­li­ki­mo kaš­tai, to­dėl me­lio­ra­ci­jos ap­im­tys ne­pa­liau­ja­mai ma­žė­jo. Smū­gį pa­ty­rė me­lio­ra­ci­jos įmo­nės. Ne­be­li­ko to­kių, ku­rios vers­tų­si vien iš me­lio­ra­ci­jos. Net žo­dis me­lio­ra­ci­ja din­go iš įmo­nių pa­va­di­ni­mų.

Me­lio­ra­ci­jos dar­bų fi­nan­sa­vi­mas 2000 m. vėl nu­kri­to iki 1993 m. ly­gio ir sie­kė vos 40 mln. Lt. Tai ke­lis­kart ma­žiau lė­šų negu rei­kė­tų bent mi­ni­ma­liai už­tik­rin­ti esan­čių sis­te­mų funk­cio­na­vi­mą. Lė­šų 2000 m. už­te­ko nu­sau­sin­ti tik 930 ha že­mės (iš jų nau­jai tik 90 ha). Rūgš­čių dir­vų 1990 m. pa­kal­kin­ta 105 tūkst. ha, 1999 m. – tik 760 ha, o 2000 m. pi­ni­gų tam vi­sai ne­skir­ta.

Šie­met, kaip ir 2002 m., me­lio­ra­ci­jai Vy­riau­sy­bė iš vals­ty­bės biu­dže­to sky­rė 45 mln. li­tų. Dau­giau­sia lė­šų te­ko Pa­ne­vė­žio (1 mln. 950 tūkst. Lt), Pa­sva­lio (1 mln. 700 tūkst. Lt), Kė­dai­nių (1 mln. 583 tūkst. Lt) ir Rad­vi­liš­kio (1 mln. 537 tūkst. Lt) ra­jo­nams. Ši­lu­tės ra­jo­nas me­lio­ra­ci­jai ga­vo 1 mln. 117 tūkst. Lt ir dar 1 mln. 530 tūkst. Lt pol­de­riams su­tvar­ky­ti.

Vals­ty­bės lė­šo­mis fi­nan­suo­ja­mų me­lio­ra­ci­jos dar­bų ž. ū. pa­skir­ties že­mė­je są­ra­šą ir šių dar­bų pri­ori­te­tus kiek­vie­nais me­tais nu­sta­to Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja. Jie iš es­mės ne­si­kei­čia. Tai ma­gist­ra­li­niuo­se me­lio­ra­ci­jos grio­viuo­se esan­čių pra­lai­dų, dre­na­žo žio­čių, slenks­čių, ki­tų hid­ro­tech­ni­nių įren­gi­nių, są­na­šų kau­pi­mo­si ir dug­no iš­plo­vi­mo ba­rų re­mon­tas, au­ga­li­jos, krū­mų ša­li­ni­mas; po­ten­cia­liai pa­vo­jin­gų tven­ki­nių, hid­ro­tech­ni­kos įren­gi­nių bei ki­tų me­lio­ra­ci­jos sis­te­mų ava­ri­nių hid­ro­tech­ni­kos įren­gi­nių re­mon­tas, ma­gist­ra­li­nių me­lio­ra­ci­jos grio­vių re­konst­ra­vi­mo dar­bai, jei be jų ne­efek­ty­viai vei­kia dre­na­žo sis­te­mos; dre­na­žo sis­te­mų re­mon­tas ir re­konst­ra­vi­mas nau­do­ja­mo­se ž. ū. naud­me­no­se. Pir­me­ny­bė tei­kia­ma dar­bams di­des­nio na­šu­mo že­mė­je, taip pat tiems nau­do­to­jams, ku­rie lai­ku at­lie­ka smul­kius me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių prie­žiū­ros dar­bus ar­ba ša­li­na ava­ri­nius ge­di­mus.

Nei me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių, jei juos su­ga­di­no že­mės nau­do­to­jai, re­mon­to, nei re­konst­ra­vi­mo dar­bų vals­ty­bė ne­fi­nan­suo­ja, iš­sky­rus ava­ri­nius at­ve­jus, kai pa­blo­gė­ja ki­tų že­mės nau­do­to­jų dir­ba­mos že­mės sau­si­ni­mas. Me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių re­mon­to ir re­konst­ra­vi­mo dar­bus dėl ke­lių, ry­šių li­ni­jų ar ki­tų ko­mu­ni­ka­ci­jų tie­si­mo per me­lio­ruo­tą že­mę tu­ri fi­nan­suo­ti šių ko­mu­ni­ka­ci­jų sta­ty­to­jai.

Sta­ti­nių prie­žiū­ra

Pa­gal ŽŪM nu­sta­ty­tą tvar­ką, smul­kius me­lio­ra­ci­jos sta­ti­nių prie­žiū­ros dar­bus tu­ri at­lik­ti že­mės sa­vi­nin­kai ir nau­do­to­jai. Me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių prie­žiū­ros dar­bų at­li­ki­mo tvar­ko­je nu­sta­ty­ta, kad, jei sa­vi­nin­kas ar vals­ty­bi­nės že­mės nuo­mi­nin­kas ne­at­lie­ka prie­žiū­ros dar­bų, jis pri­va­lo juos fi­nan­suo­ti sa­vo lė­šo­mis.

At­lik­da­mi me­lio­ra­ci­jos dar­bus, ku­rie pri­skir­ti­ni vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­miems, že­mės sa­vi­nin­kai ar nau­do­to­jai tu­ri rei­ka­lau­ti, kad sa­vi­val­dy­bių me­lio­ra­ci­jos tar­ny­bos ap­skai­čiuo­tų pa­da­ry­tas iš­lai­das ir iš­duo­tų apie tai pa­žy­mą. Nu­ro­dy­ti dar­bai ir jų ver­tė ga­li bū­ti įskai­to­ma kaip sa­vi­nin­ko ar vals­ty­bi­nės že­mės nuo­mi­nin­ko in­dė­lis gau­nant vals­ty­bės ar ki­tas lė­šas me­lio­ra­ci­jos sta­ti­nių re­mon­tui, re­konst­ra­vi­mui, nau­jai sta­ty­bai. Me­lio­ra­ci­ja kai­nuo­ja bran­giai, to­dėl tų, ku­rie ryž­tų­si at­lik­ti di­des­nius dar­bus sa­vo lė­šo­mis, ra­si­me ne­daug.

Vals­ty­bė ar ūki­nin­kas?

Lie­tu­vos me­lio­ra­ci­jos įmo­nių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas K.Si­vic­kis su­tin­ka, kad 2,6 mln. ha me­lio­ruo­tų že­mių Lie­tu­vai įsto­jus į ES bū­sią per daug, ta­čiau ma­žiau kaip su 2 mln. ha neap­si­ei­si­me. Šiam me­lio­ra­ci­jos fon­dui tvar­ky­ti rei­kia 400 mln. Lt. Pa­vyz­džiui, su­re­mon­tuo­ti 1 proc. vi­sų dre­na­žo li­ni­jų kai­nuo­ja apie 100 mln. Lt, o kas­met bū­ti­na at­sta­ty­ti bent 2 proc. šio tur­to. Vals­ty­bei to­kia naš­ta ne­pa­ke­lia­ma, to­dėl bū­ti­ni al­ter­na­ty­vūs fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niai.

Vie­nas iš to­kių šal­ti­nių ga­lė­tų bū­ti spe­cia­lus me­lio­ra­ci­jos ir kai­mo van­dent­var­kos fon­do įkū­ri­mas. Fon­de bū­tų kau­pia­mos že­mės ir van­dens tel­ki­nių sa­vi­nin­kų, nau­do­to­jų, ūki­nin­kų, ke­li­nin­kų, miš­ki­nin­kų, t.y. vi­sų fi­zi­nių ir ju­ri­di­nių as­me­nų, ku­rie tu­ri nau­dos iš me­lio­ruo­tų plo­tų, pi­ni­gi­nės įmo­kos. Pa­sak K.Si­vic­kio, bu­vo pa­reng­ta 12 šio fon­do pro­jek­to va­rian­tų, ta­čiau Vy­riau­sy­bė juos at­me­tė. Vie­na­me iš pas­ku­ti­nių­jų pro­jek­tų bu­vo siū­lo­ma, kad že­mės sa­vi­nin­kai nuo 1 ha ba­zi­nio na­šu­mo že­mės mo­kėtų 10 Lt. Jei že­mės na­šu­mas siek­tų 50 ba­lų, įmo­ka iš­aug­tų iki 20 Lt. Sis­te­ma bū­tų pa­lan­ki ūki­nin­kui, vals­ty­bės naš­ta su­ma­žė­tų, pa­vyk­tų iš­sau­go­ti me­lio­ra­ci­jos fon­dą. Pa­vyzdžiui, šie­met Kau­no r. Bab­tų se­niū­ni­jo­je su­pla­nuo­ta at­lik­ti me­lio­ra­ci­jos dar­bų dau­giau kaip už 0,5 mln. Lt. Šio­se na­šio­se že­mė­se ūki­nin­kau­ja ke­le­tas stam­bių ūki­nin­kų. Sa­vo lė­šo­mis jie ne­pa­jė­gūs at­lik­ti to­kių dar­bų, ką jau be­kal­bė­ti apie smul­kes­niuo­sius. Juk re­konst­ruo­ti 1 ha kai­nuo­ja 8-12 tūkst. Lt. Fon­do įstei­gi­mas ga­lė­tų tap­ti iš­si­gel­bė­ji­mu ir to­kiems ūki­nin­kams kaip mi­nė­to­je Bab­tų se­niū­ni­jo­je ūki­nin­kau­jan­čiai Ge­no­vai­tei Gal­mi­nie­nei. At­ga­vu­si tė­vų že­mę, ji ne­ga­li jos dirb­ti, nes maž­daug 20 ha pra­dė­ję pel­kė­ti. Ūki­nin­kei pa­ža­dė­ta, jog me­lio­ra­ci­jos dar­bai šiais me­tais pa­ju­dės.

Spe­cia­laus fon­do stei­gi­mui prie­ši­no­si Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja, esą fon­dai už­si­i­ma vien biu­dže­to lė­šų per­skirs­ty­mu. Vi­si fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niai tu­rė­tų bū­ti nu­ma­ty­ti vie­na­me Biu­dže­to įsta­ty­me.

Pa­sak ŽŪM Me­lio­ra­ci­jos sky­riaus ve­dė­jo Sil­vi­ri­jaus Dang­vec­ko, fon­do stei­gi­mo idė­ja ne­ga­li bū­ti re­a­li­zuo­ta dėl ke­lių prie­žas­čių. Vie­na iš jų – di­de­lės ad­mi­nist­ra­vi­mo iš­lai­dos (apie 10 mln. Lt per me­tus), nes tek­tų su­da­ry­ti su­tar­tis su vi­sais že­mės sa­vi­nin­kais, nau­do­to­jais, kon­tro­liuo­ti su­tar­čių vyk­dy­mą. Net su­ti­kus pa­au­ko­ti šią su­mą ad­mi­nist­ra­vi­mui, re­zul­ta­tas ne­bū­tų pa­siek­tas, nes tik apie 30 proc. sa­vi­nin­kams pri­klau­san­čios že­mės yra tei­siš­kai įre­gist­ruo­ta. Tik su šių že­mių sa­vi­nin­kais ga­lė­tų bū­ti su­da­ro­mos su­tar­tys dėl at­skai­ty­mų į fon­dą, o ki­tą fon­do fi­nan­sa­vi­mo da­lį tek­tų pri­si­im­ti vals­ty­bei. Be to, mi­nė­ti at­skai­ty­mai tu­rė­jo bū­ti įtei­sin­ti ne kaip kla­si­ki­nis mo­kes­tis, o kaip su­de­da­mo­ji že­mės mo­kes­čio da­lis. Že­mės mo­kes­tis pa­di­dė­tų maž­daug 3 kar­tus, o tai bū­tų la­bai ne­po­pu­lia­ru. Nau­jo­jo­je kon­cep­ci­jo­je vals­ty­bei siū­lo­ma pri­si­im­ti ma­gist­ra­li­nių me­lio­ra­ci­jos tin­klų ir svar­bių hid­ro­tech­ni­kos įren­gi­nių prie­žiū­rą, dre­na­žo sis­te­mas, o vi­sa ki­ta, t.y. du treč­da­lius me­lio­ra­ci­jos fon­do tur­to, per­duo­ti že­mės sa­vi­nin­kams, nau­do­to­jams, ūki­nin­kams. Ati­tin­ka­mą nu­ta­ri­mą Vy­riau­sy­bė jau pri­ėmė.

Dar­bų pa­si­skirs­ty­mas tarp vals­ty­bės ir ūki­nin­ko iš es­mės ne­si­kei­čia. Nau­ja tai, kad me­lio­ra­ci­jos sis­te­mas ūki­nin­kai gau­tų iš vals­ty­bės do­va­nų, o pi­ni­gų jų prie­žiū­rai – ne. Pa­sak S.Dang­vec­ko, per­da­vus me­lio­ra­ci­jos tin­klus pri­va­čion nuo­sa­vy­bėn, ga­li­ma su­lauk­ti jų prie­žiū­rai ir re­mon­tui bū­ti­nų lė­šų, ku­rias nu­ma­to skir­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­niai fon­dai. Iš jų bū­tų den­gia­ma apie 90 proc. dar­bų iš­lai­dų.

Iki šiol me­lio­ra­ci­jos fon­das - vals­ty­bei pri­klau­san­tis tur­tas. Jo ver­tė sie­kia 7,6 mlrd. Lt, o at­sta­to­mo­sios iš­lai­dos yra 4 kar­tus di­des­nės. Že­mės re­for­mos me­tu vals­ty­bei ne­pa­vy­ko kar­tu su že­me ati­duo­ti sa­vi­nin­kams ir me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nius, nors to­kių ke­ti­ni­mų bu­vo. Su­si­da­rė pa­ra­dok­sa­li si­tu­a­ci­ja: že­mė pri­klau­so sa­vi­nin­kui, o že­mės ge­ri­ni­mo sis­te­ma – vals­ty­bei. Kaip val­dy­ti me­lio­ra­ci­jos sis­te­mas, kai nuo­sa­vy­bė pri­va­ti, yra ži­no­ma. O kaip  tvar­ky­tis, kai vie­no­je sis­te­mo­je yra įvai­rių ka­te­go­ri­jų že­mės nau­do­to­jų? ŽŪM prieš ke­le­tą me­tų bu­vo nu­ma­čiu­si ga­li­my­bę že­mės sa­vi­nin­kams, vals­ty­bi­nės že­mės nuo­mi­nin­kams ir me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių nau­do­to­jams bur­tis į ben­dri­jas. Iki šiol ne­at­si­ra­do norinčių tuo pa­si­nau­do­ti.

Pra­ras­ta pu­sė melioruo­tų že­mių

Es­ti­jo­je že­mė sa­vi­nin­kams bu­vo grą­ži­na­ma drau­ge su me­lio­ra­ci­jos sis­te­mo­mis, ski­riant lė­šų ir joms tvar­ky­ti. Pri­trū­ku­si lė­šų, vals­ty­bė me­lio­ra­ci­jos fi­nan­sa­vi­mą nu­trau­kė, o me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių sa­vi­nin­kais ta­pę ūki­nin­kai už­tik­rin­ti jų prie­žiū­ros ne­įsten­gė. Dėl to­kios po­li­ti­kos iš 750 tūkst. ha nu­sau­sin­tų Es­ti­jos že­mių šian­dien jau pra­ras­ta 300 tūkst. ha. Iš­spren­dus me­lio­ra­ci­jos sis­te­mų nuo­sa­vy­bės klau­si­mą, Es­ti­jo­je li­ko ne­iš­spręs­ta jų fi­nan­sa­vi­mo ir funk­cio­na­vi­mo pro­ble­ma.

Lie­tu­vo­je me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nius da­bar ren­gia­ma­si per­duo­ti jų nau­do­to­jams nuo­sa­vy­bėn, ta­čiau kol kas nė­ra tei­si­nio pa­grin­do, ku­ris pri­vers­tų as­me­nį pri­im­ti to­kią do­va­ną. S.Dang­vec­ko nuo­mo­ne, ši pro­ble­ma bu­vo ir te­bė­ra di­džiau­sia kliū­tis, per­da­li­jant me­lio­ra­ci­jos tur­tą ir pa­si­skirs­tant su jos prie­žiū­ra su­si­ju­sias iš­lai­das. Ūki­nin­kas tu­ri bū­ti su­in­te­re­suo­tas per­im­ti šį tur­tą nuo­sa­vy­bėn, o tam rei­ka­lin­gas ska­ti­ni­mo me­cha­niz­mas, ku­ris už­tik­rin­tų pa­kan­ka­mą fi­nan­si­nę pa­ra­mą, leng­va­tas ar kt. Var­gu ar už­teks Sei­mo ak­to, skelb­sian­čio, jog tai, kas yra že­mė­je ir skir­ta jos ge­ri­ni­mui, pri­klau­so že­mės sa­vi­nin­kui. Svars­to­mas ir to­kio do­ku­men­to ren­gi­mas.