Žalia­sis ir pil­ka­sis obe­li­niai ama­rai

Ama­rai puo­la obe­lis, re­čiau ki­tus vais­me­džius. Ža­lie­ji obe­li­niai ama­rai daž­niau­siai čiul­pia jau­nų ūg­lių, skro­te­lių la­pus, pum­pu­rus, žied­pum­pu­rius. Iš­čiulp­ti ūg­liai iš­si­krai­po, su­trin­ka jų au­gi­mas, la­pai su­si­raukš­lė­ja ir su­si­su­ka, daž­nai tam­pa juos­vi, nes ant lip­nių ama­rų iš­sky­rų įsi­vei­sia juod­li­gės gry­bai. Ama­rų pa­te­lės ža­lios, 1,5-2 mm il­gio, juo­dais sifonais.

Pil­kie­ji obe­li­niai ama­rai čiul­pia skro­te­lių la­pus, ku­rie raukš­lė­ja­si, pa­raus­ta, pa­kraš­čiai pa­sto­rė­ja, rie­čia­si į apa­čią. Su­trin­ka pa­žeis­tų skro­te­lių vai­sių au­gi­mas, vai­siai bū­na ma­ži, raukš­lė­ti.

Ama­rų kiau­ši­niai 0,5 mm il­gio, ova­lūs, juo­di, bliz­gan­tys. Kiaušiniai pa­pras­tai žie­mo­ja ant vie­na­me­čių vais­me­džio ša­ku­čių.

Ama­rai iš­plin­ta, kai pa­lan­kios są­ly­gos žie­mo­ti (kai vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra yra di­des­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę). Ken­kė­jai la­biau plin­ta jau­nuo­se so­duo­se ir me­de­ly­nuo­se. La­bai pa­lan­kios są­ly­gos ama­rams plis­ti, kai ve­ge­ta­ci­jos me­tu vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra bū­na aukš­tes­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę ir bū­na ma­žiau kri­tu­lių.

Ap­sau­ga. Purkški­te in­sek­ti­ci­du, jei ama­rai ap­nin­ka dau­giau kaip 8 proc. ūg­lių.

Rau­do­no­ji so­di­nė er­ku­tė

Ken­kė­jas po­li­fa­gas (min­ta įvai­riu mais­tu). Pažeidžia obe­lis ir ki­tus vais­me­džius. Pa­va­sa­rį išsi­ri­tu­sios ryškiai rau­do­nos, 0,16-0,17 mm il­gio su 3 po­ro­mis ko­jų er­kės čiul­pia jau­nų la­pe­lių sul­tis. Su­au­gu­sios er­kės bū­na 0,4 mm il­gio, rau­do­nos, tu­ri 4 po­ras ko­jų. Er­kės daž­niau­siai min­ta apa­ti­ne la­pų pu­se. Pa­žeis­ti la­pai pa­švie­sė­ja, pas­kui įgau­na bron­zi­nį at­spal­vį. La­bai pa­žeis­ti la­pai ga­li nu­džiū­ti ir nu­kris­ti. Žie­mo­ja er­kių kiau­ši­niai, ku­rie yra rau­do­ni, ap­va­lūs, 0,15 mm sker­smens. Dažniau­siai kiaušiniai žie­mo­ja su­dė­ti ant vie­na­me­čių vais­me­džių ša­ku­čių.

Er­kė iš­plin­ta, kai pa­lan­kios są­ly­gos žie­mo­ti (kai vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra di­des­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę). šil­to­mis žie­mo­mis peržie­mo­ja 58,6 proc. kiau­ši­nių, o ne­pa­lan­kio­mis - tik 1,3 proc. Er­kės ypač greitai plin­ta, kai ve­ge­ta­ci­jos me­tu vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra bū­na aukš­tes­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę ir bū­na ma­žai kri­tu­lių. Er­kėms pa­lan­kes­nės są­ly­gos plis­ti in­ten­sy­viai au­gi­na­muo­se, že­ma­ū­giuo­se, gau­siai azo­to trą­šo­mis tręš­tuo­se so­duo­se.

Ap­sau­ga. Jei ran­da­te vi­du­ti­niškai 3-5 er­kes ant la­po, purkški­te aka­ri­ci­du.

Rus­vo­ji so­di­nė er­ku­tė

Rus­vo­ji so­di­nė er­ku­tė pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je už­re­gist­ruo­ta 1996 m. Lie­tu­vos so­di­nin­kys­tės ir dar­ži­nin­kys­tės ins­ti­tu­te. Er­ku­tės verps­tiš­kos, žie­duo­tos, gels­vos, 160×50µm. dy­džio. Er­ku­tės čiul­pia obe­lų la­pų ir vai­sių sul­tis. Ga­li kenk­ti ir kriau­šėms. Pa­žeis­ta apa­ti­nė la­pų pu­sė įgau­na švie­siai gels­vą, vė­liau ru­dą spal­vą. Ant noks­tan­čių vai­sių at­si­ran­da la­bai smul­kių, pilkšvai rus­vų dė­mių, ku­rios vė­liau su­si­lie­ja į su­kamš­tė­ju­sį tin­kle­lį. Kai er­kių daug, pa­žeis­ti la­pai anks­ti nu­krin­ta, vais­medžiai blo­giau pa­si­ruošia žie­mai ir pras­čiau de­ra ki­tais me­tais. Kai ve­ge­ta­ci­jos me­tu sau­sa ir šil­ta, rus­vo­sios so­di­nės er­ku­tės ga­li la­bai išplis­ti.

Rus­vo­sios so­di­nės er­kės Lie­tu­vos so­duo­se kai ku­riais me­tais iš­plin­ta la­bai gau­siai. Eu­ro­po­je šis ken­kė­jas la­bai ža­lin­gas ir gau­siai iš­pli­tęs. Per me­tus iš­si­vys­to 5 er­kių kar­tos. Gau­siau­sios er­kių po­pu­lia­ci­jos bū­na iki lie­pos vi­du­rio. Kar­tais er­kių ga­li bū­ti po ke­lis šim­tus ant vie­no la­po.

Er­kės iš­plin­ta, kai pa­lan­kios są­ly­gos žie­mo­ti (kai oro tem­pe­ra­tū­ra di­des­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę). Jos la­biau plin­ta in­ten­sy­viai au­gi­na­muo­se, že­ma­ū­giuo­se so­duo­se. Ga­li gau­siai išplis­ti, kai ve­ge­ta­ci­jos me­tu sau­sa ir šil­ta.

Ap­sau­ga. Purkški­te aka­ri­ci­du, kai ran­da­te 10-50 er­kių ant la­po.

Kriau­ši­nė er­ku­tė

Er­ku­tė ken­kia kriau­šės la­pams. Ant la­pų at­si­ran­da švie­siai ža­lios pūs­le­lės ar gum­bai, ku­rie vė­liau gels­ta, raus­vė­ja ar ru­duo­ja. Kuo dau­giau er­ku­čių, tuo di­des­ni gum­bai. Er­ku­tės yra la­bai mažos, iki 0,22 mm il­gio, kir­mė­liš­kos, žie­duo­tos, gels­vos, prie­ky­je yra dvi po­ros ko­jų. Žie­mo­ja su­au­gu­sios er­kės po pum­pu­rų žvy­nais, o vie­na­me pum­pu­re jų ga­li bū­ti apie 1 000. Sklei­džian­tis la­pams, er­ku­tės įsi­skver­bia į jų pa­ren­chi­mą. La­puo­se er­ku­tės de­da kiau­ši­nius, iš ku­rių vė­liau iš­si­ri­ta ler­vos. Žie­mo­ti er­ku­tės lie­pos mė­ne­sį su­len­da į be­si­for­muo­jan­čius pum­pu­rus.

Šios er­kės la­bai ža­lin­gos me­de­ly­nuo­se ir jau­nuo­se so­duo­se.

Ap­sau­ga. Er­kėms ma­siškai išpli­tus, ap­sau­gos prie­mo­nes nau­do­ki­te ža­lio­jo kū­gio tarps­niu ir kriau­šėms per­žy­dė­jus. Šias er­kes nai­ki­na tik sis­te­mi­niai in­sek­ti­ci­dai - aka­ri­ci­dai ar­ba sie­ros pre­pa­ra­tai.

Rožinis trip­sas

Ro­ži­nis trip­sas pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je už­re­gist­ruo­tas 1996 m. Trip­sai čiul­pia įvai­rių au­ga­lo da­lių sul­tis. Pa­žei­džia obe­lų pum­pu­rus, vė­liau žied­la­pius ar žie­dus, jau­nus la­pus ir vai­sius. Pa­žeis­tos da­lys pa­bą­la, vė­liau pa­ru­duo­ja, su­trin­ka jų au­gi­mas. Vai­sių bren­di­mo me­tu ant obuo­lių su­si­for­muo­ja rus­vas, su­kamš­tė­jęs tin­kle­lis. Kai kenkėjų daug, pa­žeis­ti la­pai anks­ti nu­krin­ta, vais­me­džiai blo­giau pa­si­ruo­šia žie­mo­ti ir pras­čiau de­ra ki­tais me­tais. Tripsai ga­li la­bai išplis­ti, kai ve­ge­ta­ci­jos me­tu šil­ta ir sau­sa.

Ro­ži­niai trip­sai ken­kia kas­met, bet jų da­ro­ma žala nė­ra di­de­lė. Eu­ro­po­je pas­ta­rai­siais me­tais šie ken­kė­jai la­bai išpli­to ir ga­li pažeis­ti iki 60 proc. obuo­lių.

Trip­sai išplin­ta, kai jiems pa­lan­kios są­ly­gos žie­mo­ti (kai vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra di­des­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę). Jie la­biau plin­ta in­ten­sy­viai au­gi­na­muo­se, že­ma­ū­giuo­se so­duo­se ir me­de­ly­nuo­se. Ypač gau­siai trip­sai ga­li išplis­ti, kai ve­ge­ta­ci­jos me­tu bū­na sau­sa ir šil­ta.

Ap­sau­ga. Žalin­gu­mo ri­ba nė­ra tiks­liai nu­sta­ty­ta, ta­čiau gau­siai iš­pli­tus trip­sams, prieš žy­dė­ji­mą ar žy­dė­ji­mo pa­bai­go­je purkš­ki­te in­sek­ti­ci­dais. Veiks­min­giau­sia purkšti sis­te­mi­niais fos­fo­ro­ or­ga­ni­niais in­sek­ti­ci­dais.

Kriaušinis gum­bau­o­dis

Kriaušinio gum­bau­odžio ler­vos įsi­grau­žia į kriau­šių užuo­maz­gas. Pa­žeis­tos užuo­maz­gos ne­nor­ma­liai pa­di­dė­ja, pa­si­da­ro ap­va­lios, pa­na­šios į obuo­liu­kus. Vė­liau užuo­maz­gos su­si­raukš­lė­ja ir nu­krin­ta. Uo­dai bū­na 4 mm il­gio, tam­siai ru­di, ko­jos il­gos. Ler­vos 3 mm il­gio, be­ko­jės, švie­siai gels­vos. Žie­mo­ja lė­liu­kės dir­vos pa­vir­šiu­je. Su­au­gė­liai skrai­do iš­si­sklei­dus kriau­šių pum­pu­rams ir į juos de­da kiau­ši­nius. Iš­si­ri­tu­sios ler­vos įsi­grau­žia į vai­siaus užuo­maz­gas ir ten vys­to­si apie mė­ne­sį.

Ap­sau­ga. La­bai iš­pli­tus šiems ken­kė­jams, prieš žy­dė­ji­mą ar po jo purkški­te in­sek­ti­ci­dais.