- Dr. Edmundas PAULAUSKAS, Elena KIZIENĖ LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO KONSULTAVIMO TARNYBA
- Mano ūkis
Pasaulio ir ES rinkose didesnę paklausą turi liesa ir raumeninga mėsa. Liesesnės mėsos reikalauja ir Lietuvos vartotojai, tad kiaulių augintojams iškyla naujas tikslas – penėti kiaules taip, kad jų skerdenoje susikauptų kuo mažiau riebalų. Be to, nuo 2002 m. gegužės Lietuvoje įvesta nauja atsiskaitymo už realizuotus gyvulius tvarka ūkininkus ir žemės ūkio bendroves skatina auginti raumeningesnes kiaules.
Pagrindiniai naujojo standarto vertinimo kriterijai yra skerdenos svoris, raumenų ir riebalų kiekis skerdenoje. Raumeninga, plonesniais lašiniais skerdena superkama brangiau. Raumenų kiekis priklauso ne tik nuo genetinių kiaulių savybių. Didelę įtaka kiaulių raumeningumui turi šėrimas. Bandymais nustatyta, kad penimas kiaules šeriant subalansuotais pašarais ir taikant atitinkamas penėjimo technologijas, skerdenų raumeningumas siekia 55 proc. ir daugiau. Labai svarbu, kad kiaulių pašaruose būtų reikiamas apykaitos energijos kiekis ir jos santykis su baltymais, įsisavinamu lizinu ir kitomis nepakeičiamomis amino rūgštimis. Be to, kiaulėms augant keičiasi maisto medžiagų poreikiai, todėl penėjimo eigoje būtina keisti kombinuotųjų pašarų maistingumą.
Siekiant nustatyti nevienodo šėrimo lygio įtaką skirtingos lyties ir genotipo kiaulių augimui, raumeningumui, pašarų suvartojimui bei ekonominiams rodikliams, Smilgių žemės ūkio bendrovėje (Panevėžio r.) buvo atliktas parodomasis kiaulių šėrimo bandymas, kuris truko 93 dienas. Bandymo metu trijų grupių kiaulaitės ir kastratai (Švedijos jorkšyrai bei Lietuvos baltųjų ir Švedijos jorkšyrų mišrūnai) buvo šeriami skirtingo maistingumo kombinuotaisiais pašarais su pašarų papildais. Visų grupių kiaulėms buvo sudarytos vienodos laikymo sąlygos, bet taikytas skirtingas šėrimo lygis. Kiaulės buvo šeriamos iš automatinių šėryklų ir gavo pakankamai vandens.
Kontrolinės grupės kiaulės visą bandymo laikotarpį buvo šeriamos vienodo maistingumo pašaru, kurio 1 kg buvo 12,5 MJ apykaitos energijos (AE) ir 16,8 proc. baltymų (žali proteinai). Vienam MJ apykaitos energijos teko 0,61 g įsisavinamo lizino.
Pirmos ir antros grupės kiaulių penėjimas buvo suskirstytas į du periodus. Pirmasis periodas – nuo 25 iki 60 kg svorio, antrasis – daugiau negu 60 kg svorio.
Pirmuoju periodu I grupės kiaulių kombinuotajame pašare buvo 12,5 MJ apykaitos energijos ir 14,2 proc. baltymų, 1 MJ apykaitos energijos teko 0,59 g įsisavinamo lizino. Antruoju šėrimo periodu šios grupės kiaulių pašare buvo 12,5 MJ AE ir 13,6 proc. baltymų, o 1 MJ apykaitos energijos teko 0,51 g įsisavinamo lizino.
II grupės kiaulės pirmojo periodo metu buvo šeriamos pašaru, kurio 1 kg buvo 12,5 MJ AE ir 16,6 proc. baltymų, 1 MJ apykaitos energijos teko 0,66 g įsisavinamo lizino. Antruoju periodu kiaulių pašare buvo 12,5 MJ AE ir 14,5 proc. baltymų, 1 MJ AE teko 0,56 g įsisavinamo lizino (2 lentelė).
Bandymo pradžioje kombinuotųjų pašarų maistingumas buvo nustatytas „Agrocheminių tyrimų“ laboratorijoje. Pašarų receptai parengti, naudojantis kompiuterinėmis programomis. Maistingiausi buvo II grupės kiaulių pašarai, o mažiausiai maisto medžiagų buvo I grupės kiaulių pašaruose.
Kontrolinėje ir II grupėje buvo daugiau kastratų, I grupėje kiaulaičių ir kastratų skaičius buvo vienodas. Bandymo pradžioje kontrolinės grupės paršai buvo vidutiniškai 75 dienų amžiaus, I ir II grupės – atitinkamai 94 ir 95. Kiaulės buvo sveriamos kartą per mėnesį. Po kiekvieno svėrimo buvo apskaičiuojamas priesvoris, pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio priaugti, sunaudotų pašarų kaina ir kiti rodikliai.
Bandymo rezultatai
Kontrolinėje grupėje viena kiaulė krito ir trys buvo išbrokuotos. II grupėje buvo išbrokuota viena kiaulė. Kiaulių augimo tempai ir kiti rodikliai atskirose grupėse buvo nevienodi.
I ir II grupės kiaulės per bandymo laikotarpį vidutiniškai užaugo atitinkamai po 6 ir 9 kg daugiau negu kontrolinės. Atskirais augimo periodais kontrolinės ir tiriamų grupių kiaulių augimo dinamika bei intensyvumas buvo skirtingas.
I ir II grupės kiaulės vidutiniškai per parą priaugo po 13 ir 42 g daugiau negu kontrolinės. Visose grupėse sparčiau augo Lietuvos baltųjų ir Švedijos jorkšyrų (ŠJ) mišrūnai. Kontrolinėje grupėje mišrūnai augo sparčiau už grynaveislius ŠJ vidutiniškai po 195 g, o I ir II grupėse atitinkamai po 55 ir 135 g per parą. Visų grupių kastratai augo greičiau negu kiaulaitės.
Pašarų sąnaudos ir konversija
Priklausomai nuo kiaulių auginimo technologijos, laikymo būdo ir kitų veiksnių, pašarų sąnaudos kiaulienos gamybos kaštuose sudaro 65-85 proc. Todėl mažinant kiaulienos savikainą visada kreipiamas dėmesys į pašarus.
I ir II grupės kiaulių kombinuotuosiuose pašaruose buvo skirtingas baltymų, įsisavinamo lizino kiekis ir santykis su apykaitos energija. I grupės kiaulių pašaruose buvo minimalus baltymų ir amino rūgščių kiekis, II grupės – didesnis už vidurkį. Visų grupių kiaulės suėdė skirtingus kombinuotųjų pašarų kiekius, pašarų sąnaudos kilogramui priesvorio taip pat skirtingos (3 lentelė). Bandomųjų grupių kiaulėms pašarų sušerta mažiau negu kontrolinės grupės. Jos 1 kg priesvorio priaugti suvartojo vidutiniškai po 0,5 kg kombinuotųjų pašarų mažiau negu kontrolinės grupės kiaulės. Tačiau pastarosios grupės pašarai buvo pigiausi. Kilogramui svorio priaugti suvartotų pašarų kaina kontrolinės ir I grupės beveik nesiskyrė, o II grupės kiaulių buvo 0,32 Lt didesnė už kontrolinės.
|
|
|
|
|
Gyvų kiaulių ir jų skerdenų raumeningumas
Pasiekus 40 kg svorį, paršų lašinių storis ir raumeningumas kiekvieną bandymo mėnesį svėrimo metu buvo nustatomas aparatu Piglog-105. Praėjus dviem dienoms po paskutiniojo kiaulių svėrimo ir matavimo, Krekenavos agrofirmoje buvo atliktas kontrolinis kiaulių skerdimas. Iš kiekvienos grupės buvo atrinkta po 5 kiaules, kurias paskerdus nustatytas skerdenų svoris, raumeningumas ir klasė pagal SEUROP klasifikaciją. Raumeningumas buvo nustatytas aparatu Fat-o-Meat’er. Gyvų kiaulių ir jų skerdenų matavimo rodikliai beveik nesiskyrė.
Iki 60 kg svorio paršų raumeningumas pagal aparato Piglog-105 parodymus buvo 55-62 proc. Didėjant kiaulių svoriui (per 65 kg), didėja jų lašinių storis ir kinta raumeningumas, ypač Lietuvos baltųjų ir Švedijos jorkšyrų mišrūnų ir kastratų. Raumeningesnės buvo kiaulės, šertos pašarais su didesniu baltymų ir įsisavinamo lizino kiekiu. Kiaulaitės buvo raumeningesnės už kastratus.
Kontrolinės grupės kiaulės šertos vienodo maistingumo, bet pigesniais pašarais augo lėčiau ir sunaudojo daugiau pašarų negu I ir II grupės kiaulės. Realizavus po vieną vidutinio svorio I ir II grupės kiaulę būtų gauta atitinkamai po 24 ir 36 Lt pajamų daugiau negu už kontrolinę kiaulę.
