23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2003/05
Tau­so­ja­mo­ji žem­dir­bys­tė – aukš­ta tech­no­lo­gi­jos pa­ko­pa
  • Dr. Al­gir­das BAKASĖNAS ŽEMĖS ŪKIO INŽINERIJOS INSTITUTAS
  • Mano ūkis

Są­vo­ka „su­stai­nab­le ag­ri­cul­tu­re“ (tau­so­ja­mo­ji, dar tiks­liau pa­lai­ko­mo­ji žem­dir­bys­tė) per pas­ta­ruo­sius ke­lerius me­tus ta­po pa­grin­di­ne va­ka­rie­tiš­ko že­mės ūkio pa­žan­gos idė­ja. Jau se­no­kai Va­ka­rų Eu­ro­pa su­ko nuo in­ten­sy­vios že­mės ūkio ga­my­bos prie tau­so­ja­mo­jo jos iš­tek­lių nau­do­ji­mo. Nau­jos ES že­mės ūkio plėt­ros di­rek­ty­vos su­tei­kė šiai kryp­čiai pri­ori­te­ti­nę reikš­mę.

 

Ne vi­si mū­sų ūki­nin­kai su­vokia tau­so­ja­mo­sios žem­dir­bys­tės es­mę: kai kas ban­do ją ta­pa­tin­ti su eko­lo­gi­niu ūki­nin­ka­vi­mu, ki­ti ap­si­ri­bo­ja ga­my­bos kaš­tų ma­ži­ni­mo, eko­no­mi­niais tiks­lais. Ta­čiau, pa­sak Va­ka­rų spe­cia­lis­tų, tai kur kas pla­tes­nis eko­sis­te­mi­nis po­žiū­ris į ag­ro­tech­no­lo­gi­ją ir jos pasiekimus. Tau­so­ja­mo­sios žem­dir­bys­tės už­da­vi­nys – ri­bo­jant in­ten­sy­vų tech­no­lo­gi­nį (me­cha­ni­nį, che­mi­nį, bio­lo­gi­nį) po­vei­kį že­mei ir au­ga­lams, ma­ži­nant nei­gia­mas jo pa­sek­mes, už­tik­rin­ti nuo­la­ti­nį že­mės pro­duk­ty­vu­mo at­si­nau­ji­ni­mą, tau­so­ti bios­fe­rą ir iš­lai­ky­ti eko­no­miš­kai efek­ty­vią ga­my­bą. Tau­so­ja­ma­jai žem­dir­bys­tei ke­lia­ma daug tiks­lų: ra­cio­na­liau nau­do­ti ma­te­ria­li­nius, ener­ge­ti­nius ir dar­bo iš­tek­lius, ten­kin­ti griež­tus ap­lin­ko­sau­gos rei­ka­la­vi­mus, ga­min­ti svei­ką ir pi­gią že­mės ūkio pro­duk­ci­ją. Ta­čiau svar­biau­sias tiks­las – dir­vo­sau­ga. Sie­kia­ma ne­alin­ti že­mės, stab­dy­ti hu­mu­so ny­ki­mą ir dir­vo­že­mio de­gra­da­ci­ją, ma­žin­ti mais­to me­džia­gų (ypač azo­to) iš­plo­vi­mą ir dir­vos nuo­te­kų tar­šą, sau­go­ti dir­vą nuo ero­zi­jos ir struk­tū­ros ar­dy­mo, ska­tin­ti na­tū­ra­lius bio­lo­gi­nius pro­ce­sus, ge­riau su­ba­lan­suo­ti lau­kuo­se or­ga­ni­kos apy­kai­tą, ge­rin­ti ar­mens sluoks­nio aera­ci­ją ir drė­ki­ni­mą.

 

Der­lin­ga že­mė – svar­biau­sias iš­tek­lius, di­džiau­sias žem­dir­bio tur­tas ir bū­ti­na są­ly­ga eko­no­miš­kai ir eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­ti. Tai se­na tie­sa, ku­rią iš es­mės įgy­ven­din­ti su­sku­bo aukš­tos žem­dir­bys­tės kul­tū­ros ša­lys. Lie­tu­vo­je yra kiek ki­taip ir daž­niau­siai – at­virkš­čiai. Kiek su­kul­tū­rin­tų, me­lio­ruo­tų dir­vų už­leis­ta ar nu­a­lin­ta pras­tai trę­šiant, ne­nai­ki­nant pikt­žo­lių nei me­cha­niš­kai, nei her­bi­ci­dais? Kur ūki­nin­kau­ja­ma tik šią die­ną, ne­si­rū­pi­na­ma že­mės der­lin­gu­mo at­ei­ti­mi, ne­pa­dės nei už­sie­nio rin­kos, nei gau­ses­nės sub­si­di­jos. Pa­ga­liau, ko ver­ti gin­čai dėl že­mės par­da­vi­mo, kai vis dau­giau jos dir­vo­nuo­ja ir nu­ver­tė­ja.

 

 

Tau­so­ja­mo­sios žem­dir­bys­tės techno­lo­gi­nės ten­den­ci­jos

 

  • ma­žin­ti me­cha­ni­nį po­vei­kį že­mei ir ar­mens pu­re­ni­mo in­ten­sy­vu­mą;
  • laips­niš­kai pa­pras­tin­ti že­mės dir­bi­mą, kur ga­li­ma pri­tai­kant be­ari­mį, sek­lų pu­re­ni­mą ar net tie­sio­gi­nę sė­ją;
  • sek­liau terp­ti šiau­dus ir ki­tas au­ga­lų lie­ka­nas, mul­čiuo­ti dir­vas, taip ska­ti­nant bio­lo­gi­nius pro­ce­sus dir­vos pa­viršiu­je;
  • kuo dau­giau lau­kų tręš­ti kom­pos­tais, ža­lio­sio­mis trą­šo­mis, to­ly­giai ter­piant sru­tas ar skys­tą mėš­lą;
  • tiks­liai ir lo­ka­liai pa­gal au­ga­lų po­rei­kį ir dir­vo­že­mio ag­ro­che­mi­nes sa­vy­bes do­zuo­ti mi­ne­ra­li­nes trą­šas;
  • iš­nau­do­ti me­cha­ni­nio pik­tžo­lių nai­ki­ni­mo ga­li­my­bes, pa­gal oro ir dir­vos są­ly­gas įdir­bant ra­žie­nas, pu­re­nant pa­sė­lius;
  • lo­ka­li­zuo­ti pes­ti­ci­dų purš­ki­mą mik­ro­do­zė­mis pa­gal pa­sė­lių fi­to­sa­ni­ta­ri­nę būk­lę, pik­tžo­lė­tu­mą ir ken­kė­jų pa­pli­ti­mą.

 

To­kiu bū­du tau­so­ja­mo­sios žem­dir­bys­tės sis­te­ma jun­gia tiks­lio­sios, kon­ser­vuo­ja­mo­sios, or­ga­ni­nės, eko­lo­gi­nės ir in­teg­ruo­to­sios tech­no­lo­gi­nės kryp­ties pri­va­lu­mus ir sie­kia juos pri­tai­ky­ti ma­si­nė­je pre­ki­nė­je ga­my­bo­je, o ne tik ke­liuo­se lau­kuo­se. Tech­no­lo­gi­nis lanks­tu­mas - bū­din­gas šios sis­te­mos bruo­žas. Yra ben­dri prin­ci­pai ir už­da­vi­niai, bet nė­ra griež­tos vie­nin­gos tech­no­lo­gi­jos.

 

Tau­so­ja­mo­ji tech­no­lo­gi­ja diegia­ma ir to­bu­li­na­ma pa­gal vie­ti­nes ūki­nin­ka­vi­mo są­ly­gas ir ga­li­my­bes. Že­mės, ap­lin­kos ir vi­sų iš­tek­lių tau­so­ji­mo už­da­vi­niai ver­čia pa­si­rink­ti tech­no­lo­gi­ją bei tech­ni­ką ir nau­do­ti ją pro­fe­sio­na­liau, tiks­liau, pa­gal spe­ci­fi­nius au­ga­lų ag­ro­tech­ni­kos rei­ka­la­vi­mus, oro ir dir­vos są­ly­gas. Ir dar - kas ypač svar­bu – sie­kia­ma su­ba­lan­suo­ti no­ri­mą au­ga­lų der­lin­gu­mą su eko­no­mi­niu tiks­lin­gu­mu ir eko­lo­gi­nė­mis pa­sek­mė­mis, ko sto­ko­ta in­ten­sy­vio­se tech­no­lo­gi­jo­se.

 

Lanks­čiai įgy­ven­din­ti dau­gia­ly­pius eko­no­mi­nius ir eko­lo­gi­nius tau­so­ji­mo tiks­lus kon­kre­čia­me ūky­je – su­dė­tin­gas, pro­fe­sio­na­lumo rei­ka­lau­jan­tis už­da­vi­nys. Už­sie­nio spe­cia­lis­tai ne­vel­tui pa­brė­žia, kad aukš­ta žem­dir­bių kva­li­fi­ka­ci­ja ir no­va­to­riš­kas po­žiū­ris kar­tu su da­ly­kiš­ka me­to­di­ne-kon­sul­ta­ci­ne pa­gal­ba jiems – pir­mo­ji sėk­mės są­ly­ga kom­plek­si­nio tau­so­ji­mo ke­ly­je.

 

Vis pa­si­girs­ta prie­kaiš­tų, kad te­nykš­čiams ūki­nin­kams (at­ro­do, to­kiems ži­no­vams!) truk­do nau­jau­sių moks­lo ži­nių sto­ka ir mąs­ty­mo iner­ci­ja. Kaip ta­da jaus­tis mū­siš­kiams, ku­rie mo­kė­si ūki­nin­kau­ti iš prieš 20-30 me­tų iš­leis­tų va­do­vė­lių? O per tą lai­ką Va­ka­ruo­se žem­dir­bys­tės tech­no­lo­gi­ja ir tech­ni­ka vis spar­čiau to­bu­lė­jo. Vy­res­nio am­žiaus ūki­nin­kams, ži­no­ju­siems tik Ode­so­je ga­min­tą plū­gą ir SZ sė­ja­mą­ją, sun­ku ne tik ly­gin­tis ži­nio­mis, bet ir su­vok­ti šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų ga­li­my­bes.

 

Ant­ro­ji va­ka­rie­tiš­kos pa­žan­gos są­ly­ga – aukš­ta žem­dir­bys­tės kul­tū­ra, de­šimt­me­čiais puo­se­lė­ti, įtręš­ti ir šva­rūs lau­kai, ži­no­ma, ir pa­lan­kes­nis kli­ma­tas. Ge­riau­sia, kai vi­sa ga­my­bos ap­lin­ka yra jau pri­bren­du­si tech­no­lo­gi­jos per­mai­noms. Gai­la, kad pas mus tuo pa­ti­ki­ma per vė­lai – jau nu­si­pir­kus gra­žiai re­kla­muo­ja­mą, bet pa­si­ro­do ne­la­bai tin­ka­mą mū­sų at­šiau­res­nėms, pra­stes­nėms są­ly­goms va­ka­rie­tiš­ką pa­dar­gą.

Aki­vaiz­du, kad eko­no­mi­nė tau­so­ja­mo­sios žem­dir­bys­tės są­ly­ga – na­ši ir su­dė­tin­ga nau­ja tech­ni­ka, ku­riai rei­kia daug lė­šų ir di­de­lių plo­tų. Ne­pa­kan­ka­mai ap­krau­tos bran­gios net ir ge­riau­sios ma­ši­nos nie­ka­da ne­at­si­pirks. Be­pi­gu, tar­kim, vo­kie­čiui, ku­ris ke­lias­de­šimt hek­ta­rų plo­tui įdirb­ti ga­li pa­si­telk­ti ran­go­vi­nių fir­mų tech­ni­ką. Mū­siš­kiams smul­kie­siems ūki­nin­kams be­lie­ka sun­kiuo­sius kul­ti­va­to­rius, ra­žie­ni­nes sė­ja­mą­sias, pla­čia­ba­rius purkš­tu­vus, kom­bai­nus ar su­dė­tin­gą nau­ją tech­ni­ką pirk­ti ir nau­do­ti ko­o­pe­ruo­tai.

 

Įsi­sa­vi­nant nau­juo­sius tech­no­lo­gi­jos prin­ci­pus, de­rė­tų pra­dė­ti nuo to, kas pa­žan­gio­se ša­ly­se jau se­no­kai nu­veik­ta. Pir­miau­sia, pa­va­sa­rį ly­gius ari­mus įdirb­ti ir sėk­las sė­ti rei­kia kom­bi­nuo­tai­siais ag­re­ga­tais, va­žiuo­jant tik 1-2 kar­tus, ži­no­ma, su­dvi­gu­bi­nus trak­to­rių ra­tus. Pikt­žo­les, kur tik įma­no­ma ir ap­si­mo­ka, nai­kin­ti sku­ta­mai­siais kul­ti­va­to­riais, akė­čio­mis ar ki­to­mis me­cha­ni­nė­mis prie­mo­nė­mis. Pes­ti­ci­dus nau­do­ti tik ta­da, kai bū­ti­na, eko­no­miš­kai pa­grįs­tai lai­kan­tis eu­ro­pi­nių ap­lin­ko­sau­gos rei­ka­la­vi­mų. Įgy­ven­din­ti pes­ti­ci­dų purkš­tu­vų tech­ni­nės būk­lės vals­ty­bi­nę kon­tro­lę. Ne­de­gin­ti šiau­dų, o pa­nau­do­ti juos dir­vo­sau­gai ir trą­šai. Ir, be­ne svar­biau­sia, – mo­ky­tis lanks­čiai pri­si­tai­ky­ti prie dir­vos ir kli­ma­to įvai­ro­vės, veng­ti įsi­se­nė­ju­sių tech­no­lo­gi­nių šab­lo­nų, kaip pa­vyz­džiui: ar­ti, du kar­tus kul­ti­vuo­ti, sė­ti.

 

Kol sto­ko­ja­ma moks­lo ži­nių ir pa­tir­ties, ne­aiš­ku, ko­kie tau­so­ja­mo­sios tech­no­lo­gi­jos va­rian­tai ga­li ge­riau pri­gy­ti mū­sų lau­kuo­se, ko­kių ti­pų nau­ja tech­ni­ka la­biau tiks. Ta­čiau, jei pa­vyk­tų už­au­gin­ti ir nu­kul­ti to­ną kvie­čių, su­de­gi­nant vi­du­ti­niš­kai 15-18 kg de­ga­lų, tai bū­tų so­li­dus žings­nis, tau­so­jant ne tik ener­gi­ją, bet ir že­mę, dar­bą, tech­ni­ką, vi­sus ga­my­bos kaš­tus, ma­ži­nant sa­vi­kai­ną.

 

Tau­so­ja­mo­sios žem­dir­bys­tės sie­kiai – ne po­li­ti­nės ir ne eko­no­mi­nės kon­junk­tū­ros kam­pa­ni­ja, reiš­kian­ti pri­ta­ri­mą Eu­ro­pos Są­jun­gos di­rek­ty­voms. Tai ir ne vie­na­die­nė ak­ci­ja, ku­ri iš­syk už­tik­rin­tų pre­ki­nės pro­duk­ci­jos kon­ku­ren­cin­gu­mą, ap­lin­kos ir pro­duk­ci­jos šva­rą. Ji ža­da es­mi­nes, ga­na re­vo­liu­cin­gas per­mai­nas, jei tai bus il­ga­lai­kė, gal net ne­ter­mi­nuo­ta, tech­no­lo­gi­jos kom­plek­si­nio to­bu­li­ni­mo sis­te­ma.

 

Svar­bu tik iš­veng­ti, kad tau­so­ja­mo­sios žem­dir­bys­tės idė­jos ne­tap­tų prie­dan­ga kie­no nors siau­riems as­me­ni­niams ar gru­pi­niams in­te­re­sams re­a­li­zuo­ti, ypač pa­si­nau­do­jant Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dais. De­rė­tų vi­sa­da va­do­vau­tis iš­skir­ti­niu jos bruo­žu – eko­lo­gi­nių ir eko­no­mi­nių tiks­lų pu­siau­svy­ra. Jei tech­no­lo­gi­jos pa­žan­ga taps es­mi­niu mū­sų že­mės ūkio po­li­ti­kos tiks­lu, eu­ro­pie­tiš­ko po­bū­džio tau­so­ja­mo­ji ga­my­ba klos eko­no­mi­nį pa­grin­dą kai­mo at­ei­čiai.