- Danguolė KAMŠTAITYTĖ, LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTAS
- Mano ūkis
Manoma, kad pupelės kilusios iš Pietų Amerikos. Europoje maistui jos pradėtos auginti XVI a. viduryje Viduržemio pajūrio šalyse. Dabar daugiausia pupelių auginama Amerikoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Lietuvoje pasėlių plotai taip pat didėja.
Pupelės (Phaseolus vulgaris L.) priklauso pupinių (Fabacea) šeimai. Tai vienamečiai žoliniai krūmai ar vijokliniai augalai. Dėl savo maistinės vertės pupelės užima ypatingą vietą tarp kitų daržovių. Jų sėklose yra iki 30 proc. baltymų, daug angliavandenių, mineralinių druskų, o ankštyse - vitaminų C, B grupės, provitamino A. Šviežios ir subrendusios pupelės vartojamos įvairiems patiekalams gaminti, jas tinka šaldyti, konservuoti. Pupelės turi ir gydomųjų savybių. Be to, šie pupinių šeimos augalai labai vertinami kaip priešsėliai, praturtinantys dirvą azotu, kurį iš oro fiksuoja ant šaknų gyvenančios gumbelinės bakterijos.
Šparaginės pupelės vertinamos kaip ankstyvosios daržovės, nes kai kurių veislių ankštys tinka maistui jau liepos mėnesį, kai kitų lauko daržovių dar nedaug.
Pagal ankščių tipą ir vartojimo paskirtį pupelės skirstomos į gliaudomąsias ir šparagines. Gliaudomųjų pupelių valgomos sėklos, šparaginių – jaunos mėsingos ankštys (kol sėklos dar mažos). Ankščių sienelėse nėra pergamentinio sluoksnio, o siūlėse plaušai vystosi lėtai arba jų gali visai nebūti.
Pagal stiebo aukštį visos pupelės skirstomos į krūmines, pusiau vijoklines ir vijoklines. Vijoklinių pupelių stiebai išauga iki 2–5 metrų ilgio, todėl joms auginti reikia aukštų ir stiprių atramų.
Mūsų šalyje dažniausiai auginamos baltasėklės pupelės, tačiau jos labiau nukenčia nuo nepalankių orų. Iš šparaginių pupelių labiau mėgstamos veislės geltonomis ankštimis.
Dirva, priešsėliai ir tręšimas
Pupelės – šviesą ir šilumą mėgstantys augalai. Optimali sėklų dygimo temperatūra 25-30oC. Todėl jas auginti reikėtų apsaugotose nuo šiaurės ir vakarų vėjų vietose.
Pupelės nereiklios dirvai. Jos gerai auga ir lengvesnėje, ir sunkesnėje žemėje. Tinkamiausia vidutinio sunkumo, neutralaus rūgštumo, pavasarį greitai įšylanti dirva.
Auginti pupeles galima po įvairių priešsėlių, išskyrus ankštinius augalus. Geriausiai jos dera po mėšlu tręštų daržovių, bulvių, šakniavaisių, žieminių javų. Į tą pačią vietą sodinamos po 4-5 metų.
Pupelių šaknų sistema stipri, todėl augalai sugeba paimti maisto medžiagas iš gilesnių sluoksnių. Tręšiamos pupelės tik mineralinėmis trąšomis, tačiau iš rudens galima įterpti perpuvusio mėšlo (20-30 t/ha) ar komposto.
Fosforo ir kalio trąšos didina pupelių sėklų derlių, gerina ankščių kokybę bei augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams. Rudenį arba anksti pavasarį, prieš pagrindinį dirvos dirbimą, išberiamos superfosfato (norma 300-400 kg/ha), kalio druskos ar kalio chlorido (norma 200-300 kg/ha) trąšos. Azoto trąšos (amonio salietra – norma 100-150 kg/ha) išberiamos prieš sėją arba augalams tik pradėjus dygti – kol neprasidėjusi gumbelinių bakterijų veikla. Be pagrindinių maisto elementų pupelėms ypač reikia magnio, taip pat mikroelementų boro ir molibdeno. Grūdines pupeles veiksminga tręšti trąšomis su mikroelementais per lapus.
Sėklų ruošimas ir sėja
Dauguma pupelių ligų sukėlėjų ir kenkėjų plinta per sėklas, todėl prieš sėją jas reikėtų termiškai arba chemiškai dezinfekuoti. Atliekant terminę dezinfekciją, pupelių sėklos 25 min. laikomos 60oC arba 6 val. 50oC temperatūroje, po to beicuojamos kontaktinio veikimo beicais.
Pupelės sėjamos po šalnų, kai dirva įšyla iki 10–12oC – gegužės mėnesio antroje pusėje (pradėjus žydėti alyvoms). Norint ilgiau vartoti šviežias šparaginių pupelių ankštis, jų sėklas galima sėti anksčiau ir pridengti polietileno ar agroplėvele arba sodinti 20–25 dienų augumo daigus. Daigams sėklos į puodelius sėjamos gegužės mėnesio pradžioje. Sėklas lauke galima sėti kas 2–3 savaitės iki liepos mėnesio pradžios.
Pupelės sėjamos eilėmis, 40–45 cm tarpueiliais arba 2 eilių juostomis. Tarp eilių paliekama 20 cm, tarp juostų - 50 cm atstumai. Sėklos įterpiamos 3–5 cm gylyje, 7–10 cm atstumu tarp augalų. Sėklos norma 100–120 kg/ha. Nereikėtų sutankinti šparaginių pupelių pasėlio. Rečiau pasėtos pupelės užmezga daugiau ankščių, jas patogiau skinti.
Auginant vijoklines pupeles, prieš sėją 0,5 m atstumu vienas nuo kito sukalami kuolai. Tarp eilių paliekamas 1 m atstumas. Prie kiekvienos atramos lizdiniu būdu pasėjamos 4–6 sėklos.
Pasėjus pupeles, dirvos paviršių reikėtų privoluoti, kad greičiau ir vienodžiau sėklos sudygtų.
Pasėlių priežiūra ir derliaus nuėmimas
Esant palankioms sąlygoms, pupelės sudygsta per 10–15 dienų. Augalams sudygus ir augant, dirva visą laiką turi būti puri, kad šaknys gautų oro ir gerai išsivystytų gumbelinės bakterijos. Vegetacijos metu 3–4 kartus purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės. Didesniuose plotuose reikėtų naudoti herbicidus (gezagardą, 3 l/ha). Augalų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų naudojami fungicidai ir insekticidai. Paaugusias pupeles keletą kartų reikėtų apkaupti. Žydėjimo metu augalai labai jautrūs dirvos drėgmei. Per sausras būtina laistyti.
Sėklinių pupelių derlius imamas, kai pagelsta ankštys ir sukietėja sėklos. Augalai nuraunami su ankštimis ir džiovinami ant žaiginių ar pastogėje. Po to kuliami ir valomi.
Šparaginės pupelės vartojimo brandą pasiekia po 8-10 dienų nuo ankščių užmezgimo. Tuo metu jų ankštys būna mėsingos, be pergamentinio sluoksnio, o sėklos maždaug kviečio grūdo dydžio. Ankštys skinamos atrankiniu būdu, kas 3-5 dienas.
Šparaginių pupelių sėklas lengviau iškulti, kai ankštys truputį sudrėkusios. Iškultos ir išdžiovintos pupelių sėklos laikomos sausose, vėsiose patalpose.
Veislės
Pupelių rūšių ir veislių įvairovė pasaulyje labai didelė. Tropinėse ir subtropinėse Amerikos, Azijos ir Afrikos šalyse auga iki 200 skirtingų rūšių, iš kurių plačiau auginama apie 20, o didesnę praktinę reikšmę turi 9 rūšys.
Lietuvoje labiau paplitusios krūminės gliaudomosios ir šparaginės pupelės.
Gliaudomosios pupelės
Baltija – vidutinio ankstyvumo, krūmo tipo (krūmo aukštis 30-45 cm) geltonomis ankštimis ir baltomis sėklomis veislė. Ant vieno augalo būna 14-25 ankštys. Vienoje ankštyje penkios pupelių sėklos.
Ankštys tiesios, apvalios, su stipriu pergamentiniu sluoksniu. Apatinės ankštys prisegtos 15-20 cm aukštyje, jų galai žemės nesiekia. Sėklos pailgos, prisegimo vieta šiek tiek įdubusi. 1 000 sėklų masė sveria 330-430 g. Pupelių sėklos suverda per 24 minutes.
Šios veislės augalai jautrūs šalnoms, todėl jas reikia sėti gegužės mėnesio antroje pusėje.
Motolskaja bielaja – šiek tiek vėlyvesnė, lyginant su Baltija. Augalo aukštis 35-50 cm. Ankštys rusvai geltonos spalvos. Ant vieno krūmo užauga iki 30 ankščių. Sėklos ovalo formos, baltos su silpnai rusvu atspalviu. 1 000 sėklų masė - 400-470 g.
Felicija – vidutinio vėlyvumo veislė. Krūmas 25-35 cm aukščio, vešli sodriai žalios spalvos lapija. Ankštys geltonos, sėklos baltos. Subrendusios ankštys tiesios su nestipriu pergamentiniu sluoksniu.
Šparaginės pupelės
Butterzart – ankstyvoji, geltonomis stambiomis ankštimis ir baltos spalvos sėklomis pupelių veislė. Esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, pirmajį derlių galima nuimti birželio mėnesio pabaigoje. Ant vieno krūmo užauga iki 30 ankščių. Augalai atsparūs ligoms.
Goldimens – vidutinio ankstyvumo, derlinga gražiomis geltonos spalvos ankštimis veislė. Pergamentinio sluoksnio ankštyse neatsiranda ir augalams paaugus.
Tara – vidutinio ankstyvumo, krūmo tipo veislė. Ankštys intensyviai geltonos spalvos, be pargamentinio sluoksnio. Atspari bakteriozei. Tinka nuimti mechanizuotai.
Groffy – vidutinio ankstyvumo, žalios spalvos, mėsingomis ankštimis veislė. Krūmo aukštis 20-35 cm. Ant augalo užauga 15-25 ankštys. Veislė atspari ligoms, gerą derlių duoda, esant ir nepalankiems orams.
Contender – vidutinio vėlyvumo veislė. Ankštys sodriai žalios su vaškiniu sluoksniu, sėklos rudos. Atspari ligoms.
Visos šios šparaginių pupelių veislės yra krūminės, tačiau pastaruoju metu įvežama ir vijoklinių pupelių veislių, kurios populiarios užsienio šalyse. Jos derlingesnės ir dera visą vasarą, todėl nereikia sėti keliais etapais. Prieš perkant pupelių sėklas, būtina kuo daugiau sužinoti apie jų rūšį ir veislę, nes skirsis jų agrotechnika.