Ma­no­ma, kad pu­pe­lės ki­lu­sios iš Pie­tų Ame­ri­kos. Eu­ro­po­je mais­tui jos pra­dė­tos au­gin­ti XVI a. vi­du­ry­je Vi­dur­že­mio pa­jū­rio ša­ly­se. Da­bar dau­giau­sia pu­pe­lių au­gi­na­ma Ame­ri­ko­je, Ita­li­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ir Is­pa­ni­jo­je. Lie­tu­vo­je pa­sė­lių plo­tai taip pat di­dė­ja.

Pu­pe­lės (Pha­se­o­lus vul­ga­ris L.) pri­klau­so pu­pi­nių (Fa­ba­cea) šei­mai. Tai vie­na­me­čiai žo­li­niai krū­mai ar vi­jok­li­niai au­ga­lai. Dėl sa­vo mais­ti­nės ver­tės pu­pe­lės už­ima ypa­tin­gą vie­tą tarp ki­tų dar­žo­vių. Jų sėk­lo­se yra iki 30 proc. bal­ty­mų, daug an­glia­van­de­nių, mi­ne­ra­li­nių drus­kų, o ankš­ty­se - vi­ta­mi­nų C, B gru­pės, pro­vi­ta­mi­no A. Švie­žios ir su­bren­du­sios pu­pe­lės var­to­ja­mos įvai­riems pa­tie­ka­lams ga­min­ti, jas tin­ka šal­dy­ti, kon­ser­vuo­ti. Pu­pe­lės tu­ri ir gy­do­mų­jų sa­vy­bių. Be to, šie pu­pi­nių šei­mos au­ga­lai la­bai ver­ti­na­mi kaip prieš­sė­liai, pra­tur­ti­nan­tys dir­vą azo­tu, ku­rį iš oro fik­suo­ja ant šak­nų gy­ve­nan­čios gum­be­li­nės bak­te­ri­jos.

Špa­ra­gi­nės pu­pe­lės ver­ti­na­mos kaip anks­ty­vo­sios dar­žo­vės, nes kai ku­rių veis­lių ankš­tys tin­ka mais­tui jau lie­pos mė­ne­sį, kai ki­tų lau­ko dar­žo­vių dar ne­daug.

Pa­gal ankščių ti­pą ir var­to­ji­mo pa­skir­tį pu­pe­lės skirs­to­mos į gliau­do­mą­sias ir špa­ra­gi­nes. Gliau­do­mų­jų pu­pe­lių val­go­mos sėk­los, špa­ra­gi­nių – jau­nos mė­sin­gos ankš­tys (kol sėk­los dar ma­žos). Ankš­čių sie­ne­lė­se nė­ra per­ga­men­ti­nio sluoks­nio, o siū­lė­se plau­šai vys­to­si lė­tai ar­ba jų ga­li vi­sai ne­bū­ti.

Pa­gal stie­bo aukš­tį vi­sos pu­pe­lės skirs­to­mos į krū­mi­nes, pu­siau vi­jok­li­nes ir vi­jok­li­nes. Vi­jok­li­nių pu­pe­lių stie­bai iš­au­ga iki 2–5 met­rų il­gio, to­dėl joms au­gin­ti rei­kia aukš­tų ir stip­rių at­ra­mų.

Mū­sų šalyje dažniau­siai au­gi­na­mos bal­ta­sėk­lės pu­pe­lės, ta­čiau jos la­biau nu­ken­čia nuo ne­pa­lan­kių orų. Iš špa­ra­gi­nių pu­pe­lių la­biau mėgs­ta­mos veis­lės gel­to­no­mis ankš­ti­mis.

Dir­va, prieš­sė­liai ir trę­ši­mas

Pu­pe­lės – švie­są ir ši­lu­mą mėgs­tan­tys au­ga­lai. Op­ti­ma­li sėk­lų dy­gi­mo tem­pe­ra­tū­ra 25-30oC. To­dėl jas au­gin­ti rei­kė­tų ap­sau­go­to­se nuo šiau­rės ir va­ka­rų vė­jų vie­to­se.

Pu­pe­lės ne­reik­lios dir­vai. Jos ge­rai au­ga ir leng­ves­nė­je, ir sun­kes­nė­je že­mė­je. Tin­ka­miau­sia vi­du­ti­nio sun­ku­mo, neut­ra­laus rūgš­tu­mo, pa­va­sa­rį grei­tai įšy­lan­ti dir­va.

Au­gin­ti pu­pe­les ga­li­ma po įvai­rių prieš­sė­lių, iš­sky­rus ankš­ti­nius au­ga­lus. Ge­riau­siai jos de­ra po mėš­lu tręš­tų dar­žo­vių, bul­vių, šak­nia­vai­sių, žie­mi­nių ja­vų. Į tą pa­čią vie­tą so­di­na­mos po 4-5 me­tų.

Pu­pe­lių šak­nų sis­te­ma stip­ri, to­dėl au­ga­lai su­ge­ba pa­im­ti mais­to me­džia­gas iš gi­les­nių sluoks­nių. Trę­šia­mos pu­pe­lės tik mi­ne­ra­li­nė­mis trą­šo­mis, ta­čiau iš ru­dens ga­li­ma įterp­ti per­pu­vu­sio mėš­lo (20-30 t/ha) ar kom­pos­to.

Fos­fo­ro ir ka­lio trą­šos di­di­na pu­pe­lių sėk­lų der­lių, ge­ri­na ankš­čių ko­ky­bę bei au­ga­lų at­spa­ru­mą li­goms ir ken­kė­jams. Ru­de­nį ar­ba anks­ti pa­va­sa­rį, prieš pa­grin­di­nį dir­vos dir­bi­mą, iš­be­ria­mos su­per­fos­fa­to (nor­ma 300-400 kg/ha), ka­lio drus­kos ar ka­lio chlo­ri­do (nor­ma 200-300 kg/ha) trą­šos. Azo­to trą­šos (amo­nio sa­liet­ra – nor­ma 100-150 kg/ha) iš­be­ria­mos prieš sė­ją ar­ba au­ga­lams tik pra­dė­jus dyg­ti – kol ne­pra­si­dė­ju­si gum­be­li­nių bak­te­ri­jų veik­la. Be pa­grin­di­nių mais­to ele­men­tų pu­pe­lėms ypač rei­kia mag­nio, taip pat mik­ro­ele­men­tų bo­ro ir mo­lib­de­no. Grū­di­nes pu­pe­les veiks­min­ga tręš­ti trą­šo­mis su mik­ro­ele­men­tais per la­pus.

Sėk­lų ruo­ši­mas ir sė­ja

Dau­gu­ma pu­pe­lių li­gų su­kė­lė­jų ir ken­kė­jų plin­ta per sėk­las, to­dėl prieš sė­ją jas rei­kė­tų ter­miškai ar­ba che­miškai dez­in­fe­kuo­ti. At­lie­kant ter­mi­nę dez­in­fek­ci­ją, pu­pe­lių sėk­los 25 min. lai­ko­mos 60oC ar­ba 6 val. 50oC tem­pe­ra­tū­ro­je, po to bei­cuo­ja­mos kon­tak­ti­nio vei­ki­mo bei­cais.

Pu­pe­lės sė­ja­mos po šal­nų, kai dir­va įšy­la iki 10–12oC – ge­gu­žės mė­ne­sio ant­ro­je pu­sė­je (pra­dė­jus žy­dė­ti aly­voms). No­rint ilgiau vartoti švie­žias  špa­ra­gi­nių pu­pe­lių ankš­tis, jų sėk­las ga­li­ma sė­ti anks­čiau ir pri­deng­ti po­lie­ti­le­no ar ag­rop­lė­ve­le ar­ba so­din­ti 20–25 die­nų au­gu­mo dai­gus. Dai­gams sėk­los į puo­de­lius sė­ja­mos ge­gu­žės mė­ne­sio pra­džio­je. Sėk­las lau­ke ga­li­ma sė­ti kas 2–3 sa­vai­tės iki lie­pos mė­ne­sio pra­džios.

Pu­pe­lės sė­ja­mos ei­lė­mis, 40–45 cm tar­pu­ei­liais ar­ba 2 ei­lių juos­to­mis. Tarp ei­lių pa­lie­ka­ma 20 cm, tarp juos­tų - 50 cm at­stu­mai. Sėk­los įter­pia­mos 3–5 cm gy­ly­je, 7–10 cm at­stu­mu tarp au­ga­lų. Sėk­los nor­ma 100–120 kg/ha. Ne­rei­kė­tų su­tan­kin­ti špa­ra­gi­nių pu­pe­lių pa­sė­lio. Re­čiau pa­sė­tos pu­pe­lės už­mez­ga dau­giau ankš­čių, jas pa­to­giau skin­ti.

Au­gi­nant vi­jok­li­nes pu­pe­les, prieš sė­ją 0,5 m at­stu­mu vie­nas nuo ki­to su­ka­la­mi kuo­lai. Tarp ei­lių pa­lie­ka­mas 1 m at­stu­mas. Prie kiek­vie­nos at­ra­mos liz­di­niu bū­du pa­sė­ja­mos 4–6 sėk­los.

Pa­sė­jus pu­pe­les, dir­vos pa­vir­šių rei­kė­tų pri­vo­luo­ti, kad grei­čiau ir vie­no­džiau sėk­los su­dyg­tų.

Pa­sė­lių prie­žiū­ra ir der­liaus nu­ė­mi­mas

Esant pa­lan­kioms są­ly­goms, pu­pe­lės su­dygs­ta per 10–15 die­nų. Au­ga­lams su­dy­gus ir au­gant, dir­va vi­są lai­ką tu­ri bū­ti pu­ri, kad šak­nys gau­tų oro ir ge­rai iš­si­vys­ty­tų gum­be­li­nės bak­te­ri­jos. Ve­ge­ta­ci­jos me­tu 3–4 kar­tus pu­re­na­mi tar­pu­ei­liai, nai­ki­na­mos pik­tžo­lės. Di­des­niuo­se plo­tuo­se rei­kė­tų nau­do­ti her­bi­ci­dus (ge­za­gar­dą, 3 l/ha). Au­ga­lų ap­sau­gai nuo li­gų ir ken­kė­jų nau­do­ja­mi fun­gi­ci­dai ir in­sek­ti­ci­dai. Pa­au­gu­sias pu­pe­les ke­le­tą kar­tų rei­kė­tų ap­kaup­ti. Žy­dė­ji­mo me­tu au­ga­lai la­bai jaut­rūs dir­vos drėg­mei. Per saus­ras bū­ti­na lais­ty­ti.

Sėk­li­nių pu­pe­lių der­lius ima­mas, kai pa­gels­ta ankš­tys ir su­kie­tė­ja sėk­los. Au­ga­lai nu­rau­na­mi su ankš­ti­mis ir džio­vi­na­mi ant žai­gi­nių ar pa­sto­gė­je. Po to ku­lia­mi ir va­lo­mi.

Špa­ra­gi­nės pu­pe­lės var­to­ji­mo bran­dą pa­sie­kia po 8-10 die­nų nuo ankš­čių už­mez­gi­mo. Tuo me­tu jų ankš­tys bū­na mė­sin­gos, be per­ga­men­ti­nio sluoks­nio, o sėk­los maž­daug kvie­čio grū­do dy­džio. Ankš­tys ski­na­mos at­ran­ki­niu bū­du, kas 3-5 die­nas.

Špa­ra­gi­nių pu­pe­lių sėk­las leng­viau iš­kul­ti, kai ankš­tys tru­pu­tį su­drė­ku­sios. Iš­kul­tos ir iš­džio­vin­tos pu­pe­lių sėk­los lai­ko­mos sau­so­se, vė­sio­se pa­tal­po­se.

Veis­lės

Pu­pe­lių rū­šių ir veis­lių įvai­ro­vė pa­sau­ly­je la­bai di­de­lė. Tro­pi­nė­se ir sub­tro­pi­nė­se Ame­ri­kos, Azi­jos ir Af­ri­kos ša­ly­se au­ga iki 200 skir­tin­gų rū­šių, iš ku­rių pla­čiau au­gi­na­ma apie 20, o di­des­nę prak­ti­nę reikš­mę tu­ri 9 rū­šys.

Lie­tu­vo­je la­biau pa­pli­tu­sios krū­mi­nės gliau­do­mo­sios ir špa­ra­gi­nės pu­pe­lės.

Gliau­do­mo­sios pu­pe­lės

Bal­ti­ja – vi­du­ti­nio anks­ty­vu­mo, krū­mo ti­po (krū­mo aukš­tis 30-45 cm) gel­to­no­mis ankš­ti­mis ir bal­to­mis sėk­lo­mis veis­lė. Ant vie­no au­ga­lo bū­na 14-25 ankštys. Vie­no­je ankšty­je pen­kios pu­pe­lių sėk­los.

Ankštys tie­sios, ap­va­lios, su stip­riu per­ga­men­ti­niu sluoks­niu. Apa­ti­nės ankš­tys pri­seg­tos 15-20 cm aukš­ty­je, jų ga­lai že­mės ne­sie­kia. Sėk­los pail­gos, pri­se­gi­mo vie­ta šiek tiek įdu­bu­si. 1 000 sėk­lų ma­sė sveria 330-430 g. Pu­pe­lių sėk­los su­ver­da per 24 mi­nu­tes.

Šios veis­lės au­ga­lai jaut­rūs šal­noms, to­dėl jas rei­kia sė­ti ge­gu­žės mė­ne­sio ant­ro­je pu­sė­je.

Mo­tols­ka­ja bie­la­ja – šiek tiek vė­ly­ves­nė, ly­gi­nant su Bal­ti­ja. Au­ga­lo aukš­tis 35-50 cm. Ankš­tys rus­vai gel­to­nos spal­vos. Ant vie­no krū­mo už­au­ga iki 30 ankš­čių. Sėk­los ova­lo for­mos, bal­tos su sil­pnai rus­vu at­spal­viu. 1 000 sėk­lų ma­sė - 400-470 g.

Fe­li­ci­ja – vi­du­ti­nio vė­ly­vu­mo veis­lė. Krū­mas 25-35 cm aukš­čio, veš­li sod­riai ža­lios spal­vos la­pi­ja. Ankš­tys gel­to­nos, sėk­los bal­tos. Su­bren­du­sios ankš­tys tie­sios su ne­stip­riu per­ga­men­ti­niu sluoks­niu.

Špa­ra­gi­nės pu­pe­lės

But­ter­zart – anks­ty­vo­ji, gel­to­no­mis stam­bio­mis ankšti­mis ir bal­tos spal­vos sėk­lo­mis pu­pe­lių veis­lė. Esant pa­lan­kioms me­te­o­ro­lo­gi­nėms są­ly­goms, pir­ma­jį der­lių ga­li­ma nuim­ti bir­že­lio mė­ne­sio pa­bai­go­je. Ant vie­no krū­mo už­au­ga iki 30 ankš­čių. Au­ga­lai at­spa­rūs li­goms.

Gol­di­mens – vi­du­ti­nio anks­ty­vu­mo, der­lin­ga gražio­mis gel­to­nos spal­vos ankš­ti­mis veis­lė. Per­ga­men­ti­nio sluoks­nio ankšty­se ne­at­si­ran­da ir au­ga­lams pa­au­gus.

Ta­ra – vi­du­ti­nio anks­ty­vu­mo, krū­mo ti­po veis­lė. Ankš­tys in­ten­sy­viai gel­to­nos spal­vos, be par­ga­men­ti­nio sluoks­nio. At­spa­ri bak­te­rio­zei. Tin­ka nuim­ti me­cha­ni­zuo­tai.

Grof­fy – vi­du­ti­nio anks­ty­vu­mo, ža­lios spal­vos, mė­sin­go­mis ankš­ti­mis veis­lė. Krū­mo aukš­tis 20-35 cm. Ant au­ga­lo užau­ga 15-25 ankš­tys. Veis­lė at­spa­ri li­goms, ge­rą der­lių duoda, esant ir ne­pa­lan­kiems orams.

Con­ten­der – vi­du­ti­nio vė­ly­vu­mo veis­lė. Ankš­tys sod­riai ža­lios su vaš­ki­niu sluoks­niu, sėk­los ru­dos. At­spa­ri li­goms.

Vi­sos šios špa­ra­gi­nių pu­pe­lių veis­lės yra krū­mi­nės, ta­čiau pas­ta­ruo­ju me­tu įve­ža­ma ir vi­jok­li­nių pu­pe­lių veis­lių, ku­rios po­pu­lia­rios už­sie­nio ša­ly­se. Jos der­lin­ges­nės ir de­ra vi­są va­sa­rą, to­dėl ne­rei­kia sė­ti ke­liais eta­pais. Prieš per­kant pu­pe­lių sėk­las, bū­ti­na kuo dau­giau su­ži­no­ti apie jų rū­šį ir veis­lę, nes skir­sis jų ag­ro­tech­ni­ka.