Ne­abe­jo­ti­na, kad su­ge­bė­ji­mas kur­ti duo­tas kiek­vie­nam, ta­čiau kū­rė­jas kū­rė­jui ne­ly­gu. Nė­ra vi­siš­kai ne­kū­ry­bin­gų žmo­nių, bet to­kių, ku­rių ran­ko­se vis­kas tap­tų auk­su, la­bai ma­ža. Am­žius kei­tė am­žiai ir ci­vi­li­za­ci­ja vys­tė­si fizikų, ast­ro­no­mų, gam­ti­nin­kų ir kitų kū­rė­jų dė­ka. Kū­ri­mas – tai ieš­ko­ji­mas kaž­ko nau­jo, au­to­riui ne­ži­no­mo, nors ir pa­da­ro­mo iš dvie­jų se­niai ži­no­mų da­ly­kų.

Ta­čiau ne­žvel­ki­me į kū­ry­bą taip pla­čiai ir gi­liai, o pa­kal­bė­ki­me tik apie že­mės ūkio tech­ni­ką, ku­ri skir­ta že­mę dir­ban­čio žmo­gaus triū­sui pa­leng­vin­ti. Vie­nas na­gin­giau­sių kai­mo žmo­nių, ži­no­ma, bu­vo kal­vis – ir žag­rę ka­lė, ir pa­sa­gas len­kė, ir ar­klį kaus­tė. Jam rei­kė­jo ne tik apie me­ta­lą iš­ma­ny­ti, ta­čiau ir apie pa­tį že­mės dir­bi­mą su­pras­ti – ar­klas tu­rė­jo bū­ti leng­vai trau­kia­mas, ge­rai vers­ti že­mę, lė­tai dil­ti ir ne­bū­ti sun­kus. Taip pa­ma­žu že­mės dir­bi­mo pa­dar­gai ki­to, to­bu­lė­jo.

Šian­dien že­mės ūkio tech­ni­kos kū­ri­mas iš es­mės ki­toks. Vi­sa ga­my­ba per­ėjo į di­džių­jų ga­min­to­jų ran­kas (kom­pa­ni­jos „Ca­se New Hol­land“, „Cla­as“, „Fendt“, „John De­e­re“, „Deutz Fahr“, „Mas­sey Fer­gu­son“ ir ki­tos). Nau­jai tech­ni­kai kur­ti ski­ria­mos mi­li­jar­di­nės in­ves­ti­ci­jos, kom­pa­ni­jo­se dir­ba iš­si­la­vi­nę, di­de­lę pa­tir­tį tu­rin­tys spe­cia­lis­tai ir moks­li­nin­kai. Di­džiau­sio­se fir­mo­se se­niai įdieg­tas kom­piu­te­ri­zuo­tas kon­stra­vi­mas, de­ta­lės brė­ži­nys trans­for­muo­ja­mas į me­ta­lo ap­do­ro­ji­mo įren­gi­niams su­pran­ta­mą kal­bą, ma­ži­na­mos me­džia­gų są­nau­dos, me­ta­lui pjau­ti nau­do­ja­ma ne tik plaz­ma ar la­ze­ris, bet ir pa­pras­čiau­sia van­dens čiurkš­lė su ab­ra­zy­vu. Tad nė­ra abe­jo­nių, kad ši tech­ni­ka ne tik ge­ra, pa­ti­ki­ma ir na­ši, ta­čiau ir pa­kan­ka­mai bran­gi.

Nau­jau­sią ir mo­der­niau­sią, bet bran­gią ma­ši­ną pirk­ti ver­ta tik ta­da, jei ji bus in­ten­sy­viai nau­do­ja­ma. Jei pa­di­dins dar­bo na­šu­mą bei su­ma­žins pro­duk­ci­jos sa­vi­kai­ną, o šią ma­ši­ną nau­do­jant ke­lis ar ke­lio­li­ka me­tų bus su­kaup­tos lė­šos ki­tai, ne pra­stes­nei, nau­jai ma­ši­nai.

Vi­sai kas ki­ta – sa­va­ran­kiš­kai su­meist­rau­ta ma­ši­na. Ją ly­gin­ti su mo­der­nia va­ka­rie­tiš­ka tech­ni­ka ga­li­ma tik iš­im­ti­niais at­ve­jais ar­ba ly­gin­ti tik at­ski­rus tech­ni­nius ro­dik­lius, nes daž­niau­siai ji kon­struo­ja­ma iš nau­do­tų, ne­re­tai skir­tin­gų ma­ši­nų ag­re­ga­tų. Šių ag­re­ga­tų pa­ra­met­rai daž­niau­siai skir­tin­gi, to­dėl ma­ši­nų nau­do­ji­mo eko­no­miš­ku­mo pa­ly­gin­ti taip pat ne­ga­li­ma.

Jei ma­ši­na pa­ga­min­ta iš men­ka­ver­čių ag­re­ga­tų, jos amor­ti­za­ci­jos kaš­tai ar­ti­mi nu­liui, to­dėl dar­bo sa­vi­kai­na (ne­žiū­rint į di­des­nes nau­do­ji­mo iš­lai­das de­ga­lams, re­mon­tui ir pan.) ga­li bū­ti ma­žes­nė negu dir­bant su nau­ja mo­der­nia ma­ši­na. Nors aiš­ku, kad su to­kio­mis ma­ši­no­mis kon­ku­ren­ci­jos ES są­ly­go­mis ne­at­lai­ky­si­me, ta­čiau nie­kas ne­nu­gin­čys, kad su­konst­ruo­to­mis ar pa­to­bu­lin­to­mis ma­ši­no­mis šian­dien pa­ten­ki­na­mi at­ski­rų ūkių po­rei­kiai, pa­de­da­ma kai­my­nams.

Šia­me straips­ny­je pa­kal­bė­si­me apie pa­pras­tes­nes, bet la­bai žem­dir­bių ūkiuo­se rei­ka­lin­gas ma­ši­nas, ku­rias jie pa­si­ga­mi­no pa­tys ne to­dėl, kad jų ne­bu­vo ga­li­ma įsi­gy­ti, bet gal­būt ga­myk­li­nė tech­ni­ka bu­vo per­ne­lyg bran­gi, o gal ji, ly­gi­nant su stan­dar­ti­ne ma­ši­na, tu­ri tam tik­rų, nors ir ne­di­de­lių, bet kon­kre­čiu at­ve­ju reikš­min­gų, pri­va­lu­mų. To­kia tech­ni­ka ne­iš­gel­bės vi­sų žem­dir­bių ir te­ga­li bū­ti lai­ki­nas, bet ne­re­tai efek­ty­vus, spren­di­mas.

Ne­abe­jo­ja­me, kad ku­rian­čių sau ma­ši­nas žem­dir­bių, ku­riems kon­stra­vi­mas yra dau­giau ne­gu ho­bi, Lie­tu­vo­je yra šim­tai. Dis­ku­tuoti šia te­ma ir da­li­ntis pa­tir­ti­mi rei­kia. Ar daž­nai žur­na­le bus ra­šo­ma apie kū­ry­bi­nę sėk­mę ar ne­sėk­mę, pri­klau­sys nuo jū­sų, ger­bia­mi žem­dir­biai. Jei yra kuo pa­si­di­džiuo­ti, pa­si­gir­ti ir ne­bai­su, kad kai­my­nai pa­vy­dės, ra­šy­ki­te apie sa­vo su­meist­rau­tus įren­gi­mus, pa­to­bu­li­ni­mus ir ki­tus įgy­ven­din­tus su­ma­ny­mus (iš ko ir kaip jie ra­do­si, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­dū­rė­te kon­struo­jant ir t.t.). Ge­rai bū­tų, jei at­siųs­tu­mė­te ir sa­vo kū­ri­nių nuo­trau­kas.

Tech­ni­nės nau­jie­nos iš Jo­no Cha­la­daus­ko ūkio

Pa­žin­ties su šia kū­ry­bi­ne veik­la pra­džiai – ke­li pui­kūs pa­vyz­džiai iš Jo­na­vos ra­jo­no Gu­re­lių kai­mo ūki­nin­o Jo­no Cha­la­daus­ko ūkio. Var­gu ar pats J.Cha­la­daus­kas be­pa­aiš­kin­tų, iš kur to­kie ga­bu­mai ir no­ras kur­ti. Ūki­nin­kas yra bai­gęs Vep­rių kai­mo pro­fe­si­nę tech­ni­kos mo­kyk­lą, ta­čiau no­ro pa­žin­ti ir su­pras­ti tech­ni­kos funk­cio­na­vi­mo es­mę bei nau­jo­ves ga­li pa­vy­dė­ti dau­ge­lis aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­čių spe­cia­lis­tų. Be­je, ūki­nin­kas bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu pra­ėju­sių me­tų Jo­na­vos ra­jo­no ūki­nin­ku.

J.Cha­la­daus­ko ūkio smul­kiu ne­pa­va­din­si – iš 100 ha di­džiau­sią da­lį už­ima ja­vai, ga­nyk­los, au­gi­na­ma 12 ha cuk­ri­nių run­ke­lių, 4 ha bul­vių ir ki­tų au­ga­lų. Pa­sta­tų, rei­ka­lin­gų sėk­min­gam ūki­nin­ka­vi­mui, ne­trūks­ta. Prieš de­šimt­me­tį iš gy­ven­vie­tės į pa­gal Vals­tie­čio ūkio įsta­ty­mą at­si­im­tą že­mę su­grįžęs šei­mi­nin­kas ėmė­si kur­ti ūkį. Kaip de­ra, pir­miau­sia sta­tė ga­my­bi­nius pa­sta­tus, tik po to - ir būs­tą sa­vo šei­mai. Vi­suo­se pa­sta­tuo­se ir ūki­nin­ko su­konst­ruo­tuo­se įren­gi­muo­se jau­čia­ma ra­cio­na­li min­tis.

Be­to­no mai­šy­mo įran­ga. Bet ką sta­tant rei­ka­lin­gos sta­ty­bi­nės me­džia­gos, ku­rios, ži­no­ma, per­ka­mos, po to ap­do­ro­ja­mos kaip kas iš­ma­no. J.Cha­la­daus­kas be­to­nui mai­šy­ti ant so­dy­bos kie­me esan­čio šlai­to su­mon­ta­vo pla­čią me­ta­li­nę dė­žę, į ku­rią tie­siai iš prie­ka­bos iš­ver­čia­mas žvy­ras. Da­lis šios dė­žės, po ku­ria sto­vi be­to­no mai­šyk­lė, pa­sta­ty­ta ant be­to­ni­nių at­ra­mų. Te­rei­kia pa­trauk­ti dė­žės dug­ne esan­tį skląs­tį ir žvy­ro į mai­šyk­lę by­ra tiek, kiek jo rei­kia. Prie dė­žės apa­čio­je esan­čios gem­bės pri­tvir­tin­ta sto­ra plas­ti­ki­nė žar­na, be­si­bai­gian­ti ven­ti­liu: pa­su­kai čiau­pą ir van­duo te­ka į mai­šyk­lę. Tik ce­men­tą rei­kia do­zuo­ti ran­ko­mis. Na­gin­gas ūki­nin­kas su­gal­vo­tų ko­kį nors au­to­ma­ti­nį do­za­to­rių, ta­čiau nė­ra rei­ka­lo – ne iš be­to­no ar skie­di­nio mai­šy­mo ūki­nin­kas pra­gy­ve­na. Iš mai­šyk­lės be­to­nas iš­pi­la­mas ten, kur rei­kia (ka­ru­tį, krau­tu­vo kau­šą ir pan.).

Pri­ka­bi­na­masis kra­nas. Bet ku­ria­me ūky­je, ku­ria­me vyks­ta sta­ty­bos, ky­la daug pro­ble­mų su sun­kiais sta­ty­bi­niais ele­men­tais (pa­ma­tų blo­kais, per­den­gi­mais ir t.t.). Pa­pras­tai jie per­ka­mi ir par­ga­be­na­mi į so­dy­bą (sta­ty­bos vie­ton), kur iš­krau­na­mi. Tam rei­kia sta­ty­bi­nin­kų ir kra­no, už ku­rio nuo­mą, kaip ir sta­ty­bi­nin­kų dar­bą, rei­kia mo­kė­ti. Tad su nuo­mo­tu kra­nu iš kie­mo „iš­ke­liau­ja“ ir daug pi­ni­gų, ku­rie že­mės ūky­je sun­kiai už­dir­ba­mi. Tai­gi čia ir­gi pra­ver­tė J.Cha­la­daus­ko su­ma­nu­mas. Iš dvie­jų se­nų ma­ši­nų jis su­konst­ra­vo prie trak­to­riaus pri­ka­bi­na­mą kel­tu­vą. Su juo ūky­je pa­sta­ty­ti grū­dų, trą­šų bei bul­vių san­dė­liai, tvar­tas.

Kel­tu­vui pa­da­ry­ti pa­nau­do­tas se­no ak­me­nų rink­tu­vo rė­mas su aši­mi bei ra­tais ir sa­va­ei­gio krau­tu­vo kė­li­mo me­cha­niz­mas (krei­pian­čio­sios su di­de­lio sker­smens hid­rau­li­niu ci­lin­dru ir pa­slan­ki­ą­ja kon­so­le). Po šia kon­so­le ant ly­nų pa­ka­bin­tą kro­vi­nį per gran­di­ni­nę per­da­vą ke­lia hid­rau­li­nis stū­mok­lis. Pas­ta­rą­jį val­do trak­to­riaus hid­rau­li­nė sis­te­ma. Trak­to­rius MTZ-80 per­ne­lyg ma­žas to­kiam kra­nui dėl dvie­jų prie­žas­čių. Pir­ma, per ma­žas hid­rau­li­nės sis­te­mos ba­kas, nes aly­vos pa­kan­ka tik pu­sės hid­rau­li­nio ci­lin­dro ei­gos; an­tra, pa­ka­bi­nus la­bai sun­kią kon­struk­ci­ją, šis trak­to­rius tam­pa per­ne­lyg leng­vu at­sva­ru, t.y. pra­de­da kil­ti, o tai yra pa­vo­jin­ga.

Grū­dų traiš­ky­tu­vas. Ne taip se­niai su­pra­to­me, kad traiš­ky­ti grū­dai – ge­ras ir svei­kas pa­ša­ras gy­vu­liams. Be to, grū­dus traiš­ky­ti ge­ro­kai pi­giau ne­gu mal­ti. Jau ke­le­ri me­tai šią gy­vu­lių au­gin­to­jams la­bai rei­ka­lin­gą pre­kę ga­mi­na AB „Rad­vi­liš­kio ma­ši­nų ga­myk­la“.

J.Cha­la­daus­kas au­gi­na apie 10 gal­vi­jų, iš ku­rių 5 melžia­mos kar­vės, tad pa­ša­rų rei­kia ne­ma­žai. Iš­gir­dęs apie traiš­ky­tų grū­dų nau­dą, ūki­nin­kas pra­dė­jo bran­din­ti traiš­ky­tu­vo kon­struk­ci­ją. Ne­tru­kus idė­ja bu­vo re­a­li­zuo­ta. Rė­mą, bun­ke­rį ir ki­tas de­ta­les te­ko su­vi­rin­ti (plie­ni­nė skar­da, kam­puo­tis tam - pa­čios ge­riau­sios me­džia­gos). Vie­nas iš su­dė­tin­giau­sių traiš­ky­tu­vo ele­men­tų - val­cai bei jų pa­va­ra. Ūki­nin­kas val­cus ga­mi­no iš sto­ra­sie­nio vamz­džio: iš­te­ki­no ir, pa­da­ręs flan­šus, vamz­džio ga­lus už­vi­ri­no. Per ašį iš­grę­žęs kiau­ry­mę įki­šo ve­le­ną, ku­rį pri­vi­ri­no. Ant abie­jų ve­le­nų ga­lų pre­su pri­tvir­ti­no guo­lius, ku­riuos su­mon­ta­vęs guo­lia­vie­tė­se, pas­ta­rą­sias pri­su­ko prie traiš­ky­tu­vo rė­mo. Vie­ną iš val­cų pa­da­rė va­ran­čiuo­ju: ant ve­le­no ga­lo pre­su pri­tvir­ti­no skrie­mu­lį, ku­rį kar­tu su vie­nu val­cu, dir­ži­ne per­da­va su­ka 3 kW ga­lin­gu­mo va­rik­lis. Ta­čiau pa­si­ro­dė, kad ne vis­kas taip pa­pras­ta - val­cai ne­trau­kė grū­dų, net ir kam­pi­nio šli­fa­vi­mo ma­ši­nė­le juo­se įpjo­vus grio­ve­lius. Tad te­ko šiek tiek pa­keis­ti kon­struk­ci­ją: ir an­trą val­cą pa­da­ry­ti va­ro­mą. Tam bu­vo pa­nau­do­ti dvie­jų krum­plia­ra­čių vai­ni­kai. Iš­te­ki­nus krum­plia­ra­čių sky­les ir pri­vi­ri­nus vai­ni­kus prie val­cų, traiš­ky­tu­vas pra­dė­jo dirb­ti. Ir šiuo at­ve­ju, kaip ir dau­gu­mai ūkiš­kų šei­mi­nin­ko spren­di­mų, ra­cio­na­lu­mo ne­pri­sti­go – grū­dai iš aruo­do tie­siai į traiš­ky­tu­vą lanks­čia žar­na by­ra pa­tys.

Trą­šų san­dė­lis. Tai ne­di­de­lis, ta­čiau ūky­je rei­ka­lin­gas sta­ti­nys. Pa­pras­tai trą­šas žem­dir­biai per­ka pa­lai­das ar­ba fa­suo­tas po 50 ar 500 kg. Kuo ma­žiau fab­ri­ke įdė­ta triū­so fa­suo­jant, tuo trą­ša pi­ges­nė. Tai­gi tau­pūs žem­dir­biai per­ka pi­ges­nes pa­lai­das trą­šas, ku­rias par­si­ga­be­nus rei­kia į san­dė­lį iš­vers­ti ar iš­krau­ti. No­rint kils­tel­ėti sunk­ve­ži­mio kė­bu­lą iš­ver­čiant trą­šas ar iš­kel­ti 500 kg mai­šus su trak­to­riaus krau­tu­vu, san­dė­lis tu­ri bū­ti ne že­mes­nis kaip 4-6 m, o to­kiam pa­sta­ty­ti rei­kia ne­men­kų in­ves­ti­ci­jų. J.Cha­la­daus­kas ne­sta­tė to­kio aukš­to sta­ti­nio, tie­siog, kad bū­tų pa­to­giau iš­krau­ti trą­šas ir ne­rei­kė­tų su tech­ni­ka įva­žiuo­ti į san­dė­lį, pa­da­rė pa­ke­lia­mą sto­gą. San­dė­liu­ko sie­nų aukš­tis apie 1-1,5 m, pri­rei­kus iš­krau­ti trą­šas ar jas pa­si­im­ti sto­gas leng­vai pa­ke­lia­mas ran­ko­mis. Kad jis leng­viau pa­si­kel­tų, su­mon­tuo­ti pa­pil­do­mi at­sva­rai.

Prie­ka­ba. Pa­žvel­gus į šią dar nau­jais da­žais žvil­gan­čią prie­ka­bą no­ri­si pa­sa­ky­ti: nau­ja, bet mes to­kių pa­ro­do­se dar ne­ma­tė­me. Pa­ties su­konst­ruo­tu ga­mi­niu sa­vi­nin­kas ga­li apie 14 to­nų run­ke­lių į Kė­dai­nių cuk­raus fab­ri­ką ga­ben­ti ir ki­tus kro­vi­nius per­vež­ti. Jo­je su­mon­tuo­ta vis­kas, kas yra bū­ti­na šiuo­lai­ki­nei prie­ka­bai – stab­džių sis­te­ma, hid­rau­li­nis iš­ver­ti­mo me­cha­niz­mas, amor­ti­zuo­jan­ti pa­ka­ba, at­si­da­ran­tis ga­li­nis bor­tas ir net ap­švie­ti­mo įran­ga.

Autorių nuotraukos

Tęsinys kituose numeriuose