- Mano ūkis
- Mano ūkis
Ūkininkai klausia, kodėl veršeliai gimsta su padidėjusia skydliauke ir retais plaukais, kodėl kartais karvės veda negyvą prieauglį. Viena iš pagrindinių šių negalavimų priežasčių gali būti jodo trūkumas.
Jodas - būtinas mikroelementas
Gamtoje jodas buvo atrastas 1811 m. Tačiau jo reikšmė skydliaukės veiklai ir gyvulių sveikatai nustatyta tik praėjusio šimtmečio pradžioje. Skydliaukė – tai endokrininė gyvulių liauka, esanti šalia gerklų skydinių kremzlių. Apie 50 proc. organizme esančio jodo susikaupia skydliaukėje. Ji iš kraujo rezorbuoja neorganinį jodą, paverčia jį molekuliniu ir vartoja hormonų tiroksino ir trijodtironino sintezei. Šie hormonai aktyvina medžiagų apykaitą, didina gyvulių produktyvumą, skatina prieauglio augimą, gerina reprodukcines savybes ir stiprina organizmo atsparumą.
Kai trūksta jodo, gyvulių organizme medžiagų apykaita sulėtėja 30-40 proc., gyvuliai nutunka, jų audiniai išburksta, oda būna sausa, šiurkšti, dažnai iškrenta plaukai, pulsas retas, sutrinka virškinimas. Stokojant organizme jodo, patelės veda negyvą arba negyvybingą prieauglį su padidėjusia skydliauke, retais plaukais. Paršeliai kartais gimsta storais sprandais, pliki. Karvės dažnai lieka bergždžios, ilgiau trunka jų nėštumas, galimi abortai, vystosi skydliaukės funkcijos nepakankamumas, kurio pasekmė yra gleivėtas visos odos pabrinkimas (miksedema), ypač po apatiniuoju galvijų žandikauliu.
Lietuvoje jodo trūksta smėlinguose ir durpinguose dirvožemiuose bei ten, kur iškrenta daug kritulių. Baltijos jūros vandenyje jodo taip pat nedaug – tik 6,5 mg/l.
Radioaktyvus jodas pavojingas sveikatai
Ne paslaptis, kad Ignalinos atominės elektrinės zonos gyventojai baiminasi dėl savo sveikatos: dar neišblėso atsiminimai apie Černobylio atominės elektrinės avariją. Tačiau grėsmė ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams iškyla ir tuomet, kai dėl reaktorių gedimų atominėse elektrinėse į aplinką patenka trumpaamžių bei ilgaamžių radioaktyvių jodo izotopų (izotopas – vienas to paties cheminio elemento atomų, kurių branduoliuose yra skirtingas neutronų ir masės skaičius).
Radioaktyvaus jodo izotopai, susikaupę skydliaukėje, gali nulemti ilgalaikius, o neretai ir negrįžtamus organizmo pakitimus. Biologiškai pavojingiausias ir labiausiai paplitęs yra radioaktyvaus jodo izotopas I131. Jis į organizmą patenka ne tik su pašaru ar maistu, bet ir per kvėpavimo takus bei odą. Labai daug radioaktyvaus jodo patenka į gyvulių organizmą, ganant juos žemažolėje pievoje, kai gyvuliai nuėda didelius plotus (karvė per dieną nuėda žolę nuo 160 iki 200 m2) ir nulaižo nuo ganyklos paviršiaus iškritusias radioaktyviąsias medžiagas.
Nustatyta, kad į separuotą pieną patenka 84 proc., į išrūgas - apie 80 proc., į grietinėlę - 16 proc., į pasukas - 13 proc., į sviestą - 3,5 proc. radioaktyvaus jodo izotopų kiekio, išsiskiriančio su primelžtu pienu. Todėl radioaktyvaus jodo pavojaus metu, liesos pieno frakcijos maistui nevartojamos, tačiau, atsižvelgiant į radiometrinių tyrimų rezultatus, gali būti sušertos gyvuliams.
Siekiant sumažinti radioaktyvių medžiagų poveikį gyvulio organizmui, galimo aplinkos užteršimo jomis rajonuose būtina profilaktiškai gyvuliams duoti jodo preparatų. Profilaktikos tikslas – skydliaukę prisotinti stabiliuoju jodu laiku ir tiek, kad ji nebegalėtų pasisavinti radioaktyvaus jodo. Vienkartinė paros dozė karvėms 2,5 g kalio jodido arba 3,5 g kalio jodato.
Parengė Birutė LAZARAITIENĖ
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO KONSULTAVIMO TARNYBA