„Gal­vi­jus šer­ki­me tik žo­le, ja­vais, kuo ma­žiau ar vi­siš­kai ne­tręš­ki­me dir­vos mi­ne­ra­li­nė­mis trą­šo­mis, duo­ki­me kuo ma­žiau ar vi­sai ne­duo­ki­me mi­ne­ra­li­nių prie­dų“, - to­kių pa­ta­ri­mų kar­tais iš­girs­ta­me ir šian­dien. At­ro­do, kad pa­mirš­ta­me ir ig­no­ruo­ja­me se­nas gy­vu­lių svei­ka­tin­gu­mo pro­ble­mas. Iš is­to­ri­jos mo­ky­tis ga­li­ma ta­da, kai ži­no­me pra­ei­tį. To­dėl ver­ta pri­si­min­ti vie­ną gy­vu­lių mi­ty­bos is­to­ri­jos sky­rių, ku­ris va­di­na­si “At­ra­jo­jan­čių­jų ap­rū­pi­ni­mas mi­ne­ra­li­nė­mis me­džia­go­mis”.

Pas­ta­ruo­ju me­tu ligomis dėl mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų trū­ku­mo na­mi­niai gy­vu­liai be­veik ne­ser­ga. Tai šimt­me­čius tru­ku­sių in­ten­sy­vių ty­ri­mų ir jų prak­ti­ško re­a­li­za­vi­mo re­zul­ta­tas. Anks­tes­niais am­žiais mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, pvz., jo­do trū­ku­mas nei­gia­mai vei­kė gy­vu­lių svei­ka­tą ir pro­duk­ty­vu­mą, o iš da­lies ir mais­to pro­duk­tų ko­ky­bę.

Vie­na sun­kiau­sių gal­vi­jų ir ož­kų mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų ne­pa­kan­ka­mu­mo li­gų Vi­du­rio Eu­ro­po­je iki dvi­de­šim­to­jo am­žiaus pra­džios bu­vo kau­lų tra­pu­mas. Dar 1781 me­tais ji ma­siš­kai iš­pli­to Vo­kie­ti­jos ir Len­ki­jos že­mė­se. Prū­sų val­džia tuo­met at­siun­tė at­sa­kin­gą pa­rei­gū­ną, tu­rė­ju­sį iš­si­aiš­kin­ti šios li­gos prie­žas­tis. Jis nu­sta­tė, kad žo­lė, va­din­ta kau­lus lau­žan­či­ą­ja (Ant­he­ri­cum os­sif­ra­gum), nė­ra li­gos prie­žas­tis. Ta­čiau tik­ro­sios kau­lų tra­pu­mo prie­žas­tys tuomet dar ne­bu­vo iš­aiš­kin­tos.

Vo­kie­ti­jo­je ši li­ga bu­vo pa­ste­bė­ta be­veik vi­suo­se re­gio­nuo­se: nuo Po­me­ra­ni­jos, Ha­ve­lan­do, Šprė­val­do, Vest­fa­li­jos, Rein­lan­do iki Rein­he­se­no. Čia dėl šios li­gos ket­vir­ta­ja­me XIX am­žiaus de­šimt­me­ty­je au­gin­to­jai pa­ty­rė to­kių di­de­lių nuos­to­lių, kad Rein­he­se­no že­mės ūkio drau­gi­ja pa­skel­bė 100 du­ka­tų pre­mi­ją (apie 350 g auk­so) už li­gos prie­žas­ties iš­aiš­ki­ni­mą. 1853 me­tais šio­je že­mė­je su­sir­go 1 000 gal­vi­jų, nuos­to­liai bu­vo įver­tin­ti 50 000 gul­de­nų. 1859 me­tais kai ku­rio­se Nor­ve­gi­jos sri­ty­se su­sir­go be­veik vi­si gy­vu­liai, apie 25 proc. jų kri­to. Me­ro­je 1893 me­tais kau­lų tra­pu­mo li­ga su­sir­go 900 gal­vi­jų. Po 10 me­tų rei­kė­jo ne­del­siant pa­skers­ti be­veik ket­vir­ta­da­lį vi­sų gy­vu­lių.

Su­sir­gę gy­vu­liai pra­ras­da­vo ape­ti­tą, šlub­čio­da­vo, sun­kiai at­si­sto­da­vo. Vė­liau lūž­da­vo jų kau­lai - du­bens, šon­kau­lių, slanks­te­lių, ga­lū­nių. Kar­tais kau­lai lūž­da­vo vi­siš­kai ne­ti­kė­tai. Yra duo­me­nų apie vie­ną at­si­ti­ki­mą 1859 me­tais: Vo­kie­ti­jos ūki­nin­kas, va­ry­da­mas sa­vo ban­dą, pa­ste­bė­jo, kad iš kar­to 6 kar­vėms lū­žo ga­lū­nės, nors prieš tai ne­bu­vo pa­ste­bė­ta jo­kių po­žy­mių. Kai ku­riuo­se Eu­ro­pos re­gio­nuo­se nuo­lat kil­da­vo kau­lų tra­pu­mo li­gos grės­mė, dėl to ma­žė­da­vo pie­no pro­duk­ci­ja. Li­ga pir­miau­sia pa­lies­da­vo lak­tuo­jan­čias ir ver­šin­gas kar­ves bei ož­kas - gy­vu­lius, ku­rie tuo me­tu bu­vo še­ria­mi be­veik vien tik žo­le, šie­nu ar šiau­dais. Tai ro­do, kad pa­grin­di­niuo­se pa­ša­ruo­se ga­lė­jo trūk­ti mais­to me­džia­gų, bet XIX am­žiaus pra­džio­je ši prie­žas­tis dar ne­bu­vo ži­no­ma. Nuo­din­gi au­ga­lai, ne­pa­kan­ka­mai ge­ros lai­ky­mo są­ly­gos, blo­ga van­dens ko­ky­bė, vie­no­das šė­ri­mas - štai to­kios bu­vo nu­ro­do­mos priežas­tys.

Nuo 1807 me­tų iš che­mi­ko J.Ber­ce­li­jaus dar­bų ta­po ži­no­ma, kad kau­lai su­da­ry­ti dau­giau­siai iš fos­fo­ro ir kal­cio. Po tru­pu­tį ėmė aiš­kė­ti tik­ro­sios kau­lų tra­pu­mo prie­žas­tys. Pir­miau­sia dė­me­sys at­kreip­tas į kal­cį. XVII am­žiaus sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, kai bu­vo pra­dė­ta tir­ti pa­ša­rus, iš­aiš­kė­jo, kad juo­se trū­ko fos­fo­ro. Pa­ste­bė­ta, kad su­sir­gi­mų kau­lų tra­pu­mu pa­dau­gė­da­vo po saus­rin­gų me­tų. Iš sau­so dir­vo­že­mio au­ga­lai ga­li pa­si­sa­vin­ti la­bai ma­žą kie­kį fos­fo­ro. Po ban­dy­mų Pie­tų Af­ri­ko­je pa­aiš­kė­jo, kad eks­ten­sy­viai lai­ko­mi gy­vu­liai ga­li su­sirg­ti šia li­ga, jei pa­ša­ruo­se fos­fo­ro yra ma­žiau kaip 1,5 g/kg sau­so­sios me­džia­gos. Tik­ro­sios kau­lų tra­pu­mo prie­žas­tys bu­vo iš­aiš­kin­tos tik apie 1930 me­tus Pie­tų Af­ri­ko­je, kai bu­vo at­lik­ti ban­dy­mai su pa­ša­rais li­gos ži­di­niuo­se ir su­kur­ti pa­pras­tes­ni fos­fo­ro kie­kio nu­sta­ty­mo krau­jy­je ir šla­pi­me me­to­dai.

Vi­du­rio Eu­ro­po­je jau ant­ro­je XIX am­žiaus pu­sė­je sėk­min­gai bu­vo tai­ko­mos pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nės ir gy­dy­mas. Pa­grin­di­nis vais­tas nuo kau­lų tra­pu­mo bu­vo pa­ša­ri­niai kau­lų mil­tai. Be to, ga­nyk­los pra­dė­tos tręš­ti di­des­nė­mis fos­fo­ro trą­šų nor­mo­mis. Tai­gi Vi­du­rio Eu­ro­pos dir­vo­se, ku­rio­se anks­čiau trū­ko fos­fo­ro, jo kie­kis pa­di­dė­jo, fos­fo­ro pa­dau­gė­jo ir au­ga­luo­se.

Šian­dien, kaip ro­do nau­jau­si duo­me­nys, vėl ky­la grės­mė eks­ten­sy­viai lai­ko­miems gy­vu­liams (jau­nik­liams, mė­si­niams gal­vi­jams). Že­mu­ti­nė­je Sak­so­ni­jo­je eks­ten­sy­via­me ūky­je žo­li­niuo­se pa­ša­ruo­se nu­sta­ty­tas 1,6 g/kg sau­so­je me­džia­go­je fos­fo­ro kie­kis. Bran­den­bur­go dir­vo­se, ku­rios ne­tręš­tos 10 me­tų, iš­tir­ta, kad au­ga­luo­se, fos­fo­ro ir mik­ro­ele­men­tų kie­kiai nuo­lat ma­žė­ja.

Lie­tu­vo­je po 2002 me­tų saus­ros iš­ty­rus dau­gia­me­čių žo­lių ir šie­no che­mi­nę su­dė­tį, nu­sta­ty­ta, kad kal­cio ir fos­fo­ro kie­kis yra su­ma­žė­jęs, ypač ten kur jau 10 me­tų dir­vos ne­bu­vo tręš­tos mi­ne­ra­li­nė­mis trą­šo­mis. Iš­ty­rus na­tū­ra­lių pie­vų žo­lių su­dė­tį, sau­so­joje me­džia­go­je fos­fo­ro ras­ta 2,1 g/kg, kal­cio - 6,1 g/kg. Krau­jo se­ru­mo che­mi­nė ana­li­zė pa­ro­dė – ne­or­ga­ni­nio fos­fo­ro 4,4 mg%; kal­cio 9,5 mg%. To­dėl no­rint iš­veng­ti kau­lų tra­pu­mo, rei­kia su­si­rū­pin­ti jau da­bar ir ne­pa­mirš­ti gy­vu­liams kas­dien duo­ti mi­ne­ra­li­nių prie­dų.