Prieš dvi­de­šimt me­tų Lie­tu­vo­je bu­vo ti­ria­mi vi­si dir­vo­že­miai, ir tuo­me­ti­niams ko­lū­kių ir ūkių ag­ro­no­mams ne­rei­kė­jo aiš­kin­ti šių ty­ri­mų svar­bos ir nau­dos. Da­bar, kai ūki­nin­kau­ti ėmė­si nau­ja kar­ta, ir to­li gražu ne kiek­vie­nas žem­dir­bys tu­ri ag­ro­no­mo iš­si­la­vi­ni­mą, ten­ka iš nau­jo įro­di­nė­ti dir­vo­že­mio ty­ri­mų bū­ti­ny­bę.

Dir­vo­že­mių agrochemines savybes Lie­tu­vo­je ti­ria Ag­ro­che­mi­nių ty­ri­mų cen­tras, pri­klau­san­tis Lie­tu­vos žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­tui. Cen­tro di­rek­to­rius dr. Kris­ti­nas Ma­tu­se­vi­čius sa­ko, kad po­pu­lia­riau­si stan­dar­ti­niai ty­ri­mai – dir­vo­že­mio rūgš­tu­mo, fos­fo­ro ir ka­lio kie­kių. Gau­tais duo­me­ni­mis ga­li­ma nau­do­tis pen­ke­rius-sep­ty­ne­rius me­tus. Tuo­met ty­ri­mus ten­ka kar­to­ti. Azo­to kie­kį rei­kia tir­ti kiek­vie­nais me­tais prieš pra­si­de­dant žie­mi­nių au­ga­lų ve­ge­ta­ci­jai ar prieš vasarinių augalų sė­ją.

Tin­ka­miau­sias lai­kas dir­vožemio ty­ri­mams yra pa­va­sa­rį iki sė­jos ar­ba ru­de­nį nu­ė­mus der­lių. Ne­daug ty­ri­mų re­zul­ta­tai ski­ria­si imant dir­vo­že­mio ban­di­nius ir va­sa­rą. Ta­čiau mi­ne­ra­li­nė­mis trą­šo­mis tręš­tuo­se plo­tuo­se tai da­ry­ti ga­li­ma tik pra­ėjus pus­an­tro mė­ne­sio po trę­ši­mo. Ga­li­mi du bū­dai: ban­di­nius ima cen­tro spe­cia­lis­tai ar­ba pa­tys ūki­nin­kai, dažnai pa­de­da­mi LŽŪKT kon­sul­tan­tų. Be­je, ban­di­nių pa­ė­mi­mas yra vie­nas svar­biau­sių dar­bų, nes ty­ri­mo tiks­lu­mas iki 85 proc. pri­klau­so bū­tent nuo tin­ka­mai pa­im­tų ėminių. Hek­ta­ro išty­ri­mas kai­nuo­ja nuo 13 iki 16 Lt. Jei la­bai kal­vo­tas, ne­ly­gus lau­kas, ten­ka im­ti dau­giau pa­vyz­džių, tuo­met ir ty­ri­mas bran­ges­nis.

„Dir­vo­že­mis – žem­dir­bys­tės pa­grin­das ir pa­grin­di­nė žem­dir­bio ga­my­bos prie­mo­nė. Nors Lie­tu­vo­je da­bar di­de­lis skur­das, bū­tent ne­tur­tin­gas žmo­gus tu­rė­tų la­bai ge­rai pa­ži­no­ti sa­vo dir­vo­že­mį ir tręš­ti tik tuo, kuo rei­kia. Kol ūki­nin­kų ne­pri­vers ko­kios nors sank­ci­jos ir bau­dos ar ne­pa­ska­tins do­ta­ci­jos, di­de­lių pa­si­kei­ti­mų ne­ver­ta ti­kė­tis“, - sa­ko Kris­ti­nas Ma­tu­se­vi­čius.

Be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius kaup­ta pa­tir­tis ir tuo­met kruopš­čiai da­ry­ti dir­vo­že­mių že­mė­la­piai la­bai pra­ver­čia ir šian­dien. Iš kar­to ga­li­ma ma­ty­ti, ko­kie kon­kre­taus ūkio že­mės ro­dik­liai bu­vo prieš 20 ar 10 me­tų. Pa­vyz­džiui, jei že­mė bu­vo la­bai rūgš­ti, di­de­lė ti­ki­my­bė, kad se­niai be­kal­kin­ta dir­va ga­li bū­ti at­ga­vu­si sa­vo pir­mi­nį rūgš­tu­mą. Hek­ta­ro pa­kal­ki­ni­mas dulkiomis kalkėmis  kai­nuo­ja apie 1 000 Lt, po­vei­kis iš­si­lai­ko 8-10 me­tų. Lat­vi­jo­je, pa­vyz­džiui, 50 proc. kal­ki­ni­mo lė­šų den­gia vals­ty­bė.

Po laboratorinio ty­ri­mo su­da­ro­mi du že­mė­la­piai – rūgš­tu­mo ir fos­fo­ro bei ka­lio. Pageidaujantiems paruošiamas  trę­ši­mo pla­nas, kuris siun­čia­mas paštu, fak­su ar elek­tro­ni­niu paštu, in­for­ma­ci­ja su­tei­kia­ma ir te­le­fo­nu.

Daž­niau­siai tir­tis dir­vo­že­mį ūki­nin­kus pa­ra­gi­na LŽŪKT spe­cia­lis­tai, sa­vo ruožtu ne­ga­lin­tys pa­da­ry­ti trę­ši­mo pla­nų be dir­vo­že­mio ty­ri­mų. Be to, vis dau­gė­ja ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­čių su trą­šo­mis pre­kiau­jan­čio­mis fir­mo­mis, ku­rios už­mo­ka už sa­vo klien­tų že­mės ty­ri­mus. Pa­ma­žu vi­siems aiš­kė­ja, kad ne­tu­rin­tie­ji ag­ro­no­mi­nio išsi­la­vi­ni­mo ne­tu­rė­tų taip drą­siai grieb­tis že­mės dar­bų.

Eko­lo­gi­nio ūki­nin­ka­vi­mo iš vi­so ne­de­rė­tų imtis, nežinant sa­vo dir­vo­že­mių ko­ky­bės. Gal jie už­terš­ti pes­ti­ci­dų li­ku­čiais, sun­kiai­siais me­ta­lais ir t.t., gal vi­siš­kai skur­dūs. Ne­nau­do­jant mi­ne­ra­li­nių trą­šų, sun­kiau­sia su­re­gu­liuo­ti fos­fo­ro kie­kį, nes fos­fo­rit­mil­čių jau ko­kie 25 me­tai į Lie­tu­vą nie­kas ne­at­veža – pa­pras­čiau­siai per ma­žų kie­kių rei­kia, kad kaž­kam ap­si­mo­kė­tų tuo už­si­im­ti. Tie­sa, 43 000 Lt per me­tus ski­ria Žemės ūkio mi­nis­te­ri­ja: to užten­ka ištir­ti apie 700 ha eko­lo­gi­nių ūkių že­mių (maždaug 35-40 ūki­nin­kų lau­kus). Eko­lo­gi­nių ūkių pa­dė­tį sun­ki­na ir tai, kad jie dažnai yra įsi­kū­rę pra­sto­se, nu­a­lin­to­se že­mė­se.

Ag­ro­che­mi­nių ty­ri­mų cen­tre ga­li­ma iš­si­tir­ti pes­ti­ci­dų li­ku­čius dir­vo­že­my­je, au­ga­luo­se, pa­ša­ruo­se, o nuo 1998 m. - ir pa­čių pes­ti­ci­dų ko­ky­bę (per 100 pa­va­di­ni­mų). Pra­dė­jo dirb­ti nau­ja au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nių ko­ky­bės ty­ri­mų la­bo­ra­to­ri­ja, įreng­ta pa­gal PHARE pro­gra­mą. Tar­ki­me, ūki­nin­kas be­tvar­ky­da­mas san­dė­lį kam­pe ran­da ne­ži­no­mo pre­pa­ra­to mai­šą. La­bo­ra­to­ri­jo­je įma­no­ma tiks­liai nu­sta­ty­ti, ar tai pes­ti­ci­das ir koks. Cen­tre ti­ria­ma ir šilt­na­mių že­mė, nu­te­ka­mie­ji van­de­nys, dum­blas, pju­ve­nos, pe­le­nai, įvai­rios at­lie­kos, vais­ti­niai au­ga­lai, spyg­liai, au­ga­li­nė pro­duk­ci­ja, įvyk­do­mi net la­bai spe­ci­fi­niai už­saky­mai.