Pa­grin­di­nė verps­tiš­ko vai­ni­ko da­lis yra iki pat vir­šū­nės ei­nan­tis tvir­tas lie­muo, ap­au­gęs ho­ri­zon­ta­liai (ar bent jau pa­našiai) au­gan­čio­mis šo­ni­nė­mis ša­ko­mis. Be to, vir­šu­ti­nės ša­kos daug trum­pes­nės ne­gu apa­ti­nės. Na­tū­ra­liai au­gan­tis že­ma­ū­gis vais­me­dis ne­ga­li su­for­muo­ti tvir­to lie­mens dėl sa­vo anks­ty­vo ir gau­saus de­rė­ji­mo. Vos tik pra­dė­jus to­kiam vais­me­džiui de­rė­ti, vir­šū­nė nu­svy­ra nuo sun­kios vai­sių naš­tos ir pa­pras­čiau­siai pra­puo­la. Kad taip ne­at­si­tik­tų, verps­tės for­mos vai­ni­kui for­muo­ti yra bū­ti­nos tvir­tos at­ra­mos. Ka­mie­nas tu­ri bū­ti ne trum­pes­nis kaip 60 cm.

Verps­tiš­kas vai­ni­kas tu­ri daug mo­di­fi­ka­ci­jų, iš ku­rių la­biau­siai pa­pli­tu­sios šios: pa­pras­to­ji verps­tė, siau­ro­ji verps­tė ir su­per­verps­tė.

Pa­pras­to­sios verps­tės vai­ni­ku for­muo­ja­mos obe­lys su vi­du­ti­nio au­gu­mo ir pu­siau že­ma­ū­giais po­skie­piais. Jo plo­tis apa­čio­je bū­na iki 3 met­rų, per vi­du­rį – apie 1,5 met­ro, o vir­šū­nė­je su­siau­rė­ja iki 0,5 met­ro. For­muo­ti bai­gia­ma me­de­liui už­au­gus iki 2,5-3 met­rų aukš­čio. Su šio au­gu­mo po­skie­piais į so­dą so­di­na­ma 700-1 000 me­de­lių vie­na­me hek­ta­re. So­dą so­di­nant tan­kiau (su že­ma­ū­giais ir nykš­tu­ki­niais po­skie­piais), verps­ti­niam vai­ni­kui su­tei­kia­ma vis siau­res­nė ir liek­nes­nė for­ma. Taip at­si­ra­do siau­ro­ji verps­tė ir su­perverps­tė. To­kios for­mos vai­ni­kas apa­čio­je tu­ri vie­ną ša­kų žie­dą, ku­rio sker­smuo tė­ra 1-2 met­rai, o vir­šu­je ant lie­mens iš­si­dės­čiu­sios tik smul­kio­sios vai­si­nės ša­ku­tės.

Kai į so­dą so­di­na­mi iš­skir­ti­nai stip­rūs ša­ko­ti vie­na­me­čiai ar dvi­me­čiai me­de­liai, iš pra­džių jie ge­ni­mi mažai. Pa­so­di­nus nu­pjau­na­mi ūg­liai, esan­tys že­miau ne­gu 70 cm nuo že­mės pa­vir­šiaus. Pa­ša­li­na­mos ir ša­kos kon­ku­ren­tės, išau­gu­sios smai­liu kam­pu (jei­gu to ne­bu­vo pa­da­ry­ta me­de­ly­ne). Vai­ni­kui for­muo­ti at­ren­ka­mos ge­rai iš­si­dės­čiu­sios ir kiek ga­li­ma di­des­niu kam­pu iš­au­gu­sios 3-5 šo­ni­nės ša­ke­lės, ku­rios vė­liau at­len­kia­mos į ho­ri­zon­ta­lią pa­dė­tį ir pri­ri­ša­mos prie lie­me­nė­lio ar kuo­liu­kų. Ant­ra­sis pum­pu­ras nuo vir­šū­nės nu­gny­bia­mas (kad iš jo ne­iš­aug­tų kon­ku­ren­tas). Jei vir­šū­nė la­bai il­ga, ji pa­trum­pi­na­ma 40-50 cm aukš­čiau vir­šu­ti­nės šo­ni­nės ša­kos. Jei šo­ni­nių ša­kų yra ma­žai (2-3), tai vir­šū­nė trum­pi­na­ma dau­giau (20-30 cm virš vir­šu­ti­nio šo­ni­nio ūg­lio).

Kai so­das pa­so­din­tas iš neišsišako­ju­sių vie­na­me­čių so­di­nu­kų (jie tu­ri bū­ti stip­rūs, pir­mo­sios rū­šies), pir­mai­siais au­gi­mo so­de me­tais me­de­liai trum­pi­na­mi, pa­lie­kant 70-80 cm aukš­čio ka­mie­ną ir virš jo 7 pum­pu­rus vai­ni­kui au­gin­ti. Pra­dė­jus me­de­liui aug­ti, šo­ni­nės ša­ku­tės ant ka­mie­no pa­pras­čiau­siai nu­brau­kia­mos ran­ko­mis, o virš vai­ni­kė­lio zo­no­je pra­dė­ju­sių aug­ti ūg­lių (kai jie pa­sie­kia apie 5 cm il­gį) įse­ga­mi skal­bi­nių seg­tu­kai, nu­krei­pian­tys ūg­lius aug­ti ho­ri­zon­ta­liai. Jei seg­tu­kų ne­seg­si­te, tai du ar trys ūg­liai su lie­me­niu su­da­rys smai­lų at­si­ša­ko­ji­mo kam­pą ir juos rei­kės vė­liau iš­ge­nė­ti.

At­lenk­tus ūg­lius ri­šant vir­vu­tė­mis, apa­ti­nis vir­vu­tės ga­las už­ka­bi­na­mas už kuo­le­lio ar­ba tie­siog ri­ša­mas ant ka­mie­no. Vir­šu­ti­nis vir­ve­lės ga­las ri­ša­mas, ati­dė­jus vie­ną treč­da­lį ūg­lio il­gio, skai­čiuo­jant nuo jo pa­grin­do. Kil­pą ant ša­ku­tės rei­kia riš­ti lais­vai, taip, kad ne­už­si­verž­tų. Ne­ga­li­ma šakos at­lenk­ti taip, kad ji iš­si­ries­tų lan­ku.

Dažnai pa­si­tai­ko, kad po so­di­ni­mo pa­trum­pin­ti vie­na­me­tu­kai nelabai iš­si­ša­ko­ja (iš­au­ga tik 1-2 šo­ni­nės ša­ku­tės). Ta­da ant­rai­siais me­tais nu­pjau­na­ma me­de­lio vir­šū­nė (pjau­nant dvi­me­tę me­die­ną), o jos vie­to­je pa­lie­ka­mas ūg­lis kon­ku­ren­tas. Taip ge­nint sužadi­na­mas ūg­lių au­gi­mas ne tik iš pa­trum­pin­to me­tūg­lio, bet ir iš dvi­me­tės me­die­nos mie­gan­čių pum­pu­rų.

Jei į so­dą so­di­na­mi išsišako­ję me­de­liai, tai ant­rų­jų me­tų pa­va­sa­rį pa­grin­di­nis vai­ni­ko ša­kų žie­das jau tu­ri bū­ti su­for­muo­tas. Pa­va­sa­rį iš­ge­ni­mi ūg­liai, au­gan­tys smai­liu kam­pu nuo lie­mens. Ūg­lių, au­gan­čių ho­ri­zon­ta­liai (sta­čiu kam­pu nuo lie­mens), trum­pin­ti ne­rei­kia. At­pa­lai­duo­ja­mos pri­riš­tos ša­ku­tės.

Jei pra­ėju­sios va­sa­ros vi­du­ry­je šo­ni­nės ša­ku­tės ne­bu­vo at­lenk­tos, šakos kon­ku­ren­tės ne­bu­vo išpjau­tos, šį dar­bą rei­kė­tų at­lik­ti pa­va­sa­ri­nio ge­nė­ji­mo me­tu, ge­riau ve­ge­ta­ci­jos pra­džio­je.

Me­de­liams in­ten­sy­viai au­gant, vie­no­kį ar ki­to­kį vai­ni­ką ga­li­ma su­for­muo­ti per tre­jus – ket­ve­rius me­tus. Vai­ni­ko vir­šu­ti­nė­je da­ly­je ne­ga­li­ma leis­ti aug­ti jo­kiems ūg­liams, su­da­ran­tiems smai­lų kam­pą su lie­me­niu ir ga­lin­tiems jiems tap­ti kon­ku­ren­tais.

Rei­kia steng­tis, kad kiek­vie­na aukš­čiau au­gan­ti ša­ka bū­tų plo­nes­nė ir trum­pes­nė už že­miau esan­čią. Taip pat šo­ni­nė ša­ka ne­tu­ri bū­ti sto­res­nė už aukš­čiau jos esan­čią vai­ni­ko lie­mens da­lį. For­muo­jant vai­ni­ką, dažnai at­si­tin­ka, kad vie­na ar ki­ta šaka pra­de­da la­bai aug­ti, su­da­ry­da­ma tar­si ant­rą­jį lie­me­nį. To­kias šakas bū­ti­na išge­nė­ti. Be to, rei­kia nu­pjau­ti ver­ti­ka­liai au­gan­čius ūg­lius ir me­tūg­lius, iš­au­gu­sius ant at­lenk­tų ša­kų.

Nuo­lat rei­kia steng­tis iš­lai­ky­ti ir stip­rin­ti kū­gi­nę vai­ni­ko for­mą. Že­miau­siai esan­čioms vai­ni­ko ša­koms lei­džia­ma lais­vai aug­ti iki su­si­dū­ri­mo su kai­my­ni­nio medžio vai­ni­ku. Gau­siai be­si­ša­ko­jan­čioms veis­lėms re­ti­na­mi ūg­liai apa­ti­nė­je vai­ni­ko da­ly­je, kad vie­nas ant ki­to ne­gul­tų ir ne­si­kry­žiuo­tų tar­pu­sa­vy­je.

Su­for­muo­tų ir gau­siai pra­dė­ju­sių de­rė­ti vais­me­džių ge­nė­ji­mo tiks­las – pa­lai­ky­ti api­brėž­to dy­džio ir for­mos me­džius, re­gu­liuo­jant jų vai­ni­kų tan­ku­mą, kad bū­tų ga­li­ma gau­ti ge­ros ko­ky­bės vai­sius. Ge­nė­ji­mas pa­pras­tai pra­si­de­da kon­ku­ruo­jan­čių su lie­me­niu ša­kų pa­ša­li­ni­mu. To­kių ša­kų vi­sa­da pri­au­ga vir­šu­ti­nė­je vai­ni­ko da­ly­je, kur ge­ras ap­švie­ti­mas ska­ti­na ūg­lių au­gi­mą. Apa­ti­nė­je vai­ni­ko da­ly­je iš­ge­ni­mos ša­kos, ku­rios nuo vai­sių svo­rio nu­lin­ko per­ne­lyg že­mai.

Ge­nint vi­są vai­ni­ką, bū­ti­na pra­švie­sin­ti ar­ba at­nau­jin­ti, ar­ba pa­da­ry­ti ir vie­na, ir ki­ta. Prašvie­si­na­ma išge­nint ša­kas, ku­rios au­ga per­ne­lyg ar­ti vie­na ki­tos, vie­na ki­tą den­gia ar­ba kry­žiuo­ja­si. Tik rei­kia steng­tis ne­nu­pli­kin­ti ša­kų pa­grin­dų. Vi­sur, kur tik pa­ten­ka pa­kan­ka­mai sau­lės švie­sos, rei­kia pa­lik­ti smul­kes­nių šo­ni­nių ša­ku­čių.

Vais­medžiams la­biau sens­tant, rei­kia se­nas šakas pa­keis­ti nau­jo­mis, ypač verps­tiš­kus vai­ni­kus tu­rin­tiems že­ma­ū­giams vais­medžiams. Se­nes­nės to­kių me­džių ša­kos bū­na la­bai gau­siai ap­au­gu­sios vai­si­nė­mis ša­ke­lė­mis, to­dėl vai­siai su­noks­ta pra­stes­nės ko­ky­bės. Pa­dė­tį ga­li­ma ištai­sy­ti, pra­re­ti­nant vai­si­nes šake­les ar išski­nant pa­čių vai­sių užuo­maz­gas. Ta­čiau pa­pras­tes­nis bū­das yra vi­są se­ną šaką pa­keis­ti nau­ja. Tam kas­met išpjau­na­mos 2-3 ske­le­ti­nės ša­kos, ku­rias pa­kei­čia nau­jai iš­au­gu­sios. La­bai ge­rai, kai ša­lia ša­li­na­mos ša­kos au­ga jau­nes­nė ša­ke­lė. Vi­sos di­des­nės ne­gu 2 cm sker­smens ge­nė­ji­mo me­tu pa­da­ry­tos žaiz­dos užte­pa­mos so­do te­pa­lu.