Žo­ly­nų bo­ta­ni­nė su­dė­tis bus ge­res­nė ir mais­tin­gu­mas di­des­nis, jei pa­va­sa­rį ga­nyk­las pa­trę­ši­me lai­ku ir op­ti­ma­lio­mis nor­mo­mis. Prieš trę­šiant, rei­kia įver­tin­ti žo­ly­nų būk­lę ir bo­ta­ni­nę su­dė­tį.

Jei ga­nyk­los ru­de­nį ne­bu­vo pa­tręš­tos fos­fo­ro ir ka­lio trą­šo­mis, pa­va­sa­rį, tai yra ne­del­siant, jau da­bar, rei­kia tręš­ti to­kio­mis nor­mo­mis: P60-90K60-120 mi­ne­ra­li­nia­me dir­vožemy­je ir P60-90K120-180 dur­py­ne. Azo­to trą­šo­mis pir­miau­sia trę­šia­mi var­pi­nių žo­ly­nai, ku­riuo­se anks­čiau­siai bus ga­no­mi gy­vu­liai, taip pat tie plo­tai, ku­rių žo­lė bus ski­ria­ma žie­mos pa­ša­rams. Azo­to trą­šos (N120-180 kg/ha) be­ria­mos žo­lėms pra­dė­jus žel­ti. Jei var­pi­nių žo­ly­nuo­se vy­rau­ja pa­pras­to­sios šu­na­žo­lės, azo­tu rei­kė­tų tręš­ti gau­siau (N180-200 kg/ha). Kad ga­nia­vą bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti anks­čiau, azo­to trą­šas nau­din­giau­sia ber­ti ma­žes­nė­mis do­zė­mis ir per ke­lis (2-3) kar­tus. Taip pa­trę­šus, kaip ro­do ban­dy­mų duo­me­nys, žo­ly­nas per vi­są ga­nyk­li­nį lai­ko­tar­pį to­ly­giai že­lia, o ben­dras ga­nyk­los der­lin­gu­mas pa­di­dė­ja vi­du­ti­niš­kai apie 43 proc., pa­ly­gin­ti su vien­kar­ti­niu trę­ši­mu azo­to trą­šo­mis. Vie­no­des­nis (ypač pro­tei­nų at­žvil­giu) bū­na ir žo­lės mais­tin­gu­mas. Be to, di­de­lės vien­kar­ti­nės azo­to nor­mos pra­sti­na žo­lės ko­ky­bę, t.y. ma­ži­na tir­pių an­glia­van­de­nių ir di­di­na virš­ki­na­mų­jų pro­tei­nų kie­kį. Tuo­met cuk­raus ir pro­tei­nų san­ty­kis žo­lė­je bū­na ma­žes­nis negu 0,8:1. Toks pa­ša­ras ne­ati­tin­ka gy­vu­lių fi­zio­lo­gi­nių po­rei­kių.

Ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad, trę­šiant di­de­lė­mis vien­kar­ti­nė­mis azo­to nor­mo­mis (N240 ir dau­giau), žo­lė­je pa­gau­sė­ja azo­ti­nių me­džia­gų ir kin­ta jos ko­ky­bi­nė su­dė­tis: pa­dau­gė­ja ne­bal­ty­mi­nių azo­to jun­gi­nių ir san­ty­ki­nai ma­žė­ja bal­ty­mų. Jau­no­je, in­ten­sy­viai azo­to trą­šo­mis tręš­to­je žo­lė­je ne­bal­ty­mi­niai azo­to jun­gi­niai ga­li su­da­ry­ti iki 40 proc. ben­dro­jo azo­to kie­kio. Ta­da žo­lės ne­bal­ty­mi­nė­se me­džia­go­se ga­li pra­dė­ti kaup­tis gy­vu­lių svei­ka­tai kenks­min­gi jun­gi­niai – nit­ra­tai. Juos gy­vu­lių skran­dy­je esan­tys mik­ro­or­ga­niz­mai pa­ver­čia į tok­siš­kai vei­kian­čius nit­ri­tus.

Jei ūki­nin­ko tvar­te su­si­kau­pia ne­ma­žai sru­tų, jo­mis ga­li­ma pa­keis­ti da­lį mi­ne­ra­li­nių trą­šų. Ta­čiau sru­to­mis pa­lais­ty­tą ga­nyk­los žo­lę gy­vu­liai ėda ne­no­riai, to­dėl ją rei­kia nu­pjau­ti žie­mos pa­ša­rams (šie­nui, šie­nai­niui, si­lo­sui), o ato­lą jau ga­li­ma ga­ny­ti. Sru­tos iš­lais­to­mos tik žo­lėms pra­dė­jus aug­ti ar­ba po pir­mo­jo ar ant­ro­jo nu­ga­ny­mo. Sru­tas pa­tar­ti­na iš­lie­ti ūka­no­tą ar­ba lie­tin­gą die­ną. Jei azo­to kon­cen­tra­ci­ja sru­to­se apie 0,2 proc., jų skies­ti van­de­niu ne­rei­kia – žo­lės ne­nu­degs. Jei sru­tų kon­cen­tra­ci­ja di­des­nė, jas ver­tė­tų pra­skies­ti van­de­niu. Ga­nyk­lai tin­ka­miau­sios sru­tų nor­mos yra 15-20 t/ha. Su to­kiu sru­tų kie­kiu į ga­nyk­los hek­ta­rą pa­ten­ka apie 50-60 kg azo­to, 70-80 kg ka­lio. Ka­dan­gi fos­fo­ro sru­to­se yra la­bai ma­žai (apie 0,01 proc.), jo trū­ku­mą rei­kia kom­pen­suo­ti trę­šiant su­per­fos­fa­tu.

Jei ūky­je stin­ga trą­šų, var­pi­nių ir ankš­ti­nių žo­ly­nus azo­tu rei­kė­tų tręš­ti va­sa­rą po ant­ro­jo ar tre­čio­jo nu­ga­ny­mo vien­kar­ti­ne azo­to nor­ma 30-60 kg/ha. Po nu­ga­ny­mo azo­to trą­šos be­ria­mos pra­ėjus 4-5 die­noms.

Nuo ga­ny­mo pra­džios la­bai pri­klau­so bo­ta­ni­nė žo­lių su­dė­tis. Pra­dė­jus ga­ny­ti anks­čiau, žo­ly­ne at­si­ran­da dau­giau že­mų­jų žo­lių, o to­kią žo­lę gy­vu­liai ge­riau ėda. Ga­nyk­lų der­lin­gu­mas, žo­lių il­ga­am­žiš­ku­mas la­bai pri­klau­so nuo tin­ka­mo ga­nia­vos or­ga­ni­za­vi­mo. Ga­nant gy­vu­lius, bū­ti­na sek­ti vy­rau­jan­čių žo­lių au­gi­mo tarps­nius, žo­ly­no aukš­tį. Ge­riau­sia gy­vu­lius iš­gin­ti į pa­kan­ka­mai pra­džiū­vu­sią ga­nyk­lą, kai žo­lės aukš­tis bū­na apie 10 cm. To­kio aukš­čio jau­nos žo­lės kar­vė vi­du­ti­niš­kai per pa­rą ga­li su­ės­ti apie 65-70 kg. Daž­nai ga­nia­vos pra­džio­je su­ma­žė­ja kar­vių pri­mil­žiai ir net pie­no rie­bu­mas, nes jau­no­je žo­lė­je yra daug tir­pių azo­to jun­gi­nių ir ma­žai (tik 14-15 proc.) ląs­te­lie­nos bei an­glia­van­de­nių (cuk­raus). Dėl šios prie­žas­ties gy­vu­lio or­ga­niz­me su­trin­ka kai ku­rių me­džia­gų apy­kai­ta ir virš­ki­na­mu­mas. Kad taip ne­at­si­tik­tų, gy­vu­lius prie žo­lės rei­kia pra­tin­ti pa­ma­žu. Kar­vių prie­skran­džių mik­ro­flo­ra pri­si­tai­ko virš­kin­ti jau­ną žo­lę per 10-12 die­nų. Pir­mo­sio­mis ga­nia­vos die­no­mis kar­vės tu­ri gau­ti vi­są tvar­ti­nio lai­ko­tar­pio pa­ša­rų da­vi­nį. Per­ei­na­muo­ju iš tvar­ti­nio į ga­nyk­li­nį lai­ko­tar­piu jau­no­je žo­lė­je ga­no­mas kar­ves rei­kė­tų bent 1,5-2 sa­vai­tes pa­pil­do­mai šer­ti šie­nu, mie­ži­niais mil­tais (1,5-2 kg), pa­ša­ri­niais ar pus­cuk­ri­niais run­ke­liais (6-8 kg), smul­kin­to­mis ža­lio­mis bul­vė­mis (5-6 kg). Kar­tu su pa­ša­rais pa­tar­ti­na duo­ti apie 50 g mag­nio ok­si­do (MgO) bei ki­tų mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų. Vė­liau sul­tin­gų­jų pa­ša­rų da­vi­nys ma­ži­na­mas, o ga­ny­mo lai­ko­tar­pis il­gi­na­mas. Pir­mą­ją die­ną kar­vės ga­nyk­lo­je tu­rė­tų bū­ti ga­no­mos ne il­giau kaip 2 va­lan­das, ant­rą­ją – iki tri­jų va­lan­dų, tre­či­ą­ją – jau apie 5 va­lan­das.

Vi­du­ti­niš­kai trę­šia­mą kul­tū­ri­nę ga­nyk­lą per se­zo­ną galima nu­ga­ny­ti 4-5 kar­tus. Ma­žai trę­šia­ma ga­nyk­la, ypač saus­rin­gą va­sa­rą, nu­ga­no­ma tik 2-3 kar­tus. Kiek­vie­ną kar­tą (iš­sky­rus ga­nia­vos pra­džio­je) ga­nyk­lą rei­kia nu­ga­ny­ti taip, kad lik­tų 5-6 cm aukš­čio žo­lė. Ne­nu­ės­tus žo­lės li­ku­čius rei­kia nu­pjau­ti ki­tą die­ną po ga­nia­vos ir juos su­šer­ti ki­tiems gy­vu­liams.