Pa­grin­di­nis gal­vi­jų pa­ša­ras va­sa­rą – ža­lie­ji pa­ša­rai. Juo­se yra 2-6 proc. ža­lių pro­tei­nų, 0,2-2 proc. rie­ba­lų, 6-20 proc. ne­azo­ti­nių eks­trak­ti­nių me­džia­gų (NEM), 4-15 proc. ląs­te­lie­nos, 2-4 proc. mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, ypač daug kal­cio ir fos­fo­ro, ku­rie bū­ti­ni kau­lams. Ža­lie­ji pa­ša­rai tur­tin­gi ka­ro­ti­no, vi­ta­mi­nų B, C, E ir K bei gy­vu­lio or­ga­niz­mui bū­ti­nų mik­ro­ele­men­tų – ge­le­žies, va­rio, cin­ko, ko­bal­to ir ki­tų.

Ža­lių­jų pa­ša­rų bal­ty­mai ver­tin­gi ir dėl che­mi­nės su­dė­ties, nes yra la­bai ar­ti­mi gy­vu­li­nės kil­mės bal­ty­mams. Juo­se daug bū­ti­nų ne­pa­kei­čia­mų­jų ami­no rūgš­čių. Vi­sos ža­liuo­siuo­se pa­ša­ruo­se esan­čios me­džia­gos yra ge­rai virš­ki­na­mos.

Ver­tin­gas žalia­sis pašaras pa­ga­mi­na­mas iš dau­gia­me­čių ankš­ti­nių ir var­pi­nių žo­lių. Ta­čiau ne tik iš jų. Ge­ri yra ir vie­na­me­čių žo­lių bei jų mi­ši­nių pa­ša­rai. Juo­lab, kad šios žo­lės iš­tve­ria saus­rą. Pra­ei­tą va­sa­rą ne vie­ną gy­vu­lį nuo ba­do iš­gel­bė­jo vie­na­me­tės žo­lės.

Gy­vu­lių au­gin­to­jai, ku­rie kas­met sė­ja vie­na­me­čių žo­lių mi­ši­nių tam tik­ra pras­me lai­mi, nes nie­kuo­met ne­pri­trūks­ta ža­lių­jų pa­ša­rų ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je. Tai­gi ne­su­ma­žė­ja gy­vu­lių pro­duk­ty­vu­mas, ma­žes­nė bū­na ir pro­duk­ci­jos sa­vi­kai­na, nes ma­žiau rei­kia bran­gių kon­cen­tra­tų.

Itin svar­bus vie­na­me­čių žo­lių pa­ša­ras – įvai­rūs ankš­ti­niai (vi­kiai, žir­niai, lu­bi­nai, pu­pos, se­ra­dė­lės) ir var­pi­niai (avi­žos, mie­žiai, žie­mi­niai ru­giai, kvie­čiai ir kviet­ru­giai) au­ga­lai. Pa­pras­tai jie au­gi­na­mi mi­ši­niuo­se, nes gry­nas pa­sė­lis blo­giau iš­nau­do­ja dir­vos mais­to me­džia­gas, drėg­mę, švie­są. Be to, mi­ši­niai ma­žiau iš­gu­la ir la­biau stel­bia pik­tžo­les.

Ankš­ti­nių ir var­pi­nių au­ga­lų mi­ši­nius gy­vu­liai no­riai ėda. Va­sa­ri­niuo­se vi­kiuo­se kai ku­rių ami­no rūgš­čių yra dau­giau ne­gu žir­niuo­se ir pu­po­se. Avi­žos tu­ri ma­žiau ami­no rūgš­čių ne­gu ankš­ti­nės, ta­čiau jas rei­kia sė­ti kaip at­ra­mi­nį au­ga­lą ankš­ti­nėms, nes pas­ta­ro­sios la­bai iš­gu­la, ir dėl to pa­ti­ria­mi ne­ma­ži nuos­to­liai.

Mi­ši­niai ver­tin­gi dar ir tuo, kad iš jų ga­li­ma pa­ga­min­ti mais­tin­gą si­lo­są, šie­nai­nį, šie­ną bei žo­lės mil­tus. Jie yra ge­ras prieš­sė­lis žiem­ken­čiams, nes nu­ė­mus mi­ši­nius lie­ka lai­ko pa­ruoš­ti dir­vą žiem­ken­čių sė­jai. Mi­ši­nius ga­li­ma sė­ti įvai­riu lai­ku, svar­bu tik, kad au­ga­lai ne­per­aug­tų ir ne­su­me­dė­tų. Vie­na­me­čių au­ga­lų ve­ge­ta­ci­jos pe­ri­odas trum­pas – maž­daug 60-70 die­nų. To­dėl, re­gu­liuo­jant sė­jos lai­ką, ža­lių­jų pa­ša­rų ga­li­ma už­si­au­gin­ti pa­gei­dau­ja­mu lai­ku. Anks­ty­vie­ji mi­ši­niai ža­lia­jam pa­ša­rui sė­ja­mi tre­či­ą­ją ba­lan­džio de­ka­dą (pie­ti­niuo­se ša­lies ra­jo­nuo­se šiek tiek anks­čiau), o pjau­na­mi bir­že­lio pa­bai­go­je – lie­pos pra­džio­je. De­šim­čia die­nų vė­liau pa­sė­ti mi­ši­niai gy­vu­liams še­ria­mi lie­pos vi­du­ry­je, pa­sė­ti 20 die­nų vė­liau – ant­ro­je lie­pos pu­sė­je, o 25-30 – pir­mąją rug­pjū­čio de­ka­dą. Vė­liau­siai (bir­že­lio 15-20 d.) pa­sė­ti mi­ši­niai pjau­na­mi ant­ro­je rug­pjū­čio pu­sė­je. Be­je, vė­lai pa­sė­tų mi­ši­nių der­lius bū­na men­kes­nis, to­dėl ge­riau juos sė­ti nu­pjau­tų ru­gių vie­to­je.

Lie­tu­vos žem­dir­bys­tės ins­ti­tu­to moks­li­nin­kai re­ko­men­duo­ja au­gin­ti įvai­rių vie­na­me­čių žo­lių mi­ši­nius. Jų su­dė­tis pri­klau­so nuo dir­vos rūgš­tu­mo, mais­tin­gu­mo, gra­nu­lio­met­ri­nės su­dė­ties bei oro są­ly­gų. Dau­giau­sia au­gi­na­ma vi­kių ir avi­žų mi­ši­nių, ma­žiau – lu­bi­nų ir avi­žų, žir­nių ir avi­žų, vi­kių, avi­žų ir sau­lė­grąžų. Ypač re­tai sė­ja­mi vi­kių, avi­žų ir pu­pų mi­ši­niai.

Su­da­rant au­ga­lų mi­ši­nius, rei­kia de­rin­ti jų bio­lo­gi­nes ir ūki­nes sa­vy­bes. Kuo ma­žiau vie­ni au­ga­lai pa­na­šūs į ki­tus, tuo ma­žiau truk­do vie­ni ki­tiems aug­ti. Jei ag­ro­tech­ni­ka tin­ka­ma, ankš­ti­niai au­ga­lai ne­stel­bia var­pi­nių, to­dėl der­lius ne­nu­ken­čia. Tin­ka­mai su­de­ri­nus ankš­ti­nių ir var­pi­nių veis­les, jų au­gi­mo tarps­niai dažniau­siai su­tam­pa.

La­bai svar­bu, kad vie­na­me­čių mi­ši­nių pa­sė­liai bū­tų pa­kan­ka­mai tan­kūs, bet ne per tan­kūs. Re­ta­me pa­sė­ly­je ne­iš­nau­do­ja­mos dir­vos mais­to me­džia­gos, drėg­mė, to­dėl ir der­lius bū­na men­kas. Tuo tar­pu pa­sė­jus per tan­kiai, au­ga­lams trūks­ta mais­to me­džia­gų, drėg­mės, švie­sos, su­ma­žė­ja jų skai­čius plo­to vie­ne­te.

Lie­tu­vo­je daž­niau­siai sė­ja­mų vi­kių ir avi­žų ža­lio­sios ma­sės ki­log­ra­me yra apie 1,76 MJ apy­kai­tos ener­gi­jos, 27,2 g ža­lių pro­tei­nų, 5,76 g ža­lių rie­ba­lų, 46,4 g ža­lios ląs­te­lie­nos, 16,1 g ža­lių pe­le­nų, 83,7 g NEM, 2,08 g Ca, 0,67 g P, 2,74 g K, 0,12 g Na, 0,44 g Mg.Vi­kių ir avi­žų mi­ši­nį ža­lia­jam pa­ša­rui ga­li­ma pjau­ti jau vi­kių bu­to­ni­za­ci­jos tarps­ny­je ir baig­ti iki ankš­čių su­si­da­ry­mo. Pa­ša­ro ver­tė per šį lai­ko­tar­pį pa­blo­gė­ja ne­žy­miai, ta­čiau su­si­da­rius ankš­tims, sau­sų­jų me­džia­gų der­lius bū­na 1,5-2 kar­tus di­des­nis ne­gu žy­dė­ji­mo pra­džio­je. Kuo dau­giau mi­ši­ny­je es­ti vi­kių, tuo il­giau ža­lio­ji ma­sė bū­na švel­nes­nė ir minkš­tes­nė. Kuo dau­giau mi­ši­ny­je avi­žų, tuo grei­čiau ji kie­tė­ja, t.y. mi­ši­ny­je dau­gė­ja ląs­te­lie­nos. Su­si­da­rius pir­mo­sioms vi­kių ankš­tims, pa­ša­rą gy­vu­liai dar neblogai ėda.

Ga­min­ti si­lo­są, šie­nai­nį ar šie­ną, kai žy­di vi­kiai, nuos­to­lin­ga, nes gau­na­mas per­pus ma­žes­nis sau­sų­jų me­džia­gų der­lius ne­gu su­si­da­rius ankš­tims. To­dėl ruo­šiant pa­ša­rus žie­mai, vi­kių ir avi­žų mi­ši­nius rei­kia pjau­ti tik vi­siš­kai su­si­for­ma­vus ankš­tims. Be to, žie­mos pa­ša­rams skir­tus plo­tus rei­kia už­sė­ti anks­čiau, o pa­pil­do­mam šė­ri­mui – šiek tiek vė­liau pa­gal ža­lio­sios ma­sės po­rei­kį. Vi­kių ir avi­žų mi­ši­nius ža­lia­jai ma­sei ge­riau­sia au­gin­ti už­im­to­jo pū­dy­mo lau­ke. Tin­ka­miau­sios dir­vos – neut­ra­lios ar sil­pnai rūgš­čios re­ak­ci­jos prie­mo­liai ir prie­smė­liai. Taip pat jie ga­li bū­ti au­gi­na­mi ir nu­sau­sin­tuo­se dur­py­nuo­se.

Lie­tu­vos są­ly­go­mis ge­riau­sia sė­ti vi­kių ir avi­žų mi­ši­nį san­ty­kiu 1:1. Tuo­met sėk­los nor­ma tu­rė­tų bū­ti 125 kg/ha vi­kių ir 125 kg/ha avi­žų. Toks mi­ši­nys už­au­gi­na di­de­lį ža­lio­sios ma­sės ir pro­tei­nų der­lių, o svar­biau­sia ne­iš­gu­la.

Mi­ši­nių, ku­riuo­se dau­giau vi­kių, ben­dras ža­lio­sios ma­sės ir pro­tei­nų der­lius yra šiek tiek di­des­nis, ta­čiau pa­sė­lis daž­niau­siai iš­gu­la. Be to, vi­kių sėk­la yra bran­ges­nė ne­gu avi­žų ir ją sun­kiau iš­au­gin­ti. To­dėl vė­liau mi­ši­niuo­se ver­tė­tų 20-30 proc. pa­di­din­ti avi­žų kie­kį (120 kg/ha vi­kių ir 150-160 kg/ha avi­žų).

Vi­kius žalia­jam pašarui ga­li­ma sė­ti ir su ki­tais au­ga­lais. Sun­kes­nė­se dir­vo­se ga­li­ma au­gin­ti to­kios su­dė­ties mi­ši­nius: 120 kg /ha vi­kių, 60 kg/ha avi­žų ir 60 kg/ha pu­pų ar­ba 60 kg/ha vi­kių, 120 kg/ha avi­žų ir 60 kg/ha pu­pų. Taip pat ga­li­ma au­gin­ti vi­kių (60 kg/ha), avi­žų (60 kg/ha) ir pu­pų (120 kg/ha) mi­ši­nius.

Trūks­tant vi­kių sėk­los, o žir­nių sėk­los, ypač pa­ša­ri­nių (pe­liuš­kų), tu­rint pa­kan­ka­mai, ga­li­ma sė­ti žir­nių ir avi­žų mi­ši­nius. Pa­gal mais­tin­gu­mą šie mi­ši­niai yra šiek tiek pras­tes­ni negu vi­kių ir avi­žų, bet der­lius gau­na­mas pa­na­šus. Vie­na­me žir­nių ir avi­žų mi­ši­nio ža­lio­sios ma­sės ki­log­ra­me yra 1,72 MJ AE, 25,8 g ža­lių pro­tei­nų, 5,06 g ža­lių rie­ba­lų, 48,2 g ža­lios ląs­te­lie­nos, 1,98 g Ca, 0,58 g P, 2,34 g K. Pa­ša­ri­nių žir­nių ir avi­žų mi­ši­niai ge­rai au­ga ir leng­vo­se dir­vo­se. Pas­ta­ro­sio­se gau­na­mas šiek tiek di­des­nis der­lius ne­gu vi­kių ir avi­žų mi­ši­nio. Pa­ša­ri­niai žir­niai in­ten­sy­viai au­ga ve­ge­ta­ci­jos pra­džio­je ir ge­riau pa­nau­do­ja dir­vos drėg­mę ne­gu vi­kiai. Ge­ras der­lius gau­na­mas ir sau­ses­niais me­tais, nes jų ve­ge­ta­ci­ja trum­pes­nė už vi­kių. To­dėl gy­vu­liams žir­nių ir avi­žų mi­ši­nius ga­li­ma pra­dė­ti šer­ti anks­čiau. An­tra ver­tus, žir­niai, ne taip kaip vi­kiai, ma­žiau re­a­guo­ja į vė­les­nę sė­ją, to­dėl jų mi­ši­nių su avi­žo­mis der­lius ir vė­liau pa­sė­jus be­veik ne­su­ma­žė­ja.

Ža­lia­jam pa­ša­rui skir­tų žir­nių ir avi­žų mi­ši­nius ge­riau­sia pjau­ti žir­nių ma­si­nio žy­dė­ji­mo me­tu iki ankš­čių su­si­da­ry­mo pra­džios. Nors vė­liau pjau­na­mų mi­ši­nių ža­lio­sios ma­sės der­lius bū­na di­des­nis, ta­čiau kie­tes­nį pa­ša­rą gy­vu­liai blo­giau ėda.

Žir­nių ir avi­žų mi­ši­nius, skir­tus anks­ty­va­jam ža­lia­jam pa­ša­rui, re­ko­men­duo­ja­ma sė­ti 120-150 kg/ha žir­nių ir 120 kg/ha avi­žų nor­mo­mis. Vė­ly­ves­nės sė­jos pa­sė­liuo­se sėk­los nor­mą rei­kia šiek tiek pa­di­din­ti. Lie­tin­gais me­tais žir­nių ir avi­žų san­ty­kis mi­ši­ny­je tu­rė­tų bū­ti 1:1, tuo­met pa­sė­lis ne­iš­guls.

Ūki­nin­kau­jan­tie­ji leng­vo­se že­mė­se pa­pil­do­mam gy­vu­lių šė­ri­mui ga­li au­gin­ti pa­ša­ri­nių gel­ton­žie­džių lu­bi­nų ir avi­žų mi­ši­nius. Jiems ga­li­ma nau­do­ti pra­stes­nę, dau­giau al­ka­loi­dų tu­rin­čią lu­bi­nų sėk­lą, nes avi­žos su­ma­ži­na nei­gia­mą al­ka­loi­dų įta­ką pa­ša­rų ko­ky­bei. Be to, gy­vu­liai iš lu­bi­nų ir avi­žų mi­ši­nių ge­riau pa­si­sa­vi­na lu­bi­nų pro­tei­nus. Tai­gi su­tau­po­ma lu­bi­nų sėk­los, ku­rią sun­ku už­si­au­gin­ti.

Lu­bi­nai – der­lin­giau­sias pa­ša­ri­nis au­ga­las leng­vo­se ir rūgš­čio­se dir­vo­se, to­dėl su­mai­šy­ti su avi­žo­mis už­au­gi­na daug ža­lio­sios ma­sės. Daž­nai mi­ši­ny­je bū­na 150 kg/ha lu­bi­nų ir 50 kg/ha avi­žų. Ta­čiau ga­li bū­ti sė­ja­ma 130 kg/ha lu­bi­nų ir 70 kg/ha avi­žų. Mi­ši­nį ga­li­ma su­da­ry­ti iš 3 au­ga­lų (lu­bi­nų, pa­ša­ri­nių žir­nių ir avi­žų), sė­jant vie­no­da nor­ma (po 60-80 kg/ha). Kuo dau­giau mi­ši­ny­je lu­bi­nų, tuo di­des­nis ža­lio­sios ma­sės der­lius.

Dau­giau­sia lu­bi­nų ža­lio­sios ma­sės ir sau­sų­jų me­džia­gų pri­au­ga iki bliz­gan­čių ankš­čių tarps­nio. Dau­giau­sia pro­tei­nų bū­na bu­to­ni­za­ci­jos tarps­nio lu­bi­nuo­se, vė­liau jų ma­žė­ja, bet dau­gė­ja sau­sų­jų me­džia­gų, to­dėl ben­dras pro­tei­nų kie­kis ža­lio­jo­je ma­sė­je ne­su­ma­žė­ja. Lu­bi­nų ir avi­žų mi­ši­niai ža­lia­jam pa­ša­rui pjau­na­mi lu­bi­nų žy­dė­ji­mo tarps­niu. Vie­na­me mi­ši­nio ža­lio­sios ma­sės ki­log­ra­me yra 2,23 MJ AE, 28,2 g ža­lių pro­tei­nų, 6,06 g ža­lių rie­ba­lų, 1,75 g Ca, 0,73 g P, 4,32 g K, 0,35 g Mg.

Leng­vo­se že­mė­se taip pat ne­blo­gai de­ra se­ra­dė­lių (50 kg/ha) ir avi­žų (50 kg /ha) mi­ši­nys. Avi­žų sėk­los nor­mos di­din­ti ne­ver­ta, nes tuo­met nu­stel­bia­mos se­ra­dė­lės ir gau­na­mas ma­žes­nis ža­lio­sios ma­sės der­lius.

Šeriant gy­vu­lius pa­pil­do­mai vie­na­me­čių mi­ši­nių ža­li­ą­ja ma­se, jos rei­kia pri­pjau­ti tiek, kiek gy­vu­liai iš kar­to su­ėda. Nu­pjau­tos ža­lio­sios ma­sės, ypač su­smul­kin­tos, ne­ga­li­ma il­gai lai­ky­ti krū­vo­se, nes ji grei­tai pra­de­da kais­ti ir ges­ti. Su­ėdę per­kai­tu­sio pa­ša­ro gy­vu­liai ga­li su­sirg­ti. Nu­pjau­tą ma­sę gy­vu­liams rei­kia su­šer­ti ne­del­siant.