Obe­li­nis žied­graužis

Pa­žei­džia obe­lų, re­čiau kriau­šių, pum­pu­rus ir žie­dus. Be­si­mai­tin­da­mi per­žie­mo­ję va­ba­lai pum­pu­ruo­se išgraužia 0,5–1,5 mm sker­smens duo­bu­tes, ku­rios pa­ru­duo­ja. Žied­la­piams kren­tant, pa­žeis­ti žie­dai nu­sto­ja vys­ty­tis, neiš­si­sklei­džia, ru­duo­ja ir džiūs­ta. Vė­liau pa­žeis­tų žie­dų šo­nuo­se ma­ty­ti ap­va­lios sky­lu­tės. Va­ba­lai 3,5-6 mm il­gio, ru­di, su il­gu straub­le­liu. Ant­spar­nių už­pa­ka­li­nė­je da­ly­je yra įstri­ža V for­mos švie­si juos­te­lė. Ler­vos bals­vai gels­vos su ru­da gal­va, lė­liu­kės gels­vos. Ler­vos ir lė­liu­kės vys­to­si pa­žeis­tuo­se, neiš­si­sklei­du­siuo­se ir su­džiū­vu­siuo­se žie­duo­se.

Obe­li­niai žied­grau­žiai la­bai iš­plin­ta, kai pa­lan­kios žie­mo­ji­mo są­ly­gos, kai vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra žie­mą yra di­des­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę. Ken­kė­jai kas­met gau­siai išplin­ta ir pa­da­ro daug žalos. Ma­siš­kai jiems plis­ti pa­lan­kes­nės są­ly­gos di­de­liuo­se pra­mo­ni­niuo­se, pras­čiau pri­žiū­ri­muo­se so­duo­se. Žied­grau­žiai ypač daug ža­los pa­da­ro, kai obe­lys žy­di sil­pnai ar la­bai sil­pnai.

Ap­sau­ga. Vi­si žied­graužius nai­ki­nan­tys in­sek­ti­ci­dai yra la­bai veiks­min­gi, tik bė­da, kad so­di­nin­kai pa­vė­luo­ja lai­ku nu­purkš­ti obe­lis.

Po žie­mos obe­li­niai žied­graužiai išlen­da orams atšilus iki 9°C, tai pa­pras­tai bū­na apie ba­lan­džio 18 d. Ky­lant vi­du­ti­nei pa­ros oro tem­pe­ra­tū­rai, va­ba­lų spar­čiai gau­sė­ja ir dau­giau­siai jų bū­na pra­ėjus 10 d. Kaip tik tuo me­tu žied­grau­žiai pra­de­da dė­ti kiau­ši­nius į žied­pum­pu­rius. Ap­sau­gos prie­mo­nes rei­kia nau­do­ti nuo obe­li­nio žied­grau­žio va­ba­lų, nes vė­liau ken­kė­jai de­da kiau­ši­nius, ku­rių jau ne­įma­no­ma su­nai­kin­ti. To­dėl bū­ti­na in­sek­ti­ci­dus nuo žied­grau­žių iš­purkš­ti lai­ko­tar­piu nuo va­ba­lų pa­si­ro­dy­mo pra­džios (ba­lan­džio 18±3 d.) iki kol jie pra­de­da dė­ti kiau­ši­nius (ba­landžio 26±4 d.).

So­di­nin­kams ga­li bū­ti sun­ku nu­sta­ty­ti, ka­da va­ba­lai pa­si­ro­do iš žie­mo­ji­mo vie­tų ir ka­da jie pra­de­da dė­ti kiau­ši­nius. Tą ga­li­ma pa­da­ry­ti ke­liais bū­dais. Vie­nas iš jų yra me­džių kra­ty­mas. Kra­ty­ti pra­de­da­ma maždaug ba­landžio vi­du­ry­je. Kra­to­ma kas­dien ant pa­ties­tos po­lie­ti­le­no plė­ve­lės. Kai ran­da­mas nors vie­nas žied­grau­žis, so­dus purkšti in­sek­ti­ci­dais ge­riau­sia pra­dė­ti po 5 d. (ga­li­ma ir tuo­jau pat) ir už­baig­ti ne vė­liau kaip po 10 d. Ki­tas bū­das nu­sta­ty­ti purš­ki­mo lai­ką yra pa­gal obe­lų vys­ty­mo­si tarps­nius.

Anks­čiau bu­vo re­ko­men­duo­ja­ma ir da­bar so­di­nin­kai purš­kia nuo žied­grau­žių ža­lio­jo kū­gio tarps­niu. Ta­čiau šis tarps­nis yra ga­na il­gas, o jam įpu­sė­jus, va­ba­lai jau bū­na su­dė­ję kiau­ši­nius į žied­pum­pu­rius. Ge­riau­sia in­sek­ti­ci­dais purkšti, kai pažaliuo­ja treč­da­lis ar du treč­da­liai (bet ne dau­giau) pum­pu­ro ir kai ant me­džio to­kių pum­pu­rų bū­na dau­gu­ma. Kaip tik tuo me­tu va­ba­lų bū­na gau­siau­siai ir jie dar ne­bū­na pra­dė­ję dė­ti kiau­ši­nių, to­dėl nuo jų leng­viau­sia ap­si­sau­go­ti.

Obuo­li­nis vai­sė­dis

Pa­žei­džia obe­lų, re­čiau kriau­šių, vai­sius. Raus­vi (jau­ni - gels­vi) su juo­da gal­va, 12–18 mm il­gio vikšrai vai­sių vi­du­je grau­žia lan­das. Lan­dos ga­li bū­ti iš­grauž­tos iki sėk­la­liz­džio ir su­nai­kin­tos sėk­los. Pa­žeis­tų vai­sių iš­orė­je ma­ty­ti ap­va­li an­ga, už­kimš­ta vo­ra­tin­kliais su­lip­dy­tais smul­kiais vai­siaus tru­pi­niais. Dru­gių iš­skleis­tų spar­nų il­gis 15–19 mm, prie­ki­niai spar­nai tam­siai pil­ki su raus­vai ru­da dė­me spar­nų ga­luo­se. Užpa­ka­li­niai spar­nai švie­siai ru­di.

Ken­kė­jai gau­siai išplin­ta kas­met, ta­čiau jų ža­lin­gu­mas ne vi­sa­da bū­na di­des­nis už ža­lin­gu­mo ri­bą. Obuo­li­nio vai­sė­džio vys­ty­mui­si ir da­ro­mai žalai di­de­lę įta­ką tu­ri oro tem­pe­ra­tū­ra. Dru­gių skrai­dy­mo me­tu (nuo 21 iki 23 val. Lie­tu­vos są­ly­go­mis), vai­sė­džio pa­te­lės ga­li dė­ti kiau­ši­nius ir to­liau vys­ty­tis, jei oro tem­pe­ra­tū­ra yra ne že­mes­nė kaip 16oC. Jei tem­pe­ra­tū­ra že­mes­nė, ken­kė­jai nu­sto­ja vys­ty­tis ir obuo­lių der­liui ža­los ne­pa­da­ro.

Ken­kė­jai ypač daug ža­los pa­da­ro, kai obe­lys ma­žai de­ra.

Ap­sau­ga. Anks­čiau ken­kė­jų ža­lin­gu­mas bu­vo prog­no­zuo­ja­mas pa­gal su­gau­tų dru­gių skai­čių fe­ro­mo­ni­nė­mis gau­dyk­lė­mis (5 dru­giai per 1 sa­vai­tę). Dru­gių ga­li bū­ti su­gau­na­ma dau­giau už ža­lin­gu­mo ri­bą, o pa­žeis­tų vai­sių pa­ly­gin­ti la­bai ma­žai. To­dėl tiks­liai prog­no­zuo­ti obuo­li­nio vai­sė­džio ža­lin­gu­mą ga­li­ma taip:

• žied­la­piams kren­tant, so­de ka­bin­ki­te fe­ro­mo­ni­nes gau­dyk­les. Gau­dyk­lės ka­bi­na­mos vais­me­džio vai­ni­ko vi­du­ry­je, va­ka­rų piet­va­ka­rių pu­sė­je, ap­sau­go­to­je nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių vie­to­je;
• dru­gių skrai­dy­mo me­tu, su­ga­vę pir­mą­jį dru­gį, pra­dė­ki­te fik­suo­ti oro tem­pe­ra­tū­rą. Purkški­te tik tuo at­ve­ju, jei 2-3 va­ka­rus pa­ei­liui oro tem­pe­ra­tū­ra ne že­mes­nė kaip 16oC.

Obuo­li­nis pjūk­le­lis

Pa­žei­džia obe­lų užuo­maz­gas ar ma­žus vai­sius. Gels­vos su juo­dai ru­da gal­va, 12–15 mm il­gio ler­vos, užuo­maz­gų vi­du­je sėk­la­liz­džio link grau­žia lan­das. Pa­žeis­tų užuo­maz­gų ar vai­sių iš­orė­je ma­ty­ti ap­va­li an­ga, už­kimš­ta šla­pia ma­se. Pa­žeis­tos užuo­maz­gos nu­by­ra, o jei­gu ne­nu­by­ra, au­ga de­for­muo­tos, jų iš­orė­je ma­ty­ti kas­pi­no for­mos ran­dai. Su­au­gė­liai pa­na­šūs į mu­ses, 6-7 mm il­gio su juo­dai ru­da gal­va.

Obuo­li­niai pjūk­le­liai ken­kia kas­met, ta­čiau jie ma­siš­kai išplin­ta tik kai ku­riais me­tais. Ken­kė­jai ypač daug ža­los pa­da­ro, kai obe­lys ma­žai de­ra, kai dir­vo­je va­sa­rą yra pa­kan­ka­mai drėg­mės. Jiems la­bai pa­lan­ku dau­gin­tis, kai užsi­tę­sia obe­lų žy­dė­ji­mas.

Ap­sau­ga. Jei pa­ste­bi­te pa­žeis­tų užuo­maz­gų, purkški­te tuo­jau pat. Jei pa­žeis­tų vai­sių yra 2-3 proc., ki­tais me­tais, žied­la­piams kren­tant, purkški­te tin­ka­mu in­sek­ti­ci­du.

Lap­su­kiai

Rožinis lap­su­kis, pum­pu­ri­nis lap­su­kis, vais­me­di­nis lap­su­kis

Lap­su­kiai ken­kia obe­lims ir ki­tiems vais­medžiams bei uo­gak­rū­miams. Ro­ži­nio lap­su­kio vikš­rai ža­li, 7-9 mm il­gio (su­au­gę iki 20 mm), ru­da gal­va ir juo­du prieš­nu­ga­rė­lės sky­du. Vikš­rai ske­le­tuo­ja ar iš­ėda ap­va­lias sky­les la­puo­se, taip pat pa­žei­džia žie­dy­nus. Vė­liau vikš­rai mai­ti­na­si su­suk­tuo­se la­puo­se, užuo­maz­go­se ar jau­nuo­se vai­siuo­se, iš­grau­žia ne­tai­syk­lin­gos for­mos duo­bu­tes.

Vais­me­di­nio lap­su­kio vikš­rai pil­kai ža­li su juo­do­mis kar­pe­lė­mis, gal­va ir prieš­nu­ga­rė­lė tam­siai ru­dos spal­vos. Vikš­rai grau­žia­si į pum­pu­rus, vė­liau min­ta vo­ra­tin­kliu su­trauk­tuo­se la­pe­liuo­se ir žied­la­piuo­se (skro­te­lė­se). Lie­pos mėn. iš­si­ri­tę ki­tos kar­tos vikš­rai ske­le­tuo­ja la­pus, o vai­siuo­se išgraužia ne­tai­syk­lin­gos for­mos duo­bu­tes.

Mels­vai ru­di, 10-12 mm il­gio, bliz­gan­čia, juo­dai ru­da gal­va pur­pu­ri­nio lap­su­kio vikš­rai įsi­grau­žia į be­si­sklei­džian­čius pum­pu­rus ir ap­raiz­go juos vo­ra­tin­kliu. Lie­pos mėn. iš­si­ri­tę ki­tos kar­tos vikš­rai ap­trau­kia vo­ra­tin­kliu la­pus ir juos ske­le­tuo­ja. Vai­siuo­se išgraužia ne­tai­syk­lin­gos for­mos duo­bu­tes.

Lap­su­kiai plin­ta kas­met. Jiems pa­lan­kes­nės są­ly­gos vys­ty­tis, kai dru­giams skrai­dant oro tem­pe­ra­tū­ra yra aukš­tes­nė (15-20oC). Ken­kė­jai ypač daug ža­los pa­da­ro, kai obe­lys ma­žai de­ra.

Ap­sau­ga. Žied­pum­pu­riams raus­vė­jant ir kren­tant žied­la­piams, su­skai­čiuo­ki­te, kiek yra  pa­žeis­tų skro­te­lių. Jei pa­žeis­tų skro­te­lių dau­giau kaip 5 proc,. tuo­jau pat purkški­te in­sek­ti­ci­dais.

Mažasis žiemsp­rin­dis

Ken­kia vais­medžiams ir dau­ge­liui la­puo­čių me­džių. Vikš­rai grau­žia be­si­sklei­džian­čius pum­pu­rus, vė­liau la­pus, žied­pum­pu­rius ir žie­dus.

Pa­ti­no išskleis­tų spar­nų il­gis 25-30 mm, spar­nai pilkš­vai rus­vi, su tam­sio­mis sker­si­nė­mis li­ni­jo­mis. Pa­te­lės ne­skrai­do, jų spar­nai la­bai trum­pi, pil­ki, kaip ir vi­sas kū­nas. Vikš­rai 25 mm il­gio, ža­li, iš­il­gai kū­no šo­nų ei­na po 3 švie­sias li­ni­jas. Ro­po­da­mi vikšrai sprindžiuo­ja.

Kiaušiniai žie­mą bū­na ant ša­ku­čių. Iš­si­ri­tę vikš­rai min­ta au­ga­lo da­li­mis, o ma­siš­kai pa­pli­tę vi­siš­kai nu­ė­da la­pus, pa­lik­da­mi tik pa­grin­di­nes gys­las. Bai­giant žy­dė­ti obe­lims, vikš­rai že­mė­je virs­ta lė­liu­kė­mis. Rug­sė­jo-lap­kri­čio mė­ne­siais pa­te­lės ro­po­ja į me­džių la­ją ir ant ša­ku­čių de­da kiau­ši­nius.

Ap­sau­ga. Purkški­te in­sek­ti­ci­dais ža­lio­jo kū­gio tarps­niu, kai bū­na pa­žeis­ta 8 proc. pum­pu­rų.

Obe­li­nė vo­ra­tin­kli­nė kan­dis

Obe­lims per­žy­dė­jus, vo­ra­tin­kli­nės kan­dies vikšrai iš vo­ra­tin­klio me­dy­je pa­si­da­ro gūž­tą. Iš pra­džių ji ap­ima vie­ną, vė­liau ke­lis la­pus. Ap­grau­žę la­pus vie­no­je gūž­to­je, vikš­rai su­ka ki­tą. Dru­gio su išskleis­tais spar­nais il­gis 22 mm, prie­ki­niai spar­nai bal­ti, iš­mar­gin­ti juo­dų taš­kų ei­lė­mis. Vikš­rai bū­na iki 18 mm il­gio, gels­vi, per nu­ga­rą taš­kuo­ti dviem iš­il­gi­nė­mis juo­dų taš­kų ei­lė­mis. Žie­mo­ja jau­ni vikš­rai ant obe­lų ša­ku­čių po sky­de­liais. Sklei­džian­tis pum­pu­rams, vikš­rai įsi­grau­žia į la­po pa­ren­chi­mą, vė­liau pa­au­gę su­ka­ gūž­tas. Už­au­gę vikš­rai gūž­to­je virs­ta lė­liu­kė­mis. Dru­giai skrai­do ir de­da kiau­ši­nius lie­pos mė­ne­sį.

Šie ken­kė­jai ga­li pa­plis­ti, jei so­dai blo­gai pri­žiū­ri­mi, ne­purškia­mi in­sek­ti­ci­dais.

Ap­sau­ga. In­sek­ti­ci­dais purkški­te po žy­dė­ji­mo, jei­gu vi­du­ti­niškai vie­na­me me­dy­je ran­da­te vie­ną liz­dą.

Obe­li­nė bla­ku­tė

Obe­li­nės bla­ku­tės puo­la obe­lis, re­čiau ki­tus vais­me­džius. Ler­vos bei nim­fos iš be­si­sklei­džian­čių pum­pu­rų, žied­pum­pu­rių, žie­dų ar vai­sių užuo­maz­gų, o su­au­gu­sios - iš la­pų čiul­pia sul­tis. Pa­žei­di­mo vie­to­se bū­na sal­džių, lip­nių ken­kė­jo iš­sky­rų. La­bai pa­žeis­ti la­pe­liai ne­be­au­ga, su­si­su­ka, iš­blykš­ta ir nu­džiūs­ta, o žied­pum­pu­riai, žie­dai ir užuo­maz­gos nu­by­ra. Bla­ku­čių nim­fos mels­vai ža­lios, o su­au­gė­liai gels­vai žali, 3,5 mm il­gio. Kiaušiniai 0,4 mm il­gio, pail­gai ova­lūs, gels­vi.

Obe­li­nės bla­ku­tės iš­plin­ta, kai yra jiems pa­lan­kios są­ly­gos žie­mo­ti, kai vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra žie­mą di­des­nė už dau­gia­me­tę vi­du­ti­nę. Ken­kė­jai la­bai plin­ta blo­giau pri­žiū­ri­muo­se so­duo­se.

Ap­sau­ga. For­muo­jan­tis skro­te­lėms, su­skai­čiuo­ki­te, kiek jų yra pa­žeis­tų. Kiek­vie­na­me so­de tik­ri­na­ma po 10 skro­te­lių nuo me­džio iš ke­tu­rių skir­tin­gų vais­me­džio pu­sių ant pa­si­rink­tų mo­de­li­nių me­džių.

Purkš­ki­te in­sek­ti­ci­du tuo­jau pat, jei pažeis­ta dau­giau kaip 30 proc. skro­te­lių.