Pabaiga, pradžia Nr. 1

Obe­lų ci­tos­po­ro­zė. Li­gą su­ke­lia so­di­nės ci­tos­po­ros (Cy­tos­po­ra spp.) gen­ties gry­bai. Pa­žei­džia obe­lų, kriau­šių, sly­vų, kar­tais ir vyš­nių ka­mie­nus bei ša­kas. Dau­giau­sia nuo ci­tos­po­ro­zės nu­ken­čia jau­nos obe­lys, nors ga­li su­sirg­ti įvai­raus am­žiaus nu­sil­pę, blo­gai au­gan­tys vais­me­džiai. Jau­nos obe­lai­tės kar­tais nu­džiūs­ta per vie­ną va­sa­rą. Pa­žeis­to­se vie­to­se vais­me­džių žie­vė da­ro­si raus­vai ru­da, kiek įdu­bu­si, vė­liau dė­mės kraš­tai su­trū­ki­nė­ja. Pa­žeis­tos ša­kos nu­džiūs­ta, o vė­liau žū­va ir vi­sas vais­me­dis. Iš po ap­mi­ru­sios žie­vės iš­ky­la tam­sūs spuo­ge­liai – gry­bo vai­sia­kū­niai. Li­ga plin­ta per vi­są ve­ge­ta­ci­ją. Ci­tos­po­ro­ze vais­me­džiai ap­si­kre­čia tik per su­ža­lo­tą žie­vę, per švie­žias žaiz­das. In­fek­ci­jai pa­lan­kiau­si bir­že­lio – rug­pjū­čio mė­ne­siai, kai es­ti drėg­ni orai. Žie­vė la­biau­siai džiūs­ta rug­sė­jo mė­ne­sį.

Ap­sau­ga. Ru­de­nį iš­ge­nė­ki­te nu­džiū­vu­sias ir li­go­tas ša­kas. Pa­žeis­tas žie­vės vie­tas iš­va­ly­ki­te, dez­in­fe­kuo­ki­te ir ap­tep­ki­te so­do te­pa­lu ar alie­ji­niais dažais. Me­de­ly­nuo­se li­go­tus so­di­nu­kus iš kar­to išbro­kuo­ki­te.

Kriau­šių rū­dys. Su­kė­lė­jas – kriau­ši­nė glei­vėt­rū­dė (Gym­nos­po­ran­gium sa­bi­nae (Dicks.) Wint.).

Dau­giau­sia išplin­ta va­sa­ros vi­du­ry­je ir pa­bai­go­je. Vir­šu­ti­nė­je la­po pu­sė­je pa­si­ro­do ap­skri­tos ar­ba ova­lios gel­to­nai oran­ži­nės ar rau­do­nos dė­mės. Apa­ti­nė­je la­po pu­sė­je at­si­ran­da ryš­kiai oran­ži­nių spe­ne­lių – eci­dio­spo­rų - tel­ki­nių. Jo­mis va­sa­ros pa­bai­go­je ap­si­kre­čia ka­zo­ki­niai ka­da­giai. Pa­žeis­to­se ša­ku­tė­se su­kė­lė­jai per­žie­mo­ja, o pa­va­sa­rį su­si­da­riu­sias spo­ras vė­jas per­ne­ša ant kriau­šių ir obe­lų la­pų, jau­nų ūg­lių, kar­tais ir vai­sių. La­bai pa­žeis­ti la­pai anks­ti nu­krin­ta, vais­me­džiai nu­silps­ta, blo­giau per­žie­mo­ja, blo­gė­ja vai­sių ko­ky­bė. Stip­riai pa­žeis­tos kriau­šės daž­niau­siai ki­tais me­tais ne­de­ra. Kriau­šių rū­dys pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai išplito. Rū­dys kriau­šių la­pus ap­kre­čia, kai vi­du­ti­nė pa­ros tem­pe­ra­tū­ra ne že­mes­nė kaip 8°C ir drėg­na, ypač po lie­taus. Li­ga la­bai iš­plin­ta ten, kur daug se­nų, aukš­tų, su­tan­kė­ju­sių vais­me­džių.

Ap­sau­ga. Ne­pa­tar­ti­na au­gin­ti ka­zo­ki­nių ka­da­gių so­duo­se ar ne­to­li so­dų. Li­gų pra­dus ant ka­zo­ki­nių ka­da­gių ga­li­ma su­nai­kin­ti purš­kiant va­rio gru­pės pre­pa­ra­tais. Nuo kriau­šių rū­džių fun­gi­ci­dais purkš­ki­te kri­ti­niais li­gos pa­si­reiš­ki­mo tarps­niais, po žy­dė­ji­mo. Fun­gi­ci­dai nuo raup­lių tuo pa­čiu ap­sau­go ir nuo ki­tų dė­mėt­li­gių.

Kriau­šių deg­li­gė. Su­kė­lė­jas – dė­mė­tasis vabz­džias­po­ris (En­to­mos­po­rium ma­cu­la­tum Lév.).

Va­sa­ros pra­džio­je vir­šu­ti­nė­je la­pų pu­sė­je at­si­ran­da smul­kių, rau­do­nai ru­dų dė­me­lių su ru­dai juo­dais kau­bu­rė­liais. Vi­dur­va­sa­rį su­si­lie­ju­sios dė­me­lės ap­ima be­veik vi­są la­pa­lakš­tį, jis pa­ru­duo­ja, nu­džiūs­ta ir la­pai nu­krin­ta. Pa­vo­jin­giau­sia sė­ji­nu­kams ir jau­noms kriau­šai­tėms. Kar­tais pa­na­šios, kiek įdu­bu­sios dė­me­lės bū­na ir ant lap­ko­čių bei ša­ku­čių. Gry­bas žie­mo­ja nu­kri­tu­siuo­se la­puo­se.

Op­ti­ma­li tem­pe­ra­tū­ra – 20-30°C ši­lu­mos. Per va­sa­rą su­si­da­ro ke­lios spo­rų ge­ne­ra­ci­jos, ir kriau­šių deg­li­gė plin­ta la­bai in­ten­sy­viai. Li­ga la­bai pa­vo­jin­ga, jei­gu kriau­šių dai­gy­nai yra že­mo­se, blo­gai aeruo­ja­mo­se dir­vo­se, kur aukštai lai­ko­si grun­ti­nis van­duo.

Ap­sau­ga. Lai­ky­ki­tės sė­jo­mai­nos. Dir­va tu­ri bū­ti pu­ri. Ka­lio ir fos­fo­ro trą­šos di­di­na sė­ji­nu­kų at­spa­ru­mą. Nuo kriau­šių deg­li­gės fun­gi­ci­dais purkš­ki­te kri­ti­niais li­gos pa­si­reiš­ki­mo tarps­niais, žied­pum­pu­riams raus­vė­jant ir po žy­dė­ji­mo. Fun­gi­ci­dai nuo raup­lių tuo pa­čiu ap­sau­go ir nuo ki­tų dė­mėt­li­gių.