Spausdinti

  Ančių auginimas  
Mano kis 2005/9


Dr. Robertas JUODKA,
dr. Sigitas JANUŠONIS
LVA Gyvulininkystės institutas


Pasaulyje auginama daugiau kaip 500 milijonų ančių. Beveik 90 proc. jų laikoma Azijos Ramiojo vandenyno regione.
Laukinės antys pirmiausia buvo prijaukintos Kinijoje 4 000 metų prieš mūsų erą. Manoma, kad antys gyventojų kiemuose atsirado net anksčiau negu vištos.


Antys vertinamos dėl jų ūkinių savybių ir sugebėjimo greitai prisitaikyti prie aplinkos. Minėtas savybes turi naminių ančių veislės, kilusios iš šiaurinės laukinės anties (Anas p. Platyrhynchos), kuri yra paplitusi šiauriniame žemės pusrutulyje. Daugumos kitų ančių veislių protėviai – Muskusinės (ar Berberi) antys. Jos gyvena Pietų Amerikoje ir labai skiriasi nuo šiaurės kraštuose augančių paukščių.

Muskusinės antys, nepriklausomai nuo veislės, išsaugojo pagrindines laukinių paukščių savybes. Jos turi išskirtinių gebėjimų rasti lesalų, todėl daugiausia auginamos beveik natūraliomis sąlygomis. Muskusinių ančių mėsa turi stipresnį, labiau panašų į medžiojamų laukinių paukščių, mėsos skonį, kurioje mažai riebalų. Jos auginamos ir dėl kiaušinių, ir dėl mėsos. Antieną dėl specifinės tamsios spalvos ypač vertina prancūzai. Muskusinės antys gerai skraido, dėl to joms reikia pakirpti sparnus. Jų jaunikliai sparčiai auga. Kai kurių ančių hibridai lengvai pasiekia 3 kg svorį per 53 dienas.

Bene visų veislių ančių kiaušiniai yra didesni ir sunkesni negu vištų ir labiau maistingi. Kai kuriose šalyse antys veisiamos dar ir dėl plunksnų, ypač pūkų. Neapdorotų sausų plunksnų išeiga gali siekti 100 gramų nuo vieno paukščio. Iki 20 proc. jų sudaro pūkai, kurie naudojami kaip aukštos kokybės ir didelio efektyvumo drabužių, antklodžių, pagalvių izoliacinė medžiaga.

Ančių reprodukcijos rodikliai yra panašūs į vištų, tačiau jų selekcija trunka kur kas ilgiau negu vištų. Antys yra ne tik sunkesnės, bet ir atsparesnės daugumai paukščių parazitų bei ligų. Būdamos stipresnės, jos gali apsiginti nuo graužikų. Be to, ančiukus auginti lengviau negu viščiukus. Jiems nereikia labai baltymingų lesalų. Ančių jaunikliai gali būti auginami žemesnės temperatūros aplinkoje. Auginimo temperatūra turi būti palaikoma tik iki 10–14 amžiaus dienos. Beje, kad jie sėkmingai augtų, nebūtina įrengti vandens telkinio.

Nors antys ir turi daug pranašumų, lyginant jas su vištomis, tačiau šie paukščiai suvartoja daugiau lesalų, blogiau juos įsisavina, daugiau jų išbarsto, dažniau viduriuoja. Antys labai jautrios mikotoksinams, ypač aflatoksinams, kurių pasitaiko grūduose ir kituose lesaluose. Vienas iš neigiamų šių vandens paukščių bruožų – nervingumas su dideliu polinkiu į paniką. Jeigu jos išsigąsta, būdamos uždarose patalpose, bėga ratu didelėmis grupėmis, todėl gali stipriai susižaloti ir nuo patirto streso net žūti.

Įvertinant minėtas ančių savybes, jos turi būti laikomos lauko aptvaruose. Tačiau, taikant naujas technologijas, vandens paukščiai galėtų būti auginami pusiau intensyviai (patalpose su lauke įrengtais aptvarais) ir intensyviai paukštidėse, kaip vištos bei kalakutai. Esant vienodoms sąlygoms, laisvai laikomos antys greitai auga ir daug geriau apsirūpina lesalu negu viščiukai. Tai iš dalies paaiškina, kodėl antininkystė tapo klestinčiu verslu Tolimuosiuose Rytuose, kur sėkmingai integravosi į bendrą tų kraštų ūkininkavimo sistemą. Ten antys auginamos ne tik dėl mėsos – jos efektyvi priemonė ryžių kenkėjams (pavyzdžiui, sraigėms) naikinti. Be to, antys sulesa žalingas plantacijose augančias vandens piktžoles.

Mėsinių ir dėsliųjų ančių veislės

Komercinių veislių antys veisiamos dėl mėsos ir kiaušinių. Labiausiai paplitusios dvi veislės – Pekino antys auginamos mėsai, o Chaki-Kempbel – kiaušiniams gauti.

Pekino veislės antys ir iš jų linijų išvesti krosai yra pagrindinė mėsai auginamų ančių veislė. Iki 3 kg ir didesnio svorio jos užauga per 10–12 savaičių. Pekino ančių veislė sukurta Kinijoje, Beijingo srityje, prieš tūkstančius metų. Nors jų istorija labai ilga, tačiau į Vakarų šalis jos buvo įvežtos tik XIX amžiuje. Pekino veislės antys padeda 180 inkubacinių kiaušinių per metus, iš kurių išsiritę ančiukai penimi.

Chaki-Kempbel ančių veislė ir jos krosai sukurti gerokai vėliau. Šią veislę išvedė Adelė Kempbel iš Gloučesteršyro grafystės (Anglija). Ji pradėjo kryžminti Indijos bėgikes su Ruano veislės antimis XX amžiaus pradžioje. A. Kempbel siekė sukurti tokias antis, kurios būtų dėslios kaip Indijos bėgikės ir mėsingos kaip Ruano antys. Chaki-Kempbel veislė registruota 1901 metais. Ruano gaigalų ir Gelsvai rudųjų bei Baltųjų Indijos bėgikių hibridai vėliau buvo poruojami su laukinėmis antimis. Taip buvo išvesti gyvybingi, gerų reprodukcijos savybių paukščiai, kurių skerdenos išeiga tenkino vartotojų reikalavimus. Bet svarbiausia, kad šios antys buvo labai dėslios. Chaki-Kembel antys kiaušinius pradeda dėti palyginti anksti – 18 savaičių amžiaus. Per metus jos padeda iki 350 kiaušinių. Toks dėslumas išsilaiko 3–4 metus. Labai produktyvios Chaki-Kembel antys tuo metu buvo vadinamos kiaušinių dėjimo mašina.

Lesalai ir lesinimas

Anatominiai bei fiziologiniai ančių ir vištų skirtumai, kurie lemia lesalų ruošimo ir lesinimo ypatumus, yra maži, bet svarbūs dėl kelių veiksnių. Svarbiausias skirtumas yra didelis plokščias ančių snapas, kuriuo jos ieško lesalo tvenkinio dugno dumble, bet nesugeba paimti lesalo iš lesyklų. Dėl šios priežasties antys, ypač jaunos, išbarsto daug lesalų ant žemės.

Geriausia antis lesinti granuliuotu lesalu, pagamintu iš sumaltų, spaudimo būdu ekstrahuotų komponentų, kurie sumaišomi su granulės formą suteikiančiomis lipniomis medžiagomis. Sausi, birūs miltai ar lesalų mišinys netinka antims, nes prilimpa prie snapo. Įvertinus 42 amžiaus dienų paukščių, lesinamų miltais ir granulėmis, augimo greičio ir lesalų suvartojimo efektyvumą, nustatyta, kad granuliuotų lesalų gavusios antys augo 5,5–9,5 proc. sparčiau.

Skirtingai negu viščiukai, kurie turi didelį ir ryškų gurklį (atsargų kaupimo organą ), ančių išplatėjusi tik stemplė. Trumpas ančių žarnynas gali absorbuoti druską. Jei su lesalu druskos gauna daugiau negu reikia, perteklius išskiriamas iš organizmo per nosies liaukas.

Ančiukai, kaip ir viščiukai, negali virškinti ląstelienos, bet jiems paaugus, ji skaidoma aklojoje žarnoje geriau. Iš ląstelienos pasigamina riebiosios rūgštys.

Jei Pekino veislės ančiukai nuo 5 iki 22 amžiaus dienos laikomi patalpoje, labai padidėja vandens ir lesalo santykis – iki 4,1:1, nes jie vandens turi gauti iki soties. Didelis vandens kiekio suvartojimas akivaizdžiai parodo būdingas vandens paukščių savybes – semti ir filtruoti natūralius lesalus tvenkinyje ar upėje. Beje, ančių mėšle yra net 90 proc. vandens.

Skaičiuojama, kad antys išgeria iki 20 proc. daugiau vandens, negu reikia maksimaliam augimui ir produktyvumui. Todėl jų augintojams iškyla nemažai problemų, kai reikia pašalinti didelį kiekį pusiau skysto mėšlo. Nemažai rūpesčių atsiranda ir dėl suteršto kraiko, būtinybės įrengti aktyvią ventiliaciją, kuri sumažintų amoniako dujų kiekį. Be to, antidžių įranga ir statybinės konstrukcijos turi būti atsparios korozijai.

Viename Australijos ūkyje buvo ištirta, kad antys dažniausiai tuštinasi tuomet, kai geria. Į tai reikėtų atsižvelgti, įrengiant ančių auginimo patalpas. Paukštidėse būtų daug švariau, jei girdyklos būtų įrengtos ant tinklo iš vielos grindų. Tuomet būtų galima atskirti tirštą mėšlo frakciją, o išsiliejęs vanduo nutekėtų į atskirą talpyklą. Taigi likusioje paukštidės dalyje kraikas būtų sausas ir švarus.

Kadangi antims plaukioti nereikia didelių vandens telkinių, patartina įrengti pakankamo gylio girdyklas, kad paukščiai galėtų panardinti galvą. Jeigu antys negali maudyti savo galvos, jos patiria stresą, gali susirgti įvairiomis akių ligomis. Vanduo taip pat reikalingas plunksnoms plauti. Idealu, jei antys įrengtose girdyklose galva ir kaklu gali apsišlakstyti vandeniu visas kūno plunksnas.

Ančių ligos

Palyginti su vištomis ir kalakutais antys yra sveikesni ir atsparesni ligoms paukščiai, tačiau ir jie gali susirgti.

Virusinio hepatito sukėlėjai dažniausiai kenkia 7 dienų ančiukams. Jaunikliai nelesa, tampa nerangūs, krenta ant šono su iššokusiomis akimis ir staiga nugaišta, pakeldami galvą aukštyn ir ištiesdami kojas. Užsikrečia visi pulko ančiukai, tik nedaugelis išgyvena. Ši pavojinga liga praktiškai neišgydoma. Paukštidės, kuriose susirgo ančiukai, turi būti ištuštintos, išvalytos ir rūpestingai išdezinfekuotos. Ančių augintojai turi įsitikinti, kad į jas tiekiamas vanduo yra švarus. Nuo šios ligos paukščiai turi būti skiepijami.

Bakterinis enteritas yra mažiau pavojinga liga, kurią galima išgydyti antibiotikais. Bakterijos jaunus ančiukus paveikia tik iš dalies. Infekciją dažnai sukelia ir perneša laukiniai paukščiai. Bakteriniu enteritu susirgę ančiukai tampa apatiški, nelesa ir gali kristi per vieną dieną. Laiku pastebėjus infekcijos sukėlėjus, galima juos sunaikinti antibiotikais (pavyzdžiui, oksitetraciklinu ar chlortetraciklinu), kurie duodami su geriamuoju vandeniu. Laiku gydant išsaugojama daugybę susirgusių paukščių.

Virusinis enteritas yra vadinamas ančių maru, nes dėl jo patiriama didelių nuostolių, o ligą sutramdyti labai sunku. Virusiniu enteritu susirgę paukščiai būna apatiški, stovi nuleidę sparnus, viduriuoja, plunksnos pasišiaušia ir bemat užsiteršia akių ir šnervių išskyromis. Išskrodus kritusias antis, virškinimo trakte nuo ryklės iki kloakos randama daug hemoraginių ir nekrozinių židinių. Ligos sukėlėjus platina migruojantys laukiniai vandens paukščiai su mėšlu. Virusinio enterito sukėlėjai labai pakenkia Anseriformes būrio paukščiams, kurių žūsta labai daug. Kadangi ligą sukelia virusai, jos išgydyti antibiotikais neįmanoma. Vienintelė profilaktinė priemonė – skiepai.

Mikotoksikoze antys suserga tuomet, kai yra lesinamos mikotoksinais užkrėstais lesalais. Nuodus (mikotoksinus) gamina pelėsiniai grybai. Net ir nedidelis mikotoksinų kiekis lesaluose gali sukelti mikotoksikozę. Antys net gali kristi, jei 1 grame lesalo yra tik 1 mikrogramas toksinio grybelio.

Visų amžių ir veislių antys ypač jautrios aflatoksinams, kurių daugiausia randama drėgnuose tropikų kraštuose. Tyrimais nustatyta, kad šios grupės toksinams jautriausios Chaki-Kempbel veislės antys. Dedančios kiaušinius antys yra daug jautresnės negu gaigalai. Ištyrus kritusius paukščius, nustatyta, kad dėl mikotoksinų poveikio kepenyse išsivysto auglių, antrinis ascitas. Kepenų ląstelių karcinoma buvo daug dažniau nustatoma Chaki-Kempbel antims negu kitų tirtų veislių paukščiams (Alabio, Bali ir Tegal). Apsinuodijusios mikotoksinais antys nustoja augti ir vėliau gaišta. Mikotoksinai pažeidžia visus ančių audinius, paveikia jų fiziologiją, pradeda kauptis paukščių mėsoje ir kiaušiniuose, todėl tokia produkcija vartoti maistui netinkama.

Siekiant išvengti aflatoksinų sukeliamų ligų, pirmiausia reikia tinkamai saugoti lesalus, juos išdžiovinti iki 11 proc. drėgnio. Taip prislopinama aflatoksinus gaminančių grybų veikla. Suplėkusių, supelijusių ar drėgnų lesalų antims geriau neduoti. Paukščiams negalima duoti žemės riešutų, kadangi visi jie užkrėsti aflatoksinais. Geriausia visus lesalų komponentus ištirti, ar juose nėra aflatoksinų.

Jei ančių išskyros gausios ir vandeningos, galima įtarti, kad paukščiai susirgo aspergilioze, kurią sukelia Aspergillus fungi sporos. Jos vystosi drėgname mėšle. Ligos sukėlėjai paveikia kvėpavimo sistemą: antys dūsta, sunkiai ir greitai kvėpuoja, atrodo labai nusilpusios. Paprastai paukščiai pasveiksta, pašalinus užkrato šaltinį. Norint išvengti ligos, paukštides geriau kreikti medienos drožlėmis arba pjuvenomis. Tačiau medienos drožlių kraikas gali sukelti kitų negalavimų, dažniausiai kojų ligas ir krūtinės nuospaudas.




  Grietai draudiama MANOUKIO publikacijas naudoti kitose svetainse, tradicinje iniasklaidoje ar kaip nors kitaip platinti ms mediag be redakcijos leidimo. Jei sutikimas gautas, btina nurodyti, jog informacijos altinis yra MANOUKIO svetain.