Spausdinti

  Garstyčių auginimas 
Mano kis 2007/12


Dr. Vilma ŽĖKAITĖ
LŽI Perlojos bandymų stotis


Garstyčios Lietuvoje gerai žinomos ir seniai auginamos, tačiau tik viena jų rūšis – baltosios garstyčios. Be jų pasaulyje auginamos rudosios, arba sereptiniai bastučiai, ir juodosios garstyčios. Jos galėtų augti ir mūsų šalyje.

Baltosios garstyčios paplitusios Azijoje, Graikijoje, Afrikoje, Naujojoje Zelandijoje, o sereptiniai bastučiai plačiai auginami Kanadoje, Rusijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, JAV. Juodosios garstyčios daugiau auginamos Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje, Turkijoje, Anglijoje.

Sereptiniai bastučiai

Serepo rudųjų garstyčių (Brassica juncea L.) arba sereptinių bastučių sėklos savo skoniu primena juodąsias garstyčias, yra pailgos ir raudonai rudos arba tamsiai rudos spalvos. Šios rūšies garstyčios plačiai naudojamos medicinoje įvairiausiems garstyčių tepalams ir pleistrams gaminti, naudojamiems gydyti hipertonijai, neuralgijai, raumenų skausmams.

Rudosios garstyčios pagerina ir padeda sustiprinti įvairių mėsos ir žuvies patiekalų skonį – ir šaltų, ir karštų. Būtent rudosios garstyčios yra naudojamos gaminant majonezą, įvairius padažus, užpilus. Maltomis sėklomis aromatizuojami prieskonių mišiniai ir rūkyti gaminiai. Iš rudųjų garstyčių yra spaudžiamas puikios kokybės garstyčių aliejus, kadangi šiose sėklose yra iki 49 proc. riebalų. Daugelio šalių kulinarai patiekia jį kaip priedą salotoms, padažams, patiekalams iš pupelių, žirnių, mėsos.

Juodosios garstyčios

Juodosios garstyčios (Brassica nigra L.) išoriškai yra panašios į baltąsias, tik smulkesnės. Sunokusios sėklos yra geltonai rudos arba netgi juodos spalvos. Juodųjų garstyčių milteliai naudojami medicinoje gaminant mums visiems gerai pažįstamą garstyčių pleistrą, klijuojamą ant skaudančių vietų sergant reumatu. Juodosios garstyčios yra aromatingesnės, o savo skoniu ir aromatu primena krienus. Būtent juodosios garstyčios, maišomos atitinkamomis proporcijomis su baltosiomis, suteikia valgomosioms garstyčioms būdingą skonį ir aromatą. Juodosios garstyčios dar vadinamos „tikrosiomis“ arba „prancūziškomis“ garstyčiomis.

Baltosios garstyčios

Baltųjų garstyčių (Sinapsis alba L.) grūdelių dedama konservuojant daržoves, paskaninami marinatai. Jos taip pat yra salotų užpilų ir majonezų sudėtinė dalis (naudojamos kaip emulsikliai). Indijoje daug jų sunaudojama ruošiant karį ir kitų rūšių prieskonius. Iš visų garstyčių rūšių baltųjų garstyčių sėklos yra pačios stambiausios. Šviesiai geltonos arba šiaudų spalvos, bekvapės, aštraus skonio baltosios garstyčios nuo seno buvo naudojamos medicinoje hipertonijai, tulžies pūslės ir kepenų ligoms, virškinimo sistemos sutrikimams, meteorizmui ir reumatui gydyti. Baltosios garstyčios yra visiškai bekvapės, todėl, ruošiant valgomąsias garstyčias, jos aromatizuojamos pridedant įvairiausių aromatinių priedų ar prieskonių. Baltosios garstyčios dar gali būti vadinamos „geltonosiomis“ arba „angliškomis“ garstyčiomis.

Garstyčių auginimo patirtis

Lietuvoje gerai žinomos ir pastaruoju metu plačiai auginamos baltosios garstyčios. Pramonėje jos vertinamos kaip aliejiniai augalai, nes sėklose turi nuo 30 iki 40 proc. riebalų ir 0,5–1,1 proc. eterinių aliejų. Žemdirbiai garstyčias labiau žino kaip žaliosios trąšos augalus. Garstyčių žalioji masė pagal efektyvumą prilygsta šiaudų mėšlui, o pagal maistingumą – dobilams ar vikių-avižų mišiniui.

Garstyčios mėgsta drėgmę, ypač sėk­loms dygstant. Greitai augdamos, jos stelbia piktžoles ir dirvos piktžolėtumą sumažina 30–60 procentų. Garstyčios turi tvirtas, ilgas, gerai išsišakojančias šaknis ir per trumpą laiką užaugina daug žaliosios masės, todėl puikiai tinka žaliajai trąšai, auginant jas kaip posėlinius augalus. Tai trumpos vegetacijos augalai. Priklausomai nuo drėgmės kiekio ir oro temperatūros, nuo daigų pasirodymo iki butonizacijos praeina 20–30 dienų. Žaliąją masę reikėtų aparti tada, kai jos daugiausia, t. y. augalų žydėjimo metu. Gausiau žydi derlingesnėse dirvose, nemėgsta rūgščių, užmirkusių dirvų. Esant pH 5,5, dirvas reikia kalkinti, kartu išberiant magnio, sieros ir boro turinčių trąšų.

Užariant žaliąją masę, reikia atsižvelgti į dirvožemio granuliometrinę sudėtį. Sunkiuose priemolio dirvožemiuose žalioji masė mineralizuojasi lėčiau, todėl ją reikėtų aparti anksčiau. Lengvose prie­smėlio dirvose mineralizacija vyksta sparčiau ir užaugusią žaliąją masę galima aparti vėliau. Paprastai žalioji masė užariama 20 cm gyliu. Garstyčios turi fitosanitarinį poveikį, saugo javus nuo pašaknio ligų, esančių dirvoje.

Garstyčias galima sėti anksti pavasarį. Kadangi jos yra vienos iš mažiausiai reik­lių šilumai augalų, bet sėkloms dygstant reikalauja daug drėgmės, sėklinius pasėlius reikėtų pasėti anksti pavasarį kartu su ankstyvosios sėjos augalais. Garstyčių sėklos smulkios ir turi nedaug maisto medžiagų, todėl labai svarbu, kad sėjant visos sėklos atsidurtų vienodame 1–2 cm gylyje ant tankios ir drėgnos dirvos ir būtų užbertos nestoru purios dirvos sluoksniu. Jei sėklos įterpiamos sekliau arba paliekamos dirvos paviršiuje, jų sudygsta tik apie 48 procentai. Optimalus pasėlio tankumas, – kai 1 m2 auga 100–120 augalų. Sėkliniai pasėliai sėjami 12–15 kg/ha sėklos norma, 12,5 cm tarpueiliais. Dažnai garstyčios sėjamos į blogesnes dirvas, todėl, pasirenkant sėklos normą, reikia atsižvelgti į dirvožemio derlingumą, priešsėlio įdirbimo kokybę, piktžolėtumą. Mažiau sukultūrintoje dirvoje sėklos normą reikėtų padidinti. Po sėjos pasėlį reikia privoluoti.

Įvairių šalių augintojų patirtis byloja, kad garstyčios nereiklios augimo sąlygoms ir neblogai dera net prastose, mažai maisto medžiagų turinčiose dirvose. Tačiau norint gauti didesnį sėklų derlių ir nenualinti dirvožemio, garstyčias reikia patręšti mineralinėmis trąšomis. Efektyviausias būdas nustatyti trąšų normą ir gauti planuojamą derlių – ištirti dirvožemyje esantį maisto medžiagų kiekį. Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotyje vykusių tyrimų duomenimis, optimali azoto trąšų norma buvo N90, esant P60K90 tręšimo fonui.

Garstyčios – savidulkiai augalai, tačiau bičių gausiai lankomos užaugina didesnį sėklų derlių. Bičių apdulkinti žiedai greičiau užmezga ankštaras, augalai vienodžiau bręsta. Garstyčioms pradėjus žydėti, vienam hektarui reikia atvežti 1–2 bičių šeimas. Bitės garstyčių sėklų derlių padidina nuo 34 iki 64 procentų.

Pagrindiniai garstyčių kenkėjai yra kryžmažiedės spragės ir rapsiniai žiedinukai. Pastebėjus pasėlyje 2–3 sprages išilginiame metre, reikėtų purkšti kryžmažiedžiams augalams tinkamais insekticidais. Rapsiniai žiedinukai garstyčių pasėliuose padaro daugiau žalos. Nuo spragių galima apsisaugoti garstyčias pasėjus anksti pavasarį – balandžio pabaigoje, nes jos labiausiai puola ir padaro žalos tik orams atšilus, o laiku nenupurškus pasėlio nuo rapsinių žiedinukų, galima netekti ir viso sėklų derliaus. Butonizacijos pradžioje, pastebėjus ant augalo 2–3 žiedinukus, reikėtų purkšti insekticidais. Purškimą pakartoti po savaitės.

Garstyčių nuėmimo laikas yra svarbus veiksnys užaugusiam sėklų derliui išsaugoti. Nupjovus per anksti ar pavėluotai, būna dideli sėklų derliaus nuostoliai. Nesubrendusios sėklos esti mažesnio aliejingumo, tad uždelsus kulti, atsidaro ankštaros ir sėklos išbyra. Ankstyvosios sėjos garstyčios subręsta liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Norint išvengti nuostolių, derlių reikėtų nuimti tada, kai 75 proc. ankštarų įgauna pilkai gelsvą, o sėklos – gelsvą atspalvį, nukrenta sudžiūvę lapai.

***

Garstyčių grūdeliai ir iš jų pagaminti padažai ar aliejus yra nepakeičiama daugelio pasaulio valstybių nacionalinių patiekalų sudėtinė dalis. Senovės Graikijos ir Romos smaguriai manė, kad maltos garstyčios ne tik pataiso patiekalų skonį, bet ir pagerina virškinimą, net nuskaidrina protą. Todėl garstyčių milteliais mielai barstė virtą ar keptą mėsą ir pasigardžiuodami ją valgė. Antikos laikais pradėta ruošti ir skystąsias garstyčias. Tiksliai nėra žinoma, kas „išrado“ jų receptą. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad tai Plinijaus išmonė. Jo receptas labai paprastas – nuvalytos garstyčių sėklos būdavo mirkomos vandenyje, tada nuspaudžiamos ir sugrūdamos. Į susmulkintas garstyčias įmetama degančių anglių, užpilama vandeniu su soda, kad išnyktų kartumas. Tada įpilama aštraus baltojo acto, išmaišoma ir perkošiama. Vėlesniais laikais šis garstyčių receptas buvo tobulinamas – papildomai pridedama medaus, aliejaus, dar vėliau imta pilti vos pradėjusio fermentuotis vynuogių vyno, kurį romėnai vadino mustum ardens – „deginantis vynas“. Šis lotyniškas pavadinimas ilgainiui prigijo garstyčioms, nes jos, anot Plinijaus, yra „toks aštrus prieskonis, kad degina kaip ugnis“ (angl. garstyčios – mustard).

***
Širvintų rajono ūkininkas Algirdas Meško savo ūkyje rudąsias garstyčias augina trejus metus. Pasak ūkininko, agrotechnika mažai skiriasi nuo vasarinių rapsų, skirtumas tik toks, kad mažiau reikia augalų apsaugos produktų ir 3 savaitėmis trumpesnis vegetacijos periodas. Ūkininkas pataria neskubėti kulti ne visai subrendusių ir drėgnų garstyčių sėklų, nes jos labai greitai pradeda pelyti.

***
Garstyčios yra medingi augalai. Bitės surenka nuo 40 iki 160 kg/ha nektaro, kurio cukringumas siekia 25 proc. Garstyčias pasėjus rudenį, rugsėjo mėnesį, esant šiltam ir saulėtam orui, nektaringumas gali siekti iki 160 kg/ha, jei sėjama gegužės pabaigoje – 54 kg/ha. Vadinasi, pasėjus rudenį, galima tikėtis, kad bitės surinks 40 kg/ha ir daugiau medaus. Bitės nektarą iš garstyčių renka ir šiltomis naktimis. Medus gelsvas, pikantiško skonio, malonaus kvapo, greitai kristalizuojasi, todėl jį reikia greitai išsukti, negalima bitėms palikti žiemai.




  Grietai draudiama MANOUKIO publikacijas naudoti kitose svetainse, tradicinje iniasklaidoje ar kaip nors kitaip platinti ms mediag be redakcijos leidimo. Jei sutikimas gautas, btina nurodyti, jog informacijos altinis yra MANOUKIO svetain.