Spausdinti

  Tinkliškoji dryžligė miežių pasėliuose 
Mano kis 2007/6


Dr. Roma SEMAŠKIENĖ,
LŽI


Tinkliškoji dryžligė plinta žieminių ir vasarinių miežių pasėliuose ir yra viena iš žalingiausių šios rūšies javų ligų. Ligos išplitimo rizika labai padidėja atsėliuojant miežius, ypač taikant supaprastintą žemės dirbimą ir sėjant į ražienas.

Ligą sukelia grybas Drechslera teres (lytinė stadija Pyrenophora teres). Tinkliškąją dryžligę sukeliantis grybas P. teres yra dviejų formų: tinklo tipo (P. teres f. teres) ir dėmių tipo (P. teres f. maculata).

Javų augintojai puikiai žino tinklo tipo tinkliškąją dryžligę, kadangi miežių pasėliuose ji gana dažna, o jos požymiai būdingi tik šiai ligai: išilginiai ir skersiniai brūkšneliai pažeidimo vietoje. Pirmieji ligos požymiai pasireiškia kaip labai mažos pailgos dėmelės arba dryželiai, kurie greitai didėja ir sudaro siaurų, tamsiai rudų skersinių ir išilginių dryželių tinklo formos raštą.

Pažeista lapo dalis paruduoja, su dėme besiribojantys lapo audiniai iššviesėja. Pirminės dėmės apima vis didesnį lapo plotą, žalsvai vandeningame fone susiformuoja tamsiai rudas aiškiai matomo tinklo formos pažeidimas. Pažeisti lapai anksti nudžiūsta.

Dėmių tipo tinkliškoji dryžligė savo požymiais visiškai skiriasi nuo tinklo tipo. Ant užsikrėtusių augalų lapų išryškėja mažos, apvalios ar šiek tiek pailgos (elipsės formos) dėmelės, kurias supa įvairaus pločio chlorozės. Šios dėmelės neilgėja ir neformuoja tinklo. Dėmių tipo tinkliškosios dryžligės dėmelių diametras gali siekti nuo 3 iki 6 mm. Ant senesnių lapų dėmių būna daugiau negu ant jaunų.

Dėmių tipo tinkliškosios dryžligės požymiai labai panašūs į rudadėmės dryžligės ir ramularijos požymius. Tinkliškoji tinklo tipo dryžligė pažeidžia miežių lapus ir lapamakštes, o dėmės tipo dažniau pasireiškia ant lapų, nors gali pažeisti ir lapamakštes. Taip pat tinkliškosios dryžligės pažeidimus galima matyti ir ant miežių stiebų, liga išplinta ir ant grūdų. Tinkliškoji dryžligė išplitusi daugelyje šalių kur auginami miežiai, tačiau tinklo ir ­dėmių ­tipo formos pasiskirsčiusios netolygiai. Vienose šalyse būna abiejų tipų tinkliškoji dryžligė, o kitur dominuoja viena iš jos formų. Dažniausiai dominavimą nulemia auginamų veislių jautrumas vieno ar kito, ar abiejų tipų formoms ir regione vyraujanti forma. Lietuvoje iki šiol tinkliškosios dryžligės formos nebuvo tirtos.

Tinkliškoji dryžligė miežių pasėliuose smarkiai išplinta, vyraujant drėgniems, lietingiems ir šiltiems (temperatūra nuo 15 iki 25o C) orams. Tokiu oru tinkliškąja dryžlige užsikrečiama bet kuriuo augalo vystymosi tarpsniu. Tačiau 2006 metais, kuomet vyravo ypač karšti ir sausi orai, buvo nustatytas šios ligos protrūkis vasarinių miežių pasėliuose. Kas lėmė tinkliškosios dryžligės plitimą lyg ir nepalankiomis jai plisti sąlygomis? Esant aukštesnei temperatūrai (apie 23–25o C), tinkliškąją dryžligę sukeliantis grybas vystosi sparčiai, ir sporoms sudygti užtenka, kad lapijoje kelias valandas (vos 3–4 val.) pasilaikytų vanduo. Nors 2006 m. birželio dienos dažniausiai buvo šiltos ir saulėtos, tačiau naktimis iškrisdavo gausi rasa. Taigi drėg­mė lapijoje išsilaikydavo pakankamai ilgai, todėl ši liga net ir palyginti sausu, bet šiltu oru smarkiai išplito.

Kuomet miežiams išplaukėjus vyrauja lietingi, drėgni orai, P. teres grybu užsikrečia ir grūdai. Tokius grūdus naudojant sėklai, padidėja tikimybė augalams užsikrėsti ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais, net ir nesant pradinės infekcijos nuo augalų likučių lauke. Daigams užsikrėsti nuo sėklų palankiausia 10–15o C temperatūra.

Grybas P. teres, peržiemojęs ant ražienų ir šiaudų likučių, savaime sudygusių grūdų pabirų ir užkrėstoje sėkloje, yra pradinis užkrato šaltinis lauke. Yra žinoma, kad net daugiau negu po 2 metų grybas išlieka gyvybingas ant augalų liekanų ir palankiomis sąlygomis formuoja sporas. Pavasarį išsilaisvinusios askosporos ar konidijos užkrečia jaunus augalus. Ligai intensyviai vystantis, pažeidimas apima jaunus lapus ir juos sunaikina. Konidijos formuojasi pažeistose lapo vietose ir vėju išplatinamos kaip antrinis užkratas.

Ligos išplitimo rizika labai padidėja atsėliuojant miežius, ypač taikant supaprastintą žemės dirbimą ir sėjant į ražienas. Taip pat didesnė tikimybė tinkliškajai dryžligei išplisti yra šalia augantys žieminių ar vasarinių miežių ligoti pasėliai. Nuo šios ligos ypač gali nukentėti jautrių veislių miežiai. Visiškai atsparių šiai ligai veislių nėra. Atskirais metais net tų pačių veislių miežius tinkliškoji dryžligė pažeidžia labai skirtingai. Tai lemia ligą sukeliančio grybo rasių gausa (Lietuvoje iki šiol jų buvo nustatyta 19) ir grybo genetinė struktūra. Tinkliškąją dryžligę pažinti ir žinoti jos vystymosi ypatumus svarbu, siekiant sumažinti ligos žalą, parenkant visas įmanomas apsaugos priemones.

Miežių pasėliai nuo ligų dažniausiai purškiami tik vieną kartą. Tačiau ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais (bamblėjimo pradžioje BBCH 31–32) išplitus ligoms, kartais tenka miežius fungicidais purkšti ir du kartus. Jei ligos, tarp jų ir tinkliškoji dryžligė, pradeda plisti bamblėjimo pabaigoje (BBCH 37–39), gali pakakti ir vienkartinio purškimo, tačiau tuomet reikėtų naudoti fungicidus, pasižyminčius ilgu veikimu (strobilurinus ir kai kuriuos triazolus), ir purkšti visą rekomenduojamą fungicido normą.

Purškiama pamačius pirmuosius tinkliškosios dryžligės požymius. Ypač svarbu nesuvėlinti purškimo jautrių veislių pasėliuose. Šio teiginio iliustracijai iš praėjusių metų pateikiamas pavyzdys, kuomet, pradėjus plisti tinkliškajai dryžligei bamblėjimo tarpsniu (BBCH 37), vasariniai miežiai buvo nupurkšti strobilurinų klasės fungicidu. Antrąjį kartą buvo purškiama triazolu, kai liga pasėlyje jau buvo išplitusi – plaukėjimo metu.

Net ir sausais, nepalankiais derliaus formavimuisi metais laiku panaudotas fungicidas davė apčiuopiamą derlių, o per vėlai panaudotas teigiamo poveikio nedavė. Tačiau jei iki vamzdelėjimo-plaukėjimo (BBCH 45–51) tinkliškoji dryžligė neišplinta, tuo metu profilaktiškai miežių pasėlis nupurškiamas fungicidais, siekiant apsaugoti augalus nuo tinkliškosios dryžligės bei kitų lapų ligų grūdų formavimosi ir brandos metu. Tinkliškoji dryžligė yra gana sunkiai kontroliuojama liga, todėl, sumažinus fungicidų normas, ne visada užtikrinama pakankama apsauga.

Žinodami ligos vystymosi ypatumus ir naudodami tinkamas apsaugos priemones, miežių augintojai turėtų išvengti šios žalingos ligos daromų nuostolių.

***

Rekomenduojamos apsaugos priemonės

  • Neauginti jautrių tinkliškajai dryžligei veislių miežių
  • Vengti miežių atsėliavimo ir ypač sėjos į miežių ražienas
  • Sėti beicuotą sėklą, nes sumažinama galimybė užsikrėsti tinkliškąja dryžlige per sėklą
  • Neauginti vasarinių ir žieminių miežių kaimynystėje
  • Naikinti sudygusias grūdų pabiras
  • Vegetacijos metu apsaugai nuo tinkliškosios dryžligės naudoti fungicidus 



  Grietai draudiama MANOUKIO publikacijas naudoti kitose svetainse, tradicinje iniasklaidoje ar kaip nors kitaip platinti ms mediag be redakcijos leidimo. Jei sutikimas gautas, btina nurodyti, jog informacijos altinis yra MANOUKIO svetain.